
Naujausios
Kur dingo klumpės?
Ar dar yra meistrų, šiandien mokančių klumpes išdrožti? Ne parodai, bet avėti, kad tiktų kasdienai ar bent „Suvartuko“ klumpakojui sušokti. Nebėra, dingo, nors buvo mūsų savasties dalis, neatskiriamos kasdienos palydovės, ypač Žemaitijoje. Olandai iki šiol didžiuojasi savo klumpėmis ir visai nesigėdi jų avėti ar dovanoti –
klumpes pamatysi kone kiekvieno olando namuose. O juk jos ir mūsiškės panašios tarsi seserys. Gali būti, kad klumpės per prūsus, per Šilutę ir Klaipėdą pasiekė Žemaitiją iš Nyderlandų Karalystės ir ilgą laiką vadavo mūsų protėvius iš vyžų.
Didžiųjų Mostaičių kaime, senoje sodyboje ant kalvos, Peklinės girios pakrašty gyvena garsiausio šiose apylinkėse klumpdirbio Leono Skieraus dukra Julija Grigalauskienė.
Kažkada į 9-ių hektarų Jokšų ūkį jos tėvelis Leonas atėjo užkuriu iš Vieštovėnų kaimo. Būsimoji nuotaka Julija Jokšaitė buvo tarnavusi pas ūkininkus, susitaupiusi pinigų ir labai svajojo nusipirkti dviratį ir skrybėlaitę. Bet pinigus reikėjo atiduoti vyresnei seseriai į dalį, kuri tekėjo ir turėjo į kitą ūkį atsinešti kraitį. Jokšų ūkiui reikėjo jaunikio „prie pinigo“, o meilė... ateis. Taip Leonas Skierus per savo trisdešimtąjį gimtadienį atšoko vestuves ir apsigyveno jaunosios paveldėtame ūkyje.
Vyras buvo mokęsis staliaus amato, puikiai meistravo baldus, atvažiuodamas atsivežė savo darbo krėslus rantytais atkalčiais, medžio raižiniais puoštą spintą ir stalą, prie kurio šeima ir šiandien tebevalgo. Anuomet jis dar buvo neblogai uždirbęs Plungės geležinkelyje, kur darbavosi jaunystės metais.
Vienas po kito pabiro 7 vaikai. Staliaus amatu užsiimti nebebuvo kada, tad Leonas ėmėsi kito – drožti klumpes. Apavo juk reikėjo visiems, o gero klumpdirbio aplinkui nebuvo.
Klumpaitės iš juodalksnio
Šeimos jaunėlė Julija, gimusi karui baigiantis, gerai mena, kaip jos tėvelis tas klumpes išdroždavo.
Naudojo išimtinai tik juodalksnio medieną. Nors šeima turėjo apie hektarą savo miško, medienos tekdavo prisipirkti. Tėvas, nusižiūrėjęs kokį storą juodalksnį, būdavo, įgręžia ir patikrina, ar jis sveikas, ar tiks klumpėms. Jei tiks, prašydavo eigulio jam parduoti.
Kad sandoris geriau sektųsi, eigulys mėgdavo užsukti vaišių į Skierų namus. Tėvas vesdavosi jį į „gerąją trobą“ (taip vadindavo kambarį, kuriame priimdavo gerbiamus svečius), atkimšdavo buteliuką, mama kepdavo kiaušinienę su lašiniais. Kad vaikai suaugusiesiems netrukdytų, užsidarydavo duris.Tie noseles sukišę pro rakto skylutę stebėdavo, kada gi tas eigulys išgers paskutinę čierkutę. Kai tik jis pakildavo namo, vaikai lyg žvirbliai aptūpdavo stalą, skanaudami kiaušinienės likučius. Nors vištų ir laikė, kiaušiniai išvažiuodavo į turgų – iš kur paimsi pinigo, jei viską suvalgysi?
Parsivežęs alksnius tėvas pirmiausia juos gerai išsimatuodavo ir apskaičiuodavo, kiek klumpių išeis. Leonas buvo puikus matematikas, gal todėl ir sūnus Stasys pasirinko matematikos mokytojo specialybę, o vėliau net tapo matematikos mokslų profesoriumi, dirbo Alžyre ir Etiopijoje.
Striūna, skaptas ir šukė
Tada medį susipjaustydavo į trinkeles, jas nužievindavo su drožtuvu, aptašydavo, suskaldydavo į reikiamus gabalus. Tas trinkos puseles ar ketvirčius dėdavo ant binkio (klumpdirbio darbastalio). Toliau būsimą klumpę droždavo striūna – metaliniu drožtuvu, kurio vieną galą prikabindavo prie binkio, ir, laikydamas už rankenos, tarsi kardu meistras lygindavo medį – „grodavo“. Matyt, dėl to įrankį ir vadino striūna.
Po to būsimas abi klumpes kartu įverždavo linkyje ir gręždavo vidų specialiai tam pagamintu grąžtu. Reikėjo labai numanyti, kiek gręžti, kad grąžtas neišlįstų pro būsimos klumpės nosį. Po grąžto įdarbindavo skaptą ir juo baigdavo formuoti klumpės vidų. Skaptuoti reikėjo atidžiai, kad nei per daug, nei per mažai medžio išimtum, kad būtų lygu ir patogu įsispirti ir basnirčiom, ir su vilnone kojine.
