„Pasakyk, mamute, kas gi tie linai“ (II)

Tęsi­nys. Prad­žia – ba­land­žio 16 d. nu­me­ry­je

Li­ne­lių raut iš­varė

Lie­tu­viškų dainų apie li­no ke­lią be ga­lo daug, jo­se ap­dai­nuo­ja­mas ir sun­kus dar­bas ruo­šiant pluoštą, ir pa­ti li­no „kan­čia“. Dai­nos, ap­dir­bi­mo įran­kiai, nau­do­ta tech­ni­ka, įvai­rios tra­di­ci­jos – jau tik is­to­ri­ja. Ne­be­daug likę žmo­nių, ku­rie sa­vo ran­ko­mis rovė li­nus, juos klojė­jo, mynė, dėvėjo li­ni­nius marš­ki­nius ir valgė spir­gin­tus sėme­nis.
Klau­sy­da­ma šių is­to­rijų ne kartą gal­vo­jau, kiek daug sun­kaus dar­bo, lai­ko, jėgų ir ži­nių reikė­jo, kol pa­si­siū­da­vai bent marš­ki­nius. Kiek dra­bu­žių, pa­ta­lynės, rankš­luos­čių reikė­jo gau­sioms šei­mos, kiek vir­vių, jau­ji­nių dro­bu­lių, bul­vių maišų, stal­tie­sių, lo­va­tie­sių, su­kne­lių vai­kams, – vis­kas iš li­ne­lio bal­to­jo.
Li­narūtės dar­bo reikė­jo iš­mok­ti. Rau­da­vo ran­ko­mis, suim­da­mi li­nus ties gal­velė­mis į saują, o su­rau­tas sau­jas su­riš­da­vo į pėdus. Pėdus su­sta­ty­da­vo pa­na­šiai kaip ir ru­gius – į gu­be­les, tik skir­tin­gai nuo ru­gių, jų „neap­ke­purė­da­vo“. Ki­taip ta­riant, ant su­dėtų krūvon pėde­lių neuž­mau­da­vo dar vie­no pėdo, kaip sa­ky­da­vo, že­myn­gal­viui, kas ap­sau­go­da­vo grūdus nuo ne­lau­kia­mo tuo me­tu lie­taus.
Išd­žiū­vu­sius li­nus su­vež­da­vo ir su­krau­da­vo kur nors į pa­stogę, į ko­kią pa­žar­dinę, kol at­si­ras­da­vo lai­ko at­skir­ti linų gal­ve­les nuo stiebų – juos nu­šu­kuo­ti.

Linų šu­ka­vi­mas

Kai šei­ma, nu­dir­bu­si ki­tus nea­tidė­lio­ti­nus ru­dens dar­bus, ras­da­vo šiek tiek lais­vo lai­ko, li­nus tuo­jau pat šu­kuo­da­vo. Tam turė­jo pa­si­darę binkį – il­gesnį ar trum­pesnį dar­bas­talį, pa­da­rytą iš ko­kio tvir­to med­žio stuob­rio. Bin­kiui pri­tvir­tin­da­vo ko­jas, kad ge­rai lai­kytų, o vir­šu­je pa­da­ry­da­vo lai­kik­lius pėde­liams – to­kias įpjo­vas su ša­lia įtai­sy­to­mis ne­di­delė­mis kar­telėms, prie jų pri­tvir­tin­da­vo vir­vu­tes.
Pak­liu­vo pėde­lis į to­kią gau­dyklę, pri­spaudė jį tvir­tai ir tol karšė, kol vi­sos linų gal­velės at­si­skir­da­vo. Prie to stuob­rio galė­jo dar­buo­tis ir ke­li žmonės, ne­ly­gu, ko­kio il­gio binkį gas­pa­do­rius turė­da­vo su­si­meist­ravęs.
Nu­šu­kuo­tas linų gal­ve­les iš­kul­da­vo spra­gi­lais. Vėliau nau­do­jo ark­lių trau­kiamą pe­li­ne va­di­namą ku­liamąją ma­šiną „roz­velkį“. Sėme­nis si­jo­da­vo per ke­lis sie­tus, ar­buo­da­vo – va­ly­da­vo ran­ki­ne grūdų va­ly­mo ma­ši­na.

