Naujausios
Teorija
Už kelių kilometrų esančio miestelio centre pašto skyriaus neliko. Dėl šios reformos su aplinkinių kaimų gyventojais šiltai atsisveikino daug metų spaudą, pensijas, duonos kepalą ar šiaip būtiniausių dalykų per pusnis bei purvynus gyventojų paprašyta gabenusi laiškininkė. Kai paskutinį kartą ji išvažiavo, ne vieną žmogų apėmė jausmas, lyg kažkas mielo, įprasto, žinomo ir patikimo nutolo negrįžtamai.
Atėjo nauji laikai, nauja tvarka, kuria vadovaudamasis Lietuvos paštas, kaip dabar madinga sakyti, optimizavo ir centralizavo teikiamas paslaugas. Pertvarkų planuose numatė įvairių dalykų, tarp kurių iki šiol negirdėta naujovė – mobilusis laiškininkas.
Jiems pradėjus dirbti, kaimiškų vietovių gyventojai pašto paslaugas turėtų gauti dar patogiau. Esą darbo dienomis nuo 8 iki 19 val. ir šeštadieniais nuo 9 iki 16 val. paskambinę telefonu 8 700 55 400 ir išsikvietę mobilųjį laiškininką į namus, galėsime įsigyti pašto ženklų, išsiųsti siuntas, užsiprenumeruoti spaudą. Tuo pačiu mobilus laiškininkas galės priimti įmokas, parduoti vokų ar atvirukų bei suteikti kitas pašto paslaugas.
Nurodoma, kad mobilus laiškininkas į namus pagal iškvietimą atvyktų net ir tokiu atveju, jei iš pirmo karto nepavyktų pristatyti siuntos ir norėtume, kad ji būtų pristatyta pakartotinai. Brukdamas naują tvarką, Lietuvos paštas net pasižadėjo, kad laiškininko atvykimas į namus nieko nekainuos. Pašalpas, pensijas, prenumeratą ir siuntas jis pristatys įprasta tvarka, net nekviestas. O paskambinus nurodytu numeriu ir išsikvietus, sulauksime laiškininko jau kitą darbo dieną. Taip žadėjo reformatoriai.
Paskaičius tokių dalykų, belieka sėsti rašyti laiškų ar seniai nematytiems pažįstamiems pakuoti dovanėlių. Na ir kas, jeigu tenori įsigyti tik pašto ženklą ar voką – juk mobilus laiškininkas vis tiek važiuos. Kad ir 20 kilometrų.
Praktika
Baigiantis birželiui, tą šiuolaikišką pašto paslaugų teikimo modelį išbandėme ir mes – pamėginome antrajam pusmečiui pratęsti „Žemaičio“ ir kitą prenumeratą. Vien dėl to iš rajono pakraščio į centrą važiuoti tolokai, vietinio pašto skyriaus nebeliko, naujoji laiškininkė tuo metu nedirbo, o jos pavaduotoja į skambučius neatsakė.
Anksčiau jau buvau girdėjusi visokių istorijų apie tai, kad dabar, po pašto reformos, net rajoninį laikraštį užsisakyti yra iššūkis. Viena pažįstama stebėjosi, kad į miestelį atvažiuojančio paštininko darbo laikas tėra... 15 minučių. Iš tiesų, patikrinus mobilaus paš-
to darbo grafiką, paaiškėjo, kad artimiausio miestelio ir aplinkinių kaimų žmonės turi suktis gana spėriai, nes per savaitę pašto paslaugos teikiamos tik ketvirtį valandos.
Darbymetyje ir akmuo kruta, kur ten lakstysi po miestus, tuo labiau kad tokią patogią paslaugą galima gauti namie vien tik paskambinus. Skambinome. Kažkur toli maloni darbuotoja išklausė pageidavimo, užsirašė adresą ir pažadėjo paslaugą kitą dieną. Tik jos nesulaukėme. Nei kitą, nei dar kitą, nei po jos ėjusią. Nei po savaitės.