Tuomet baigdavo klumpės apdailą. Viršų dailiai nulygindavo su stiklo šuke. Tais laikais stiklo daug nebūdavo, jei suduždavo kas nors stiklinis, ypač langas, šukių neišmesdavo, jas visas surinkdavo ir panaudodavo. Kai šukė atšipdavo, ją perdauždavo ir vėl naudodavo.
Vaikams skirtas klumpes puošdavo gėlelėmis ir šiaip kokiais raštais, kuriuos išrašydavo spalvotais pieštukais. Visos klumpės turėjo savo dydžius – numerius žymėdavo viduje, pieštuku. Droždavo iš žalio medžio, bet darbo metu ir vėliau, iki vežimo į turgų, medis pradžiūdavo.
Julija pasakojo, kad tėvas, kurį šeima vadino „papa“, name turėjo savo atskirą darbo kambarį. Bet kai sutemdavo, taupydamas žibalą jis persikeldavo į gyvenamąją dalį. Julija laukdavo tų vakarų, nes prie tos pačios lempos, kol papa dirbo, ji galėdavo skaityti knygeles, kurių parūpindavo vyriausias brolis, tuo metu jau mokęsis Klaipėdoje.
Nuo žagrės prie skaptų
Per dieną tėvui pavykdavo padaryti apie porą klumpių. Bet ne kasdien jis jas drožė, nes reikėjo ir žemę su arkliu susiarti, ir pasėti, ir šieną gyvuliams susišienauti. Visi ūkio darbai laukė jo rankų, tad klumpes darė pripuolamai, suradęs laiko nuo kitų sezoninių ūkio darbų.
Per vasarą klumpių kaip ir nereikėjo, žmonės vaikščiojo basi, o svarbiausiam įvykiui – pamaldoms bažnyčioje – kai kas turėjo ir batus. Beje, apie tai, kaip taupiai žmonės elgėsi su turimais daiktais, iš tų laikų mus yra pasiekusi tokia istorija. Kalbasi du senyvi vyrai, kurių vienas guodžiasi kitam sakydamas, koks netikęs yra jo sūnus – nepraėjo ir pora dešimčių metų, o sūnus sugebėjo nudrengti grynos odos aulinius batus, kuriuos jis pats dėvėjęs visą gyvenimą…
Klumpių sezonas prasidėdavo rudenį, kai atvėsdavo oras. Naujai nupirktas jas dar apsukdavo viela, kad ilgiau tvertų. Jei prie kulnų lipdavo sniegas, reikėjo žinoti, kaip tą sniegą nukratyti – kaukštelsi kulnį kur į gruodą, ta pokšt ir nutrūks. Tada kiūtink pas meistrą naujų pirkti.
Likdavo ir turgui
Nors klumpdirbių buvo ir daugiau (aplinkui drožė Riauka, Brazdeikis, Šleinius (jis naudojęs ir drebulės medieną), bet Skieraus klumpes aplinkui žinojo ir vertino visi. Nes jos buvo patogios dėvėti, pritikę prie kojos, dailios. Užsakymų netrūko iš visų aplinkinių kaimų, dalį dar ir turguje parduodavo.
Dažniausiai veždavo į Gargždus, bet keliaudavo ir į Plungės turgų. Mama važiuodavo kartu, veždavo kiaušinių ir kitų ūkio gėrybių. Kartais pasiimdavo kartu ir Juliją, bet ši daugiau smalsaudavo, nei padėdavo prekiauti. Klumpes beveik visada išpirkdavo, o jei pasitaikydavo, kad likdavo, Gargžduose turėjo savo „gaspadą“, kurioje į maišą sukištas klumpes palikdavo iki kito turgaus.
Už gautus pinigus nusipirkdavo rugių, juos nuveždavo į Stonaičių malūną sumalti. Mama mokėjo kepti labai gerą duoną. Šeima nebadavo nei karo, nei sunkiais pokario metais. Pavakariams vaikai visada užtektinai gaudavo duonos su rūgusiu pienu. Tai buvo daug, nes Julija gerai pamena, kiek tuo metu vaikų ir suaugusių ėjo ubagaudami (duoneliaudami), neturėdami nė trupinio valgio. Kai teko pasirašyti į kolūkį, mama verkė, o vaikai nesuprato, kodėl – jiems svarbu buvo pilvelius prisikišti…
Tik tėvo amato dėka šeima niekada nebadavo. Dar ir kitus sušelpdavo. „Pokario metais nežinai kas ir iš kurios pusės ateis ginkluotas ir ko pareikalaus. Būdavo, jei šuo skalija, tai kaimynas ateina. Jei šuo skalija ir kaukia, jau eina ginkluoti. Ar vieni, ar kiti – dėk ant stalo duonos, lašinių, pieno. Ar vaikams liks ko valgyti tada mažiausiai kam rūpėjo“, – mena klumpdirbio dukra.
Žemaičiai ne olandai – klumpes jau pamiršo. Ir įrankius pamatę vargu ar besuprastume, kam tokių reikėjo. Nebeliko ir tais įrankiais padarytų klumpių. Paskutinį jų maišą Julija kažkada atidavė muziejui, vieną kitą prisiminimui yra išsivežę šeimos nariai.