Kaimynų šventė be kaimynų

Tols­ta­me nuo gam­tos ir vie­ni kitų

Jei to­kių planų ima­ma­si vi­sos Eu­ro­pos Sąjun­gos mas­tu, ma­tyt, ta kai­my­nystės pro­ble­ma nėra men­ka. Ir iš tiesų, kai­my­nai ir kai­my­nystė le­mia daug. Mie­li ir ge­ri, ar­ti­mi ir to­li­mi, brangūs ar nemėgs­ta­mi, mūsų kie­mo ar vals­tybės kai­my­nai. Sa­ko­ma, kad kai­mynų ir gi­mi­nių ne­pa­si­rink­si, o ge­ras ar­ti­mas kai­my­nas bran­ges­nis už to­limą gi­mi­naitį.
Kai­mynų te­ma kiek­vie­nas mūsų tu­ri­me be­ga­les is­to­rijų – ir gra­žių, ir liūdnų ir juo­kingų. Gal­vo­jau, kaip gra­žiau pa­pa­sa­ko­čiau, kas man as­me­niš­kai yra ge­ras kai­my­nas. Ir ne­ra­dau nie­ko tiks­les­nio, kaip sa­vo kai­my­no, ki­li­mo iš už ki­tos Žvel­sos pusės (mūsuo­se kai­my­nais va­di­namės ir gy­ven­da­mi už ke­lių ki­lo­metrų), da­bar jau švie­saus at­min­imo ra­šy­to­jo Pet­ro Dirgė­los esė apie tėviškę „Mi­ni­jos žemė“.
„Žva­gi­niuo­se mūsų ir Jur­gio Striau­ko šei­mos gy­ve­ni­mai bu­vo taip su­si­pynę, kad ne vi­sa­da galė­jai pa­sa­ky­ti: čia mūsų rei­ka­las, o čia – Striaukų. Vie­ni ki­tiems pa­dėjom vi­sa­da, vi­suo­se dar­buo­se. Ko vie­niems pri­trūkda­vo, ant­ri pri­dur­da­vo. Šventė, džiaugs­mas, bėda, li­ga, ar­ti­mo ne­tek­tis – kai­my­nas jau ir čia. Links­mi­na­si, džiau­giau­si, ty­li galvą nu­leidęs, guod­žia, arklį kin­ko – dak­ta­ro li­go­niui ar eg­li­ša­kių šer­me­nims važiuos…
Da­bar gy­ve­nu mies­te, dau­giaaukš­čia­me na­me. Po bu­to grin­di­mis, už bu­to sienų, virš bu­to lubų gy­ve­na žmonės, o tikrų kai­mynų ne­tu­riu. Il­giuo­si Jur­gio Striau­ko. Kodėl mes, gy­ven­da­mi po vie­nu sto­gu, ne­sa­me tik­ri kai­my­nai? Mes – skir­tingų pro­fe­sijų, skir­tingų in­te­resų, po­mėgių žmonės. Na­mie ne­tu­rim darbų, ku­rių nu­dirb­ti vie­ni ne­pajėg­tu­me. Mes ne­tu­rim žemės. Nep­rik­lau­som nuo šal­čių, sausrų, liū­čių.
O kad žmo­gus pa­jus­tum tikrąjį kai­my­niš­ku­mo jausmą, pri­va­lai su­pras­ti: gam­ta man abe­jin­ga, rūsti ir aš vie­nas neiš­gy­ven­siu. Kom­for­tas ati­to­li­na nuo mūsų gamtą, izo­liuo­ja mus nuo gam­tos rūstu­mo, abe­jin­gu­mo mums. Izo­lia­ci­ja iš pir­mo žvilgs­nio pra­smin­ga, nau­din­ga, ją net va­di­na­me sa­vo ge­ro­ve – mes ga­li­me at­si­pa­lai­duo­ti, ne­bėra rei­ka­lo kiek­vie­na­me žings­ny kitų pa­gal­bos šauk­tis, ki­tiems pa­dėti: gam­ta mums ne­be­ke­lia būti­nybės pa­dėti vie­ni ki­tiems. Ta­čiau juo ne­prik­lau­so­mesnė nuo gam­tos vi­suo­menė pa­si­jun­ta, juo la­biau ji su­sve­timė­ja, o ne­laimės, pa­nai­ki­nan­čios kom­fortą, tai­gi ir izo­liuo­tumą nuo gam­tos, at­ve­ju ji ir be­jėgiš­kesnė.“


Net įsta­ty­mai įpa­rei­go­ja...

