Nepamirškime ir juoktis

Kur pa­si­dėjo po­kšti­nin­kai

Vi­sais lai­kais žmonės pa­si­šai­py­da­vo iš sa­vo ne­sėkmių, silp­ny­bių ar kvai­lu­mo. Tie, kas juokų ne­sup­ra­to, taip ir li­ko it musę kandę bei prie juo­kau­jan­čių ne­pri­tapę, o kas su­pra­to, juo­kas gydęs nuo dau­ge­lio bėdų. Net pa­sa­ko­se apie ka­ra­lius su­šmėžuo­da­vo juok­da­rys, tik jis vie­nas galėjęs pa­si­šai­py­ti net iš val­do­vo silp­ny­bių ar ne­sėkmių.
Lai­kai keitė­si, juok­da­riai – taip pat. Da­bar juo­ko ašarą iš nie­ko su­ge­ban­čius išs­paus­ti links­muo­lius va­di­na­me hu­mo­ris­tais. Pa­sik­lau­sius ar pa­skai­čius ge­ro hu­mo­ris­to is­to­rijų, gy­ve­ni­mas iš­kart pra­šviesė­ja.
Bet pa­lau­kit, pamė­gin­kim kar­tu su­skai­čiuo­ti, kiek pa­sku­ti­niu me­tu įvy­ko ko­kių nors su links­mybė­mis ir po­kštais su­si­ju­sių ren­gi­nių? Sup­ran­ta­ma, pa­staraisiais me­tais juos la­bai ap­ri­bo­jo pan­de­mi­ja, jos „dėka“ pa­grin­di­niais ži­nių ir pra­mogų teikė­jais ta­po ra­di­jas ir te­le­vi­zi­ja. O kiek to­kių vi­suo­menės ar vald­žios ydas pa­šie­pian­čių ir į pro­ble­mas nuo­tai­kin­gai pa­si­žiū­rin­čių links­min­tojų ten girdė­jo­me? Gal, mie­li skai­ty­to­jai, jums pa­si­sekė la­biau, nes man nie­kaip ne­pa­vy­ko pri­si­min­ti, ką nuo­tai­kin­go būčiau iš­gir­du­si pa­sku­ti­niu me­tu.
Kas tie da­bar­ti­niai hu­mo­ris­tai, kas tie ka­ra­lių ydas vie­šai iš­juo­kian­tys juok­da­riai? Pir­mas į galvą at­ėjęs – Juo­zas Er­lic­kas. Kar­tais jis pa­ro­do­mas te­le­vi­zi­jo­je, pa­bur­ba per ra­diją ar pa­ra­šo po­ra sa­ki­nių ko­kia­me „Lie­tu­vos ry­te“. Taik­lių. Todėl dau­ge­lis jį ir mėgsta. Tik ne­daž­nai gir­di.
Na, dar va­ka­rais Lie­tu­vos te­le­vi­zi­ja pa­ro­do „Dvi­ra­čio ži­nias“. Bet kar­tais jos la­biau pri­me­na pa­ty­čias nei gerą hu­mo­ro laidą. Gai­la, kad sa­vo įvai­ria­pu­sius ta­len­tus vie­nas jos vedėjų Al­gis Ra­ma­naus­kas taip en­tu­zias­tin­gai nau­do­ja lie­tu­vių kal­bos ter­ši­mui. O jei jau „per te­le­vi­zo­rių“ taip kal­ba, va­di­na­si, ga­li­ma ir mums vi­saip ne­tai­syk­lin­gai vog­rau­ti.
Nuo Rai­mon­do Ši­lans­ko pa­sa­ko­jamų anek­dotų kar­tais no­ri­si verk­ti, o ne juok­tis. Nors dau­gu­ma, ypač vy­rai, mėgsta jo rie­čia­mas sod­rias is­to­ri­jas.
Ilgą laiką po­kštavęs Arū­nas Va­lins­kas su­rimtė­jo, pri­ti­lo ir ta­po „Auk­si­niu pro­tu“.
O dau­giau – kur tie var­dai ir ta­len­tai, kur hu­mo­ro lai­dos, ku­rių lauk­tu­me ša­lin metę vi­sus rei­ka­lus?


Su „Dvi­ra­čiu“ – per de­šimt­me­čius ir šimt­me­čius

Turbūt nė vie­nas kūry­bi­nis su­ma­ny­mas neiš­gy­ve­no taip il­gai, kaip „Dvi­ra­čio šou“. Keitė­si pa­va­di­ni­mai, grupė­je dirbę ak­to­riai, bet „Dvi­ra­tis“ iš­li­ko.
Ka­žin, ar daug kas dar me­na tuos lai­kus, kai bai­gian­tis so­vie­ti­nei san­tvar­kai ba­land­žio 1-ąją prie te­le­vi­zo­rių ek­ranų pri­li­pu­si vi­sa Lie­tu­va iki iš­naktų kva­to­da­vo nuo agit­me­ni­nių bri­gadų po­kštų. Į sos­tinę su­kvies­tos ge­riau­sios ša­lies hu­mo­ristų grupės pliek­da­vo to me­to ne­ge­ro­ves. Ne­ži­nia, kiek šie pa­si­ro­dy­mai su­ma­žin­da­vo tų ne­ge­ro­vių, bet sma­gu­mo už­te­ko vi­siems. Žiū­ro­vams šis ren­gi­nys taip pa­tik­da­vo, kad kas­met tą va­karą miestų ir mies­te­lių gatvės būda­vo tuš­čios.
Tuo lai­ku ir gimė „Dvi­ra­tis“ – jaunų iš­ra­dingų ir ašt­ria­lie­žu­vių stu­dentų hu­mo­ro grupė. Jos bran­duo­lys – Vy­tau­tas Šerė­nas, Gin­ta­ras Ruplė­nas, Ha