Paskutinė vasaros puokštė Žolinei

At­sis­vei­ki­ni­mas su va­sa­ra

Šį po­sūkio ru­de­niop tašką – Šven­čiau­sios Mer­gelės Ma­ri­jos ėmi­mo į dangų dieną – mūsuo­se daž­niau įpras­ta va­din­ti Žo­li­ne ar­ba pa­sku­ti­ne va­sa­ros šven­te. Po jos jau ne­si­skleis nau­ji žie­dai, baigs nok­ti vai­siai, po jos jau ne­sėsi ir ne­so­din­si šių metų der­liui, tik ki­tiems me­tams, po jos jau dvel­kia ru­de­niu.
Kiek­vie­nas mūsų sau­go­me vai­kystės pri­si­mi­ni­mus apie sa­vo Žo­linę. Ne todėl, kad praei­ty­je buvę da­ly­kai vi­sa­da at­ro­do gra­žes­ni ir pa­trauk­les­ni, kad pri­me­na nerū­pes­tin­gus vai­kystės lai­kus. Ta šventė turė­jo kaž­ko­kią ne­pap­rastą ma­giją, svorį, tar­si at­skai­tos tašką, už ku­rio, lai­kui pa­su­kus, dar grei­čiau trumpė­jo die­na, bi­ro med­žių la­pai, ny­ko gėlės ir jų spal­vos, laukė nau­ji moks­lo me­tai.
Die­na, kai iš pa­sku­ti­nių va­sa­ros žiedų riš­da­ma puokštę ma­ma kas­met vis kar­to­da­vo, kad būti­nai į ją rei­kia įpin­ti avižą ir kietį, do­bi­liuką ar obels ša­kelę su obuo­liais. Į tą puokštę, tar­si kokį par­la­mentą, turė­jo tilp­ti ko­ne vi­sos laukų au­ga­li­jos at­sto­vai. Gink Die­ve, kad nė vie­nas jų ne­būtų už­mirš­tas, neiš­rink­tas ir ne­pa­gar­bin­tas. Juk vi­sus me­tus bu­vo ša­lia, au­go ir ža­lia­vo, bran­di­no ir no­ki­no der­lių – mums nau­din­gus Žemės vai­sius. Todėl da­bar at­ėjo me­tas už tai pa­dėko­ti, su­rin­kus puokštėn sa­vo laukų au­ga­lus, pa­šven­tin­ti baž­ny­čio­je. Na­mie, už­ki­šus už Šventųjų pa­veiks­lo, lai­ky­ti iki kitų metų. Te­gul to­kia puokš­telė ap­sau­gos nuo blo­gio, nu­žiūrė­jimų, ne­gandų ir ne­lai­mių.
Ne­ga­luo­ji – gerk šven­tintų žo­le­lių ar­ba­tos. Gy­vu­liams kas ne­ge­rai –  te­gul žo­lelės pa­dės, per­kūnas tran­ko­si – Žo­li­nių žo­le­lių smil­ka­lais ra­mi­no. Ko­kia pra­smin­ga ta pa­dėka Že­mei mai­tin­to­jai ir sau­lei už su­teik­tas gėry­bes, juk Žo­linės puokštė­je til­po vis­kas – nuo lau­ko gėlės žie­do iki javų varpų, vai­sių ar dar­žo­vių, pri­klau­so­mai, koks Lie­tu­vos kraš­tas ir ko­kios ten tra­di­ci­jos.
Ši šventė, be kitų da­lykų, ir la­bai mo­te­riš­ka – nuo se­no žo­liau­da­vo, rink­da­vo uo­gas, vai­sius ir ki­tas gėry­bes dau­giau­siai mo­te­rys. Kai kur  se­niau mo­te­rys žo­li­nių puokš­te­les rink­davę, jo­mis kimš­davę pa­gal­ves, ant ku­rių pa­čios iš­ke­liau­da­vo am­ži­nybėn.