Lin­mar­kos

Nu­kul­tus li­nus skleis­da­vo ant žemės, bet dau­giau­siai merk­da­vo į van­denį, kad li­nai šiek tiek ap­treštų ir būtų leng­viau at­skir­ti pluoštą.
Tam pa­laukė­se turė­jo iš­si­kasę ke­lias lin­mar­kas – ne­di­de­les gi­lias kūdras. Su­merk­tus li­nus pri­spaus­da­vo ko­kiais kark­ly­nais ar kar­ti­mis, ant vir­šaus už­ris­da­vo ak­menų ir pa­lik­da­vo bent de­šim­čiai dienų ar po­rai sa­vai­čių.
Kai li­nai pa­kan­ka­mai išbū­da­vo van­de­ny­je, juos vilk­da­vo lau­kan džio­vin­ti. Tai bu­vo gan ne­ma­lo­nus dar­bas. Ru­duo, jau vėso­ka, iš­mirkę li­nai bjau­riai dvokė. Iš lin­mar­kos traukė ir ran­ko­mis, ir kab­liais – kas ką turė­jo.
Išt­rauk­ti ir pie­vo­se su­klo­ti li­nai džiū­da­vo ke­letą dienų. Laimė, jei pa­si­tai­ky­da­vo ge­ri orai. Ki­ta ver­tus, iš­mir­ky­ti jie pra­džiū­da­vo ga­na grei­tai. Mir­ky­ti li­nai vi­sa­da būda­vo gra­žios švie­siai auk­sinės spal­vos, o at­klojė­ti vien pie­vo­je turė­da­vo pilką, mur­ziną at­spalvį.
Išd­žiū­vu­sius šiau­de­lius su­rink­da­vo ir vež­da­vo į pa­stogę. Net jei stie­be­liai ir ne­būda­vo vi­sai išd­žiūvę, su­dėti krūvon ne­be­pe­ly­da­vo, nes to­kiu me­tu jau darė­si vėsu.

Pir­tys

Ta­da, radę lai­ko tarp kitų ru­dens darbų, li­nams už­kur­da­vo pirtį. Linų džio­vi­ni­mo pir­tys ne­turė­jo nie­ko bend­ro su mūsų pamėg­to­mis sau­no­mis. Pa­me­nu, kaip prie­š ke­lio­li­ka metų mies­tietė draugė, įsi­gi­ju­si so­dybą kai­me, stebė­jo­si keis­ta pir­ti­mi. Anot jos, tuo­se kraš­tuo­se žmonės iš tiesų keis­tai kai­tinę­si – dūmais. Su­laukę sa­vo pirmų sve­čių, mies­tie­čiai nau­ja­ku­riai pa­kūrė linų pirtį ir iš­bandė su sa­vo sve­čiais, ką kęsda­vo li­ne­liai...
Tos pir­tys bu­vo ne­ma­žos, turė­jo nu­drėbtas di­de­les mo­li­nes kros­nis su did­žiulė­mis pa­ku­ro­mis, bet be dūmtrau­kių. As­la dau­giau­siai būda­vo mo­linė plūkta. Ap­lin­kui pa­lei sie­nas ke­lio­mis eilė­mis įreng­da­vo „gul­tus“ li­nams. Sie­no­je pa­lik­da­vo bent vieną ma­žytį lan­gelį akiai už­mes­ti, kas ten vi­du­je.
O vi­du­je į kros­nies pa­kurą pri­grūsda­vo vi­so­kiau­sių il­gai de­gan­čių malkų, kelmų, mat kais­ti turė­jo il­gai.
Ne vi­si turė­jo pir­tis, tek­da­vo lauk­ti eilė­je, kol ki­ti iš­sid­žio­vins ir su­do­ros sa­vo li­nus, o ta­da priim­da­vo džio­vin­ti ir kai­mynų der­lių.