Ne vieną dešimtmetį ištikimai laikraščius prenumeruojantis mano tėtė nusiminė, sakydamas, kad per tiek metų pirmą kartą savo gyvenime jis nebegali užsiprenumeruoti spaudos. Vien dėl šito reikalo tenka važiuoti į rajono centrą. Keisti sprendimai, kurių logikos ir praktiškumo įžvelgti dar nepavyko.
Ar vėl reikės pašto karvelių?
Žinovai teigia, kad balandžiai jiems duotas užduotis vykdydavę kruopščiai. Kas žino, gal ateityje juos pakeis kokie kiti skraidūnai, gal pašto dronai?
Ir nebereikės laiškininkams klajoti po atokiausius kaimus, jei dar tokie ateityje išliks. Rodos, kas čia tokio – pamiršo, neatvažiavo, nepaskambino. Gal automobilis sugedo, juk šitiek kilometrų reikia apsukti.
Juolab kad šiais laikais ir internetu galima sutvarkyti praktiškai viską. Galima, jei tas internetas yra. Ir jeigu žmogus turi kokį tam tinkamą įrenginį. Jei jam tą leidžia amžius ir kitos aplinkybės. Tokiu atveju galima skaityti tik elektronines laikraščių versijas ir taupyti popierių. Galima daug ką padaryti ir nekreipti dėmesio į pasitaikančias keistas situacijas, kurios pamažu tampa tendencija.
Bet negalima suprasti vieno – ar tie, kurie sėdėdami patogiose kėdėse sostinės biuruose bent įsivaizduoja, koks gyvenimas yra už Vilniaus?
Ar bent kas kada surinko statistiką, kiek radosi nepatenkintų po to, kai pensijų nešiojimą į namus svarbūs ir atsakingi asmenys nutarė reformuoti ir iš pašto perduoti atsieit pigiau paslaugą teikiančioms įmonėms? Kas, aišku, taip pat prisidėjo prie pašto reformos. Gal tas paslaugos mėtymas ir sutaupė centą kitą, bet kiek vyresnės kartos žmonėms kainavo nervų, kiek sukūrė nepasitikėjimo, kol galų gale tiek nešiotojai, tiek gavėjai vieni su kitais susipažino, apsiprato ir įgijo pasitikėjimą. Ar ilgam – nežinia, nes reformų vėjo kryptis neprognozuojama kaip vasaros perkūnija.
Kiek kilo sumaišties, nepasitikėjimo vardan sutaupytų lėšų? Ir kokiam geram darbui padaryti panaudojamos tos sutaupytos lėšos?
Kai tenka paklusti skaičiams
Keista praktika, kai dėl kiekvieno mažmožio reikia skambinti kažkur toli, gal į Vilnių, o gal į dievai žino kuriame pasaulio krašte įsikūrusį vadinamąjį skambučių centrą. Jaunimui tai gal ir atrodo normalu, tačiau daugumai vis tik norisi bendravimo čia, vietoje, norisi kreiptis į atstovą tame regione, kuriame jis gyvena, supranta tarmę ir ką ta tarme žmogus nori pasakyti. O ne išklausyti malonaus gal tikru, gal elektroniniu balsu skaitomo meniu, kuriame reikia paspausti vieną ar kitą skaičių.
Štai išklausiusi visą eilę meniu su nuorodomis, kurį skaičių kada spausti, užsiregistravau įvadinių elektros skaitiklių remonto paslaugai. Malonus balsas ją pažadėjo per tris darbo dienas. Kalbėjau bendrine lietuvių kalba, bet aname ryšio gale kelis kartus tikslinosi vietovės, iš kur skambinu, pavadinimą. O jei žmogus prabiltų sodria žemaičių kalba, ar tas malonus balsas ją suprastų?
Užsakytos optimizuotos paslaugos laukiu jau savaitę. Gal net kada sulauksiu.
Gražaus laukimo ir Jums, geriau – prisirpstant vyšnioms ar pirmųjų jurginų žiedų.