Žo­linės švie­sos neuž­gožė net so­vie­tai

Įvai­rių šal­ti­nių duo­me­ni­mis, Lie­tu­vo­je esa­ma per 200 Šven­čiau­sio­sios Mer­gelės Ma­ri­jos ėmi­mo į dangų ti­tulą tu­rin­čių baž­ny­čių. Žo­linės li­tur­gi­jos iš­ta­kos sie­kia V am­žių, kai Je­ru­zalė­je apaš­ta­lai, at­vėrę Jėzaus mo­ti­nos Ma­ri­jos kapą, ne­radę jos kūno, tik daug gėlių ir žo­lynų. Todėl ka­ta­li­kai, pri­si­min­da­mi šią dieną ir pa­gerb­da­mi Die­vo Mo­tiną, į baž­ny­čią ne­ša­si gėlių puokš­tes. 1950 m. po­pie­žius Pi­jus XII tikė­jimą, kad Ma­ri­ja bu­vo paim­ta į Dangų su sie­la ir kūnu, pa­skelbė Baž­ny­čios tie­sa. Ne­pai­sy­da­mi ta­ry­binės vald­žios drau­dimų, mūsų ša­lies ti­kin­tie­ji šios šventės tra­di­ciją iš­sau­go­jo ir jos laikė­si visą oku­pa­ci­jos lai­ko­tarpį.
Aly­taus ra­jo­no Pi­va­šiūnų kai­me kas­met vyks­ta did­žiau­si Šven­čiau­sio­sios Mer­gelės Ma­ri­jos ėmi­mo į dangų – Žo­linės – at­lai­dai Lie­tu­vo­je. Šven­tovė Pi­va­šiū­nuo­se garsė­ja iš visų baž­ny­čią nio­ko­ju­sių gaisrų iš­gelbė­tu ste­buk­lin­gu Šven­čiau­sio­sios Die­vo Mo­ti­nos su Kūdikė­liu pa­veiks­lu. Per 1988 m. vy­ku­sius Žo­linės at­lai­dus pa­veiks­las bu­vo vai­ni­kuo­tas po­pie­žiaus Jo­no Pau­liaus II do­va­no­to­mis karū­no­mis, jam su­teik­tas Ma­ri­jos Nu­liū­du­siųjų Pa­guo­dos ti­tu­las. Žo­linės at­lai­dai į Pi­va­šiū­nus kas­met su­kvie­čia tūkstan­čius ti­kin­čiųjų. At­lai­dai vyks­ta aš­tuo­nias die­nas, kas­dien meld­žia­ma­si vis ki­ta in­ten­ci­ja.
Žo­linės die­na, pa­ti se­niau­sia Šven­čiau­sio­sios Mer­gelės Ma­ri­jos gar­bi­ni­mo šventė, prie­š ke­letą metų pa­skelb­ta ne­dar­bo die­na ir šven­čia­ma vi­so­se Lie­tu­vos baž­ny­čio­se. Sa­ko­ma, kad tam, kas tą dieną ne­turės gėlių ir žo­lynų puokš­telės, vel­nias į delną įbruks sa­vo uo­degą.
Ypač di­de­li Žo­linės at­lai­dai pa­pras­tai būna ir Pa­nevė­žio ra­jo­ne – Kre­ke­na­vo­je, Za­ra­suo­se, Rum­šiškė­se.
Anot et­no­logų, Žo­linės šventė dar lai­ko­ma ir ja­vapjūtės pa­baig­tuvė­mis, bič­ko­pio, med­su­kio, duo­nos, me­daus ir pie­no šven­te. Per Žo­linės at­lai­dus įvai­rio­se Lie­tu­vos vie­tovė­se su­si­tin­ka il­giau ne­si­matę kraš­tie­čiai, tėviškė­se su­si­ren­ka gi­minės, ar­ti­mie­ji, kai­my­nai. Lie­tu­vo­je tai tar­si ir der­liaus pa­dėkos šventė. Ki­tos to­kios pa­dėkos die­nos, skir­tin­gai nuo li­ku­sių tautų, mes ir ne­tu­ri­me. Tuo la­biau kad kai ku­riuo­se mūsų ša­lies kraš­tuo­se, be grūdi­nių au­galų, į žo­linės puokštę de­da­ma kopūstų, morkų, o pa­šven­tin­ti į baž­ny­čią ne­ša­mos pin­tinės su nau­jo­jo der­liaus vai­siais.
Lat­vi­jo­je tą dieną pa­ger­bia­ma Pa­sau­lio Mo­ti­na Ma­ra. O slavų kraš­tuo­se šven­čia­mas Us­pe­ni­je Ma­te­ri Bo­ži­jei – Die­vo Mo­ti­nos už­mi­gi­mas.


Plungės ra­jo­ne vyks pir­ma­sis Ma­ri­jos fes­ti­va­lis

Šie­met Pa­ku­tuvė­nuo­se rugpjū­čio 12–15 die­no­mis vyks­ta pir­ma­sis Lie­tu­vo­je Ma­ri­jos fes­ti­va­lis. Jis baig­sis gra­žia Ma­ri­jos Ėmi­mo Dan­gun šven­te – Žo­li­ne.
Vie­na iš ren­gi­nio or­ga­ni­za­to­rių Gin­tautė Kaz­laus­kienė, pa­sa­ko­da­ma apie šį su­ma­nymą „Ber­nar­di­nuo­se“, minė­jo, kad „Lie­tu­vo­je daug metų vyks­ta įvai­riau­si fes­ti­va­liai, su­trau­kian­tys būrius žmo­nių, o šventės, ku­ri su­kviestų ti­kin­čiuo­sius, pa­si­gen­da­ma.
Mer­ge­lei Ma­ri­jai skir­ti kas­me­ti­niai at­lai­dai Ši­lu­vo­je, Že­mai­čių Kal­va­ri­jo­je, Auš­ros Var­tuo­se, Pi­va­šiū­nuo­se, Kre­ke­na­vo­je ir ki­to­se Lie­tu­vos vie­to­se tu­ri sa­vo spe­ci­fiką ir, be abe­jo, tai yra nuo­sta­bi Die­vo do­va­na mūsų že­mei, ta­čiau rei­ka­lin­ga nau­ja šven­ti­nio su­si­būri­mo for­ma, kai, Šven­to­sios Dva­sios su­bur­ti į konk­re­čią vietą su tiks­li­ne pro­gra­ma, galė­tu­me su­si­pa­žin­ti ir su­si­telk­ti į vieną Ma­ri­jos vaikų būrį. Pir­mo­jo fes­ti­va­lio pa­skir­tis – ta­ry­tum nu­pūsti dul­kes nuo Ma­ri­jos žemės pa­va­di­ni­mo, kad jis vėl at­gautų tikrąją sa­vo spalvą. Ti­ki­ma­si, kad Pa­ku­tuvėnų fes­ti­va­lis bus pir­ma­sis, bet tik­rai ne pa­sku­ti­nis, jis taps tra­di­ci­niu renginiu“.
Be­lie­ka or­ga­ni­za­to­riams šiais su­dėtin­gais pan­de­mi­jos lai­kais pa­linkė­ti sėkmės, gau­saus sve­čių būrio bei ati­du­mo sau­gant vie­ni kitų svei­katą, o mums vi­siems – gra­žios Žo­linės.