Rugsėjis vėl kviečia į mokslus

Dar vie­nos re­for­mos vi­zi­jos

Ge­gužės vi­du­ry­je Švie­ti­mo, moks­lo ir spor­to mi­nis­te­ri­ja pri­statė „Tūkstant­me­čio mo­kyklų“ pro­gramą. Kai ku­rias šios pro­gra­mos nau­jie­nas paaiš­kin­ti po­pu­lia­riai ne taip ir leng­va. Bet jei rūpi vaikų atei­tis, ver­ta per­skai­ty­ti ir pa­si­gi­lin­ti.
Mi­nis­te­ri­jos nuo­mo­ne, iki šiol daug vaikų mo­ko­si mo­kyk­lo­se, ku­rios nea­ti­tin­ka ge­ros mo­kyk­los sąvo­kos, – ne­šiuo­lai­kiš­ko­se ir ne­pri­tai­ky­to­se įvai­rių po­rei­kių tu­rin­tiems vai­kams.
Pa­sak mi­nistrės, iš­kel­tas tiks­las – vi­sas tūkstan­tis mūsų mo­kyklų tu­ri būti ge­ros. Sie­kia­ma pa­dėti silp­nesnė­se sa­vi­val­dybė­se gy­ve­nan­tiems vai­kams ir kad vi­si Lie­tu­vos mo­ki­niai galėtų turė­ti vie­nodą startą.
Pla­nuo­ja­ma, kad šiai pro­gra­mai įgy­ven­din­ti bus skir­ta 210 mln. eurų. Pir­miau­sia bus re­for­muo­ta 150 mo­kyklų, jos taps mo­ti­ninė­mis, o iš jų vei­kia­ma tink­li­niu prin­ci­pu. Mi­nistrė žadė­jo, kad pro­gra­mo­je da­ly­vau­jan­čioms mo­kyk­loms bus tei­kia­ma rea­li pa­gal­ba stip­ri­nant mo­ky­tojų ir va­dovų kom­pe­ten­ci­jas, bus kon­sul­tuo­ja­ma, to­bu­li­na­ma di­dak­ti­ka ir kt.


Mo­kyk­la, į ku­rią no­ri­si su­grįžti

Klau­siau­si mi­nistrės, o min­tys, pa­ska­tin­tos to­kių pa­žadų, ka­žin ko skri­do ne į pla­nuo­jamą mo­der­nią švie­ti­mo ateitį su mo­ti­ninė­mis mo­kyk­lo­mis ir jų tink­lais, bet at­gal į mielą ir pa­čią ge­riau­sią ma­no mo­kyklą, pas mo­ky­to­jus, ku­rie ir be ypa­tingų pro­gramų, eko­sis­temų ir tink­li­nių sąveikų kant­riai vedė mus į ži­nių pa­saulį, at­laid­žiai priim­da­mi ma­žas moks­lei­vių nuo­dėmes ir ska­tin­da­mi skris­ti di­de­les jų sva­jo­nes.
Ma­no bu­vu­si mo­kyk­la tik­riau­siai ir ne­tilptų į tuos nau­juo­sius ge­ros mo­kyk­los rėmus, nors ne vie­ne­rius me­tus pa­gal re­zul­ta­tus ir pui­ka­vo­si tarp 50 šau­niau­sių ir ge­riau­sių Lie­tu­vos mo­kyklų.
Ne­turė­jo­me ypa­tingų prie­mo­nių, bet bib­lio­te­ka vi­sa­da bu­vo pil­na knygų ir nau­jau­sių va­dovė­lių, mokė­jo­me dau­gy­bos len­telę, skai­čiuo­ti, dau­gin­ti ir da­lin­ti min­ti­nai, dau­gybę eilė­raš­čių ir dainų ne iš in­ter­ne­to, bet iš at­min­ties. Nes la­vi­no­me ją, o ne pirštų mik­lumą spau­dant mo­bi­laus te­le­fo­no ar tuo­met ki­še­ninės skai­čiuoklės kla­viatūrą.
Ar dėl to užau­go­me blo­ges­ni? O kaip tos kar­tos, ku­rios dar ėjo į kai­muo­se gy­va­vu­sias pra­džios mo­kyk­las, kai ke­li vie­nos šei­mos vai­kai mokė­si iš vie­no va­dovė­lio, pri­tūpę kur apie kelmą ga­ny­da­mi gy­vu­lius? Kai moks­las bu­vo ne duo­tybė, o sie­kia­mybė, ke­lia­la­pis į ki­tokį gy­ve­nimą. Kiek pro­fe­so­rių, in­ži­nie­rių, gy­dy­tojų, ra­šy­tojų ir šiaip gerų spe­cia­listų ši­taip su­ra­do sa­vo ke­lią, iš­gar­si­no sa­vo gim­tinę to­li už jos ribų. Ne­gi tos mo­kyk­los bu­vo blo­gos?
Juk mo­kyk­la, net pa­ti ma­žiau­sia, kur ji be­būtų, sa­vai­me jau yra gėris, nes tei­kia ži­nių, at­ne­ša tai, kas pa­žan­gu. Sup­ran­ta­ma, da­bar tai ne pa­vyz­dys ir ne eta­lo­nas. Ta­čiau da­bar vie­na po ki­tos už­da­ro­mos kaimų ir mies­te­lių mo­kyk­los taip pat ne ka­žin koks ro­dik­lis atei­ties sta­tis­ti­kai.


