Negailestinga žmogaus valdovė

Cik­lo­nas „Bernd“ pa­skan­di­no slėnio gy­ven­to­jus

Šią va­sarą Eu­ropą skal­bia lietūs. Ne vie­no­je ša­ly­je bu­vo pra­ne­ša­ma apie įvai­rias ne­lai­mes, ta­čiau tai, kas nu­ti­ko Vo­kie­ti­jo­je, sun­ku nu­sa­ky­ti ir dar sun­kiau įsi­vaiz­duo­ti. Per par­ą į vieną kvad­ra­tinį metrą – 200 l van­dens, ir tai nu­ti­ko kal­nuo­to­je vie­tovė­je. Prieš tai jau įmir­ku­si žemė ne­pajėgė taip grei­tai su­ger­ti did­žiu­lio kie­kio drėgmės, todėl kal­nuo­tos Ahr upės slėnio tar­pek­lis užt­vi­no.
No­rint ge­riau su­pras­ti, kaip tai galė­jo nu­tik­ti, rei­kia šiek tiek pa­pa­sa­ko­ti apie šią upę ir jos slėnį. Ahr (lie­tu­viš­kai Aras) yra kai­ry­sis Rei­no in­ta­kas, iš­te­kan­tis iš Blan­ken­hei­me apie 470 m virš jūros ly­gio esan­čios vie­nos pi­lies rūsio. Už 18 km ne­di­delė upelė Ahr ker­ta Šiaurės Rei­no-Vest­fa­li­jos žemės ribą ir to­liau te­ka Rei­no kraš­to Pfal­co te­ri­to­ri­ja. Ahr ir jos in­ta­kai yra pa­grin­dinė nuo­tėkio sis­te­ma vi­sa­me ry­ti­nia­me Ai­fe­ly­je. Upės ba­sei­no plo­tas – apie 900 kv. ki­lo­metrų.
XIX a. vi­du­ry­je šio­se vaiz­din­go­se vie­tovė­se pra­dėjo aug­ti gy­ven­vietės, bu­vo tie­sia­mi ke­liai, plėtėsi žemės ūkio plo­tai, su­tvir­tin­ti Ahr kran­tai. Upės slėnis ta­po vy­no re­gio­nu, garsė­jan­čiu sa­vo rau­do­nuo­ju vy­nu, ga­mi­na­mu iš „Pi­not noir“ vy­nuo­gių.
De­ja, pra­ėju­sią sa­vaitę žy­mu­sis Ahr upės slėnis su iš­puo­selė­tais lyg at­vi­ru­kuo­se kai­me­liais ir mies­te­liais aki­mirks­niu vir­to griuvė­sių, nuo­šliaužų, pur­vo ir šiukš­lių vie­ta. Van­duo did­žiu­liu grei­čiu kliokė pir­myn, pa­ke­liui griau­da­mas viską. Nuardė ke­lio dan­gas, su­griovė til­tus, nu­plovė na­mus, nu­si­nešė au­to­mo­bi­lius ir net sunk­ve­ži­mius. Did­žiulė van­dens masė su sa­vi­mi ri­de­no nuo­lau­žas, med­žius, ne­šė purvą.
Kai ku­rie žmonės, pa­matę ar iš­girdę atei­nantį van­denį, gelbė­jo­si pul­da­mi į namų palė­pes. Kai ku­rie nu­bėgo į rūsius iš­jung­ti elekt­ros, šil­dy­mo sis­temų. Jie ne­gai­les­tin­gai bu­vo išp­lau­ti su van­dens sro­ve ir did­žiu­le jėga nu­neš­ti to­lyn. Daug iki šiol ne­ras­ti.
Ahr slėny­je nuo po­tvy­nio nu­kentė­jo maž­daug 40 tūkst. gy­ven­tojų. Vien Rei­no kraš­to Pfal­co žemė­je žu­vu­siais pa­skelb­ti 122 žmonės, dar 876 lai­ky­ti din­gu­siais be ži­nios. Tie­sa, kai ku­riuos jau pa­vy­ko su­ras­ti. Šiaurės Rei­no-Vest­fa­li­jo­je po­tvy­nis, ma­no­ma, nu­si­nešė 48-ių žmo­nių gy­vy­bes, ras­ta ir ne­nus­ta­tytų ta­pa­ty­bių pa­laikų. Aukų skai­čiai dar ga­li keis­tis kiek­vieną dieną.