Laužė ir braukė

Po ke­le­tos par­ų, pra­leistų pir­ty­je, li­nus lau­žy­da­vo ir taip at­skir­da­vo spa­lius nuo pluoš­to. Kai kur laužė ir ran­ki­niu būdu, bet dau­giau­siai nau­do­jo la­bai su­dėtingą me­dinį min­tuvą, trau­kiamą ark­lio.
Linų my­nei reikė­jo ke­le­tos žmo­nių. Vie­nas va­ry­da­vo arklį, nes tam vi­sai ne­si­norė­jo ei­ti ra­tu, be to, ma­ši­na gar­siai tarškė­jo. Li­na­mynė pa­pras­tai stovė­da­vo jau­jo­je, nes jai reikė­jo daug vie­tos. Vie­no­je pusė­je turė­jo did­žiulį ratą, ku­rio ašis rėmėsi kur nors į dar­žinės balkį.
Iš šio ra­to me­dinė šeš­tarnė lyg dant­ra­tis su­ko kitą ma­ši­nos dalį, ku­rio­je, be kitų de­ta­lių, su­ko­si 3, 5 ar 6 dan­ty­ti me­di­niai vo­lai. Ties pail­gi­ni­mu, lyg sta­lu, sėdėjo linų kišė­jas. Jei arklį ge­rai va­ro, o tą da­ry­da­vo koks praaugęs vai­kas, ark­lys ne­si­bai­do lįsti pro šeš­tarnės apa­čią, jei ne­šėjas lai­ku at­ne­ša iš pir­ties ir ge­rai da­li­ja linų pluoš­te­lius kišė­jui, jei kišė­jas mik­liai me­ta li­na­mynėn tuos pun­de­lius, jei grei­tai nu­sta­to, ar dar kartą rei­kia juos per­leis­ti per vo­lus, ir vėl me­ta at­gal, ir vėl kar­to­ja, tai ga­li­ma sa­ky­ti, kad dar­bas ei­na­si ge­rai.
Iš­min­tus linų pun­de­lius ge­rai iš­pur­ty­da­vo, o ta­da jau brauk­da­vo. Brauk­tuvės bu­vo me­dinės, pri­me­nan­čios kardą. Brau­kiant pluoš­tas su­minkštė­da­vo, išk­ris­da­vo už­si­likę spa­liai.
Kad dar la­biau pa­ge­rintų pluoš­to ko­kybę, li­nus šu­kuo­da­vo. Šu­kos bu­vo tar­si vi­nių pri­ka­linė­ta len­ta, per ku­rią ke­letą kartų brauk­da­vo pluoštą.
Ta­da li­nus su­riš­da­vo į stu­kus. Iš jų verp­da­vo, be to, linų stu­kus mie­lai su­pirk­da­vo per kai­mus ke­liau­jan­tys žydų pre­kei­viai.

Pa­ku­los, kle­be­tas ir ma­ta­ras

Brau­kiant ir šu­kuo­jant li­nus, at­lik­da­vo ma­žiau ko­ky­biš­ko pluoš­to, va­di­namų pa­kulų. Jas taip pat verp­da­vo, aus­da­vo drobę, iš ku­rios siū­da­vo ūki­nius daik­tus – jau­jinę dro­bulę, maišą. Jei var­gas pri­spir­da­vo, į lovą įties­da­vo ir pa­ku­linę pa­klodę. Ka­dan­gi pa­ku­lo­se lik­da­vo ne­ma­žai spa­lių, toks au­di­nys ypač ge­rai „iš­ka­sy­da­vo“ kūną.
Iš pa­kulų vy­da­vo vir­ves, ku­rių ūky­je reikė­da­vo la­bai daug. Kar­tais, kai linų pa­si­sėda­vo ar už­derė­da­vo ma­žiau, pa­ku­las su­verp­da­vo kar­tu su vil­no­mis (toks de­ri­nys va­di­no­si pus­marš­ko­nis, jam su­verp­ti ar išaus­ti nau­do­jo ir ge­rus li­nus). Iš to­kių siūlų megz­da­vo ko­ji­nes.
Vi­du­tinės šei­mos po­rei­kiams šei­mi­nin­kei reikė­da­vo kas­met išaus­ti bent 20 metrų drobės. Kai pa­va­sa­riais pa­kai­tin­da­vo sau­lutė, dro­bes ne­šda­vo į lauką ba­lin­ti. O ta­da jau kvies­da­vo siuvėją ap­si­ūti šeimą. Vis tik pir­mie­ji pa­si­ūti marš­ki­niai, kol ke­letą kartų jų neišs­kalbė ir neiš­velė­jo su kul­tu­ve, spa­liais dar pa­ku­ten­da­vo nu­garą.
Vi­sai su­si­dėvėję ne­be­pa­nau­do­ja­mi li­ni­niai daik­tai sa­vo pa­sku­tinę ke­lionę baig­da­vo ar­ba pa­kra­tais tvar­te, ar­ba su­deg­da­vo kros­ny­je. Tai toks tas mėlyn­žied­žio li­no ke­lias sme­to­ninės Lie­tu­vos, ka­ro ir po­ka­rio lai­kais. Vėliau, at­si­ra­dus mo­der­niom ma­ši­nom ir kom­bai­nams, žmo­gaus dar­bas ap­do­ro­jant li­nus nuo šiau­de­lio iki marš­ki­nių ne­pa­ly­gi­na­mai pa­lengvė­jo, tik li­no virs­mas dro­be – ne.