Kai mo­kyk­las ne už­darė, bet statė

Ku­liškė is­to­rikė, mo­ky­to­ja Zu­za­na Jan­ke­vi­čiėnė pa­sa­ko­jo, kad 1930 m., mi­nint Vy­tau­to Did­žio­jo me­tus, bu­vo iš­kel­ta idė­ja per pen­ke­rius me­tus Lie­tu­vos mies­te­liuo­se ir di­des­niuo­se kai­muo­se pa­sta­ty­ti 100 mo­kyklų. Šis pla­nas bu­vo įgy­ven­din­tas net anks­čiau nu­sta­ty­to ter­mi­no, bet mo­kyk­los bu­vo ir to­liau sta­to­mos.
Dau­ge­lis dar pri­si­me­na tas dviaukš­tes me­di­nes, vie­no­do ar­chi­tektū­ri­nio mo­de­lio mo­kyk­las. Be­veik vi­sos jų bu­vo pra­dinės, tik vėliau dau­ge­lis išau­go į pro­gim­na­zi­jas. Vie­na to­kių mo­kyklų 1933 m. iš­ki­lo ir Ku­liuo­se.
Ku­lių vals­čiu­je tuo­met buvę net 10 kai­mo mo­kyklų: Šie­mu­lių, Karklėnų, Juo­dei­kių, Mi­žuikų, Vieš­tovėnų, Reis­kių, Bli­da­kių, Jur­jonų, Did­žiųjų Mos­tai­čių ir Ku­lių.
Pra­sidė­jus me­lio­ra­ci­jai ir „sa­va­no­riš­kai“ kai­mus pa­lie­kant jų gy­ven­to­jams, pra­dėtos už­da­rinė­ti ir mo­kyk­los. 1980 m. bu­vo li­ku­sios tik 4 kai­mo mo­kyk­los, bet po 1990-ųjų pa­laips­niui ir jos pa­nai­kin­tos. Li­ko tik Ku­liuo­se, o vai­kai ta­po „tu­ris­tais“. Vis­kas juk – tik dėl jų „ge­rovės“. Kaip to­ji ge­rovė da­bar at­ro­do rea­lybė­je? Vai­kai nuo penkerių–septynerių metų iki vy­res­nių ke­lia­si apie 6 va­landą ry­to, nes ne vie­nam jų iki ar­ti­miau­sios sto­telės dar rei­kia nuei­ti ir 2–3 ki­lo­met­rus. 7 va­landą au­to­bu­sas jau iš­ve­ža į mo­kyklą. Vie­niems mo­ki­niams pa­mo­kos bai­gia­si 12 va­landą, ki­tiems – 16 va­landą, o iš mo­kyk­los grįžta vi­si kar­tu.
Pag­rin­di­nis vi­sur nau­do­ja­mas ar­gu­men­tas – kad kai­me nėra vaikų. Ta­čiau tai nėra vi­sai tie­sa. Į tą pa­čią Ku­lių mo­kyklą iš skir­tingų kaimų at­va­žiuo­ja ne­ma­žai vaikų, an­tai iš Šie­mu­lių – 19, Til­vikų – 21, Vieš­tovėnų ir Karklėnų – 32, Mi­žuikų – 12. Dau­gu­ma mo­ki­nukų yra ma­ža­me­čiai, nes kai­muo­se vėl ap­si­gy­ve­na jau­ni žmonės.
Tu­rint gal­vo­je, kad to­kios ke­lionės į mo­kyklą vai­kams yra var­gi­nan­čios, ne­nuos­ta­bu, kad da­lis šeimų rin­ko­si nuo­to­linį mo­kymą net ir ta­da, kai vai­kai jau galė­jo lan­ky­ti mo­kyklą. Va­di­na­ma­sis hib­ri­di­nis mo­ky­mas, kai tas pa­ts mo­ky­to­jas dir­ba su vai­kais klasė­je ir tuo pa­čiu me­tu trans­liuo­ja pa­moką bei kon­sul­tuo­ja na­mie be­si­mo­kan­čiuo­sius, iš­se­ki­na vi­sus. Nėra tam pri­tai­ky­tos įran­gos, mo­ky­to­jams trūksta to­kio dar­bo pa­tir­ties, jau ne­kal­bant apie ki­tokį at­lygį nei dir­bant įpras­to­mis sąly­go­mis. Tad ar rei­kia stebė­tis, jei neat­lai­ky­da­mi krūvių ir įtam­pos mo­ky­to­jai bėga iš mo­kyklų.