Vo­kie­čiai ėmėsi vi­suo­tinės pa­gal­bos nu­kentė­ju­siems

Ka­tast­rofą iš­gy­venę žmonės at­si­dūrė be­vil­tiš­ko­je si­tua­ci­jo­je. Ne­li­ko ne tik namų, mais­to bei ge­ria­mo­jo van­dens, bet ir elekt­ros, mo­bi­lio­jo ry­šio. Ap­lin­kui sty­ro­jo tik nuo­lau­žos ir pur­vas.
Ap­sem­ta bu­vo vis­kas – nuo par­duo­tu­vių iki baž­ny­čių ir ka­pi­nių, mo­kyklų, li­go­ni­nių, vy­no rūsių ir san­dėlių. Vi­sa, kas pa­si­taikė van­dens ke­ly­je.
Tuo­jau po ka­tast­ro­fos ap­lin­ki­nių ma­žiau nu­kentė­ju­sių gy­ven­vie­čių žmonės pra­dėjo sa­va­no­riš­kai ruoš­ti mais­to ir gėrimų pa­ke­tus, šva­rių dra­bu­žių ir ga­ben­ti nu­kentė­ju­siems, jei to­je vie­to­je dar bu­vo likę svei­ko ke­lio dan­gos. Taip pat rin­ko ir vežė­si skalb­ti vi­sai ne­pažįs­tamų žmo­nių dra­bu­žius, pri­glaudė vai­kus ir darė viską, kas to­kio­je ne­laimė­je bent kiek pa­leng­vintų nu­kentė­ju­sių gy­ve­nimą.
Kai ku­rie ap­lin­ki­nių vie­to­vių gy­ven­to­jai ne­nau­do­ja­mo­se pa­tal­po­se, rūsiuo­se ėmė sku­biai įren­ginė­ti gy­ven­ti tin­ka­mas pa­tal­pas, ku­rio­se galėtų ap­si­stot po po­tvy­nio be­na­miais tapę žmonės.
Tiems, kas bu­vo su­pla­navęs ato­sto­gas šia­me vaiz­din­ga­me re­gio­ne, teks keis­ti pla­nus, nes ap­link dar il­gai ne­bus jo­kių laisvų ap­gy­ven­di­ni­mui tin­kan­čių vietų – į jas su­kel­ti nu­kentė­ju­sie­ji. Kai ku­rie vieš­bu­čiai po­tvy­nio au­koms pa­si­ūlė ne­mo­kamą nak­vynę su mai­ti­ni­mu.
Į šias vie­to­ves bu­vo at­si­ųsta ka­riuo­menė, pa­pil­do­mai 500 po­li­ci­jos pa­reigūnų. Be to, iš vi­sos Vo­kie­ti­jos ėmė plūsti sti­chi­jos pa­da­ri­nių lik­vi­da­vi­mo sa­va­no­riai. Kol kas sun­ku ap­skai­čiuo­ti visą pa­da­rytą ma­te­ria­linę žalą. Ma­no­ma, kad vien ge­le­žin­ke­lio li­ni­jai ir ke­liams at­sta­ty­ti pri­reiks apie pu­sant­ro mi­li­jar­do eurų. O kur dar pa­statų, gat­vių re­mon­tas.
Tuo­jau po ne­laimės re­gio­no gy­ven­to­jus ap­lankė ne tik šių že­mių mi­nist­rai pir­mi­nin­kai, bet ir ša­lies Pre­zi­den­tas Fran­kas Val­te­ris Štein­ma­je­ris bei kanc­lerė An­ge­la Mer­kel.
Šių že­mių gy­ven­to­jams, kiek­vie­nam namų ūkiui, vy­riau­sybė sku­biai skyrė po 3,5 tūkst. eurų pa­šal­pos.