Jei ne­si­gin­tu­me pan­de­mi­ja bei vi­so­kiais ki­to­kiais vis dar ga­lio­jan­čiais drau­di­mais ir at­vi­rai sau pri­si­pa­žin­tu­me, ka­da iš šir­dies drau­giš­kai žmonė­jomės su kai­my­nais, grei­čiau­siai at­sa­ky­mas būtų – ne va­kar ir ne už­va­kar. Na, pa­si­mo­juo­jam per tvorą, šyp­te­lim per au­to­mo­bi­lio langą, galvą link­te­lim skubė­da­mi pro šalį – davėm ženklą, kad at­si­me­nam, ži­no­me, kad to­kių esa­ma, ir sku­biai pa­skui sa­ve už­ve­ria­me kie­mo var­tus. Tuo daž­niau­siai bend­ra­vi­mas ir bai­gia­si.
Kaip grei­tai, tar­si bėgda­mi nuo ga­li­mo su­si­ti­ki­mo, au­to­mo­bi­liai dings­ta už kiemų vartų, o jų sa­vi­nin­kai nu­sukę akis sku­ba ne­va su vai­ku iš dar­že­lio, ne­va stip­rus vėjas pu­čia, ar­ba gal ly­ja ir pir­ki­niai ranką tem­pia. Ir nėra tos šil­tos šyp­se­nos, to nuo­šir­daus rūpes­čio ir klau­si­mo – kaip gy­ve­ni, kaip se­ka­si? Kai­mynų mums kaž­kaip ne­be­rei­kia. Jie net truk­do.
Daž­nai miestų namų laip­tinė­se de­vin­to aukš­to gy­ven­to­jas su ant­ro aukš­to bu­to šei­mi­nin­ku pra­si­len­kia lyg du ne­pažįs­ta­mie­ji gatvė­je. Nei svar­bu, nei įdo­mu, kas, kur ir kaip gy­ve­na. Kaž­kur sku­ba, už­siėmę nar­šy­mu iš­ma­niuo­siuo­se, lyg apy­nas­riais pa­si­movę au­si­nu­kais, gy­ve­nan­tys tar­si po stik­lo gaub­tu sa­vo su­si­kur­ta­me pa­sau­ly­je.
Mies­te­lio gatvės pir­mo na­mo gy­ven­to­jai daž­niau­siai men­kai pa­žįsta, jei iš vi­so pa­žįsta pa­sku­ti­nio na­mo gy­ven­to­jus. Ir vi­sai ne­no­ri iš ar­čiau su­si­pa­žin­ti, nes nėra jo­kio pirmą ir pa­sku­tinį namą vie­ni­jan­čio bend­ro rei­ka­lo. Na, ne­bent vos ne prie kas ant­ros gatvės ka­ban­tis už­ra­šas „Čia vei­kia sau­gios kai­my­nystės grupė“. Lyg tas už­ra­šas iš tiesų pri­dėtų drau­giš­ku­mo ar sau­gu­mo.
Net įsta­ty­mais esa­me įpa­rei­go­ti kur­ti namų ar butų sa­vi­ninkų bend­ri­jas, mies­te­liuo­se ir kai­muo­se – bend­ruo­me­nes. Dėl to­kių pa­skatų ir įpa­rei­go­jimų jau se­niai turė­jo­me būti nu­tiesę drau­gystės til­tus ir liep­te­lius. Tik kuo dau­giau tų žod­žių „bend­ras“ ir „bend­rai“ įvai­riuo­se po­pie­riuo­se, tuo ma­žiau  tik­ros, nuo­šird­žios bend­rystės mu­my­se.