Vėl ke­pa­mi pa­svilę bly­nai

Ku­lių vardą ir minė­tus skai­čius būtų ga­li­ma išt­rin­ti, o vie­to­je jų įra­šy­ti bet ko­kio ra­jo­no se­niū­niją ar mies­telį – si­tua­ci­ja ne­si­keistų. Todėl artė­jant dar vie­nam rugsė­jui pa­ty­ru­sių mo­ky­tojų min­tys nėra pa­čios džiu­giau­sios.
Sa­ky­čiau, dar la­biau liū­di­na ir ste­bi­na per vi­suo­menės in­for­ma­vi­mo prie­mo­nes pri­sta­to­mi pa­vyd­žiai, kaip va­sa­ros ato­stogų me­tu mo­ky­to­jai grie­bia­si įvai­rių darbų, kad pri­si­durtų eurą kitą prie šei­mos biud­že­to. Apie bly­nus poil­siau­to­jams ke­pantį ar braš­kes par­da­vinė­jantį mo­ky­toją iš­girs­ti per Lie­tu­vos ra­diją tam­pa lyg ir nor­ma­lu. Bet jei tai nor­ma­lu, tai ka­da tam mo­ky­to­jui pailsė­ti ir su­kaup­ti jėgų nau­jiems moks­lo me­tams, ku­rie, at­ro­do, bus ne­leng­vi? Ka­da ir iš ko to­bulė­ti, švies­tis, plėsti aki­ratį?
Ka­da pa­ga­liau mo­ky­to­jams už darbą bus at­ly­gi­na­ma taip, kad jie galėtų gy­ven­ti oriai?
Prieš po­rą dienų Pre­zi­den­tas Gi­ta­nas Nausė­da su švie­ti­mo, moks­lo ir spor­to mi­nist­re Jur­gi­ta Šiugž­di­nie­ne ap­tarė pa­si­ren­gimą artė­jan­tiems moks­lo me­tams. Kalbė­ta­si ir apie par­tijų su­si­ta­rimą dėl švie­ti­mo po­li­ti­kos, kurį pla­nuo­ja­ma pa­si­ra­šy­ti rugsė­jo 1-ąją. Da­lis pro­fe­si­nių sąjungų kri­ti­kuo­ja, kad do­ku­men­tas pa­reng­tas pa­sku­bo­mis, ne­pa­kan­ka­mai išk­lau­sius švie­ti­mo bend­ruo­menę. Tai­gi, at­ro­do, vėl ke­pa­mi pa­svilę bly­nai.
Ta­čiau kiek­vie­no mūsų šventė – Rugsė­jo 1-oji ar­ba Moks­lo ir ži­nių die­na – te­gul pa­kils aukš­čiau kas­die­nos ne­su­sip­ra­timų ir rie­tenų, ir į ži­nių pa­saulį nu­ves ne tik ly­di­ma kar­de­lių puokštės, bet ir ge­ros nuo­tai­kos, no­ro mo­ky­tis ir pa­gar­bos mūsų mo­ky­to­jams.