Ne­laimė po­li­ti­kus vie­ni­ja ir skan­di­na

Rei­no žemės Pa­la­ti­na­to Mi­nistrė Pir­mi­ninkė so­cial­de­mok­ratė Ma­lu Dreyer – ne tik sa­vo po­li­ti­niais nuo­pel­nais ir dar­bais ypa­tin­ga mo­te­ris, bet ir sun­kus li­go­nis, ser­gan­tis išsė­ti­ne skle­ro­ze.
Po ne­laimės lan­ky­da­ma po­tvy­nio nu­siaubtą te­ri­to­riją, ša­lies kanc­lerė krikš­čio­nių de­mok­ratų sąjun­gos narė A. Mer­kel pa­si­ūlė įsi­kib­ti į pa­rankę dėl li­gos ne­leng­vai vaikš­tan­čiai M. Dreyer, tuo pa­de­monst­ruo­da­ma, kad ne­laimė­je po­li­tiką pra­var­tu pa­lik­ti šo­ne ir žiūrė­ti bendrų ra­cio­na­lių spren­dimų.
Tuo tar­pu ga­li­mas A. Mer­kel įpėdi­nis ne itin po­pu­lia­rus po­li­ti­kas Ar­mi­nas La­še­tas, šiuo me­tu ei­nan­tis Šiaurės Rei­no-Vest­fa­li­jos žemės Mi­nist­ro Pir­mi­nin­ko pa­rei­gas, bu­vo nu­fo­tog­ra­fuo­tas ska­niai be­si­juo­kian­tis už Pre­zi­den­to nu­ga­ros jo kal­bos po­tvy­nio au­koms me­tu. Nors vėliau A. La­še­tas at­si­prašė už ne­tin­kamą sa­vo el­gesį, tai ge­ro­kai su­men­ki­no jo įvaizdį ir, be jo­kios abe­jonės, nei­gia­mai pri­si­dės prie sie­kio tap­ti ša­lies kanc­le­riu.