Kai­my­nystė – bend­rystė

Ir kai­muo­se žmonės nu­to­lo vie­nas nuo ki­to. Kai­my­nystė – bend­rystė, o tų bendrų rei­kalų kaip ir ne­bėra. Anks­čiau ves­tuvės, krikš­ty­nos ar lai­do­tuvės bu­vo vi­so kai­mo įvy­kis, o į lai­do­tu­ves net ne­kvies­ti suei­da­vo. O da­bar ir ves­tu­vių, ir krikš­tynų ge­ro­kai su­mažė­jo, sve­čių sąra­šuo­se kai­my­nams vie­tos ne­be­li­ko.
Pir­miau dau­gybę darbų tek­da­vo nu­dirb­ti kar­tu: ar sėja, ar šie­napjūtė, kūlė ar miš­ka­kir­tis – kur tu be žmo­gaus iš­si­ver­si?! Bet įpras­tas kai­mo gy­ve­ni­mas pa­si­keitė į pa­to­gesnį, dau­gybę darbų nu­dir­ba ma­ši­nos, mais­to ga­li­ma so­čiai įsi­gy­ti par­duo­tuvė­se, ir gi­mi­nai­čiai iš mies­to de­šim­ties kiau­ši­nių, pus­lit­rio grie­tinės ar ga­ba­lo kum­pio ne­be­no­ri. Ūkiškų darbų su­mažė­jo, kai­mai iš­tuštė­jo, o už­si­likę sen­bu­viai ar nau­ja­ku­riai nei par­šiukų, nei ver­šiukų lai­ko, šie­no ne­šie­nau­ja, va­sa­ro­jaus ne­sėja, nes ki­ti lai­kai, ki­toks gy­ve­ni­mo būdas.
O kai ne­be­dir­bi bu­vu­sių įprastų darbų, tai kai­mynų pa­gal­bos rei­kia vis ma­žiau ir ma­žiau. Taip ir knie­ti kuo aukš­tesnę tvorą už­sit­ver­ti ir įsis­ta­ty­ti kuo sau­ges­nius var­tus, kad nie­kas į mūsų na­mus-tvir­tovę be rei­ka­lo ne­ste­bei­lytų. Ir tve­ria­me, ir sta­to­me, kai­muo­se, prie­mies­čiuo­se, mies­te­liuo­se, miš­kuo­se ir pae­žerė­se. Kuo aukš­tes­nes, kuo di­des­nes tvo­ras. Jei tik ky­la vie­nas ar ki­tas naujų namų kvar­ta­las, tai, žiūrėk, vie­nas pirmųjų ap­lin­kos tvar­ky­mo darbų yra sklypą ap­juos­ti tvir­ta tvo­ra.
Prieš tvo­ras as­me­niš­kai nie­ko ne­tu­riu, tik jei pėdin­da­mas gat­ve to­kia­me gra­žia­me gra­žių namų kvar­ta­le norė­tum pa­si­la­bin­ti su ko­kiu už ke­lio­li­kos namų re­zi­duo­jan­čiu kai­my­nu, ku­rio vardą tar­si ir nu­ma­nai, la­bi­ni­mo­si mi­si­ja pa­vyktų ga­na sun­kiai. Ge­ri no­rai at­si­muštų į aukš­tas tvo­ras, ataidė­da­mi pa­mo­ky­mu, kad į pri­va­čią valdą sa­vo no­sies kiš­ti ne­va­lia.


„Nie­ko ne­ma­tau“ reak­ci­ja

Prieš kurį laiką per­si­kėlę į prie­mies­čio pri­va­čių namų kvar­talą, ėmėmės tvar­ky­ti ap­linką: pjovė­me bendrų te­ri­to­rijų veją, pa­so­di­no­me gėlių, me­de­lių, karpė­me per že­mai nu­svi­ru­sias gluos­nių ša­kas, kas sa­vaitę su­rink­da­vo­me mai­šus šiukš­lių, mat ne­to­lie­se pa­statė mais­to pre­kių par­duo­tuvę. Per šią sa­va­no­riš­kai tvar­komą te­ri­to­riją drie­kia­si dvi­ra­čių ir pėsčiųjų ta­kas. Kas­dien juo sku­ban­tys žmonės dau­giau dėme­sio kreipė į sa­vo ved­žio­ja­mus šu­nis, nei į mus, dir­ban­čius to­je pa­takė­je. Ne sau dir­ban­čius, o būtent jų, šiuo ta­ku ei­nan­čių pa­si­vaikš­čio­ti ar le­kian­čių dvi­ra­čiais ir pa­spir­tu­kais, la­bui.
Per sep­ty­ne­rius me­tus pa­si­taikė gal po­rą kartų iš­girs­ti „ačiū“. Daž­niau at­ro­dy­da­vo, kad praei­viai spe­cia­liai nu­si­su­ka, kad tik ne­reikėtų pa­sa­ky­ti bent „la­bas“. Ži­no­ma, mūsų nu­si­tei­ki­mui to­liau tvar­ky­ti šią te­ri­to­riją to­kia „nie­ko ne­ma­tau“ reak­ci­ja įta­kos ne­turė­jo, tik ste­bi­no.
Prieš dau­gybę metų, kai Lie­tu­va dar ne­bu­vo ES narė, ko­le­gas iš Va­karų Eu­ro­pos ste­bi­no ki­ta pa­tir­tis. Pa­sa­ko­da­mi ke­lionės per Bal­ti­jos ša­lis įspūdžius jie stebė­jo­si griež­ta sienų kont­rolės pa­tik­ra. Jų ma­ny­mu, to pa­ties li­ki­mo sesės, kai­mynės, ypač Lie­tu­va ir Lat­vi­ja, ne­turėtų sta­ty­ti to­kių ba­ri­kadų ir ši­taip ne­pa­si­tikė­ti vie­na ki­ta.
Da­bar apie bu­vu­sias pa­tik­ras ker­tant Len­ki­jos ar Lat­vi­jos sieną pa­mir­šo­me lyg jų ne­buvę. Tiesą sa­kant, ir apie pa­čias kai­my­nes ži­no­me ne­daug. Ka­žin, ar tuo­jau pri­si­min­tu­me, kas yra Lat­vi­jos ar Es­ti­jos Pre­zi­den­tas ar Mi­nist­ras Pir­mi­nin­kas?!
Kaip su­si­bi­čiu­liau­ti su kai­my­nais, kaip ras­ti ke­lią ne tik į jų na­mus, bet ir šir­dis? Gal to­kio ke­lio pra­džia galėtų būti kai­mynų die­nos šven­ti­mas? Ku­liškė Zu­za­na Jan­ke­vi­čienė pa­sa­ko­jo, kad į to­kią kai­mynų die­nos šventę prie­š po­rą metų mies­te­lio gy­ven­to­jus su­kvietė čia ap­si­gy­venęs pro­fe­so­rius, ak­to­rius ir re­ži­sie­rius Va­len­ti­nas Ma­sals­kis. Tai bu­vo links­ma šventė, ku­rios vi­si laukė pa­si­kar­to­jant, bet viltį nu­braukė pan­de­mi­ja.
Bet ir ji juk lai­ki­na, iš­mo­ko­me daug da­lykų at­lik­ti nuo­to­li­niu būdu, gal ir šven­tes taip pra­dėsi­me švęsti. O gal jau prie Jo­ni­nių lau­žo, der­liaus pa­dėkos dieną ar prie Kalėdų eg­lutės galė­si­me nuo­šird­žiai pa­spaus­ti kai­my­nui ranką ar ap­ka­bin­ti ir pa­si­džiaug­ti bend­rais ge­rais, ne tik blo­gais mus iš­ti­ku­siais dalykais. Gra­žios kai­mynų šventės ir jau­kių šio­kia­die­nių mums vi­siems kar­tu.