Kli­ma­to kai­ta kei­čia gy­ve­ni­mus

At­si­ra­do ne­ma­žai ir to­kių, ku­rie sakė, jog ši ka­tast­ro­fa pa­rodė menką Vo­kie­ti­jos vald­žios pa­si­ren­gimą to­kių kri­zių val­dy­mui. Ta­čiau su­val­dy­ti gam­tos sti­chi­jos ne­pa­vy­ko dar nie­kam. Tik so­vie­tai sakė­si esą gam­tos val­do­vai, ga­lin­tys pa­keis­ti upių tėkmę. Pa­si­ro­do, jie smar­kiai kly­do ir čia.
Tai, kas įvy­ko Vo­kie­ti­jo­je, – ne­nu­ga­li­mos gam­tos sti­chi­jos jėga, ku­rią iš da­lies pa­ža­di­no ir kiek­vie­no gy­ven­to­jo indė­lis į va­di­namą kli­ma­to kai­tos pro­blemą.
Dar prie­š po­rą metų ši ša­lis kepė kait­ro­je, ku­ri siekė per 40 laips­nių karš­čio. Rei­no, Do­nu­jaus, Elbės ir ki­tos did­žio­sios upės nu­se­ko taip, kad jo­mis ne­be­galė­jo plauk­ti lai­vai ir kro­vi­ninės bar­žos.
Dir­vo­že­miui kri­tiš­kai per­džiū­vus iki 70 cm gy­lio, pra­dėjo džiū­ti kai ku­rios vėsesnį kli­matą mėgstan­čios med­žių rūšys – ber­žai, eglės. Juos ma­siš­kai ėmė pul­ti žie­viag­rau­žiai va­ba­lai, dėl ko nyks­ta iš­ti­si miš­kai.
Ta­čiau tai nėra vien Vo­kie­ti­jos pro­ble­mos at­ski­rai. Jei no­ri­me lai­min­gos atei­ties, nea­tidė­lio­tinų prie­mo­nių tu­ri­me im­tis vi­si. Įpra­to­me prie ma­lo­naus ir kom­for­tiš­ko gy­ve­ni­mo – švie­žių braš­kių vi­dur­žiemį ar eg­zo­ti­nių vai­sių iš­ti­sus me­tus. Vi­sa tai tu­ri sa­vo kainą, ku­rią anks­čiau ar vėliau teks su­mokė­ti.
Vo­kie­ti­jos kli­ma­to eks­per­tai, ana­li­zuo­da­mi šią ir ki­tas su kli­ma­to ekst­re­ma­lu­mais su­si­ju­sias si­tua­ci­jas, ste­bi ten­den­ciją, kad ne­nor­ma­lių liū­čių bei sausrų per pa­sku­ti­nius du de­šimt­me­čius gausė­ja žy­miai, šie reiš­ki­niai da­ro­si vis grėsmin­ges­ni.
Ir šios ka­tast­ro­fos Ahr upės slėny­je me­tu, anot eks­pertų, di­desnė da­lis van­dens galė­jo su­si­ger­ti į žemę grei­čiau, jei prie­š tai jos ne­būtų plovę ne­nor­ma­lios liū­tys, jei ne­būtų tiek as­fal­to, trin­ke­lių ir be­to­no, jei na­mai būtų pa­sta­ty­ti to­liau nuo upės tėkmės. O ir dau­ge­lio upių va­gos yra iš­tie­sin­tos ar­ba jų tėk-
mė pa­leis­ta be­to­ni­niais šlai­tais įka­lin­tais ka­na­lais. Toks tie­sus van­dens ke­lias su­tei­kia did­žiulį pa­greitį ir jėgą po­tvy­nio sro­vei.
Pas­ku­tinį de­šimt­metį Vo­kie­ti­ja pra­dėjo gi­gan­tišką pro­jektą – upių ir upe­lių re­natū­ra­li­za­ciją, išg­riau­nant kai ku­rias užt­van­kas, grąži­nant van­de­niui bu­vu­sias upių va­gas. Bet tai la­bai il­gas ir bran­gus ke­lias, o re­zul­tatų teks lauk­ti dar il­gai.


Ar mums svar­bu, jei ki­tur siau­čia liū­tys?

Ar mums svar­bu, kas šią va­sarą nu­ti­ko už tūkstan­čių ki­lo­metrų Vo­kie­ti­jo­je, Bel­gi­jo­je, Ny­der­lan­duo­se? Kiek po­tvy­nių ir ka­tast­rofų su­kėlė ne­nor­malūs gam­tos reiš­ki­niai, apie ku­riuos mes la­bai grei­tai pa­mirš­ta­me, kaip pa­mir­šo­me ir ne­se­niai ga­lin­go tor­na­do su­maltą kaimą  Če­ki­jo­je.
Ste­bimės ir re­gist­ruo­ja­me šios va­sa­ros karš­čio re­kor­dus, o kaž­kas ne­se­niai ne­to­li Klaipė­dos nu­fo­tog­ra­fa­vo tor­nadą. Mūsų kraš­tuo­se ne­būdin­gas reiš­ki­nys, lai­mei, pralėkė virš jūros. O jei būtų grybš­telėjęs ir mies­to?
Gam­ta – žmo­gaus val­dovė – vis la­biau pri­me­na apie sa­ve ir pa­garbą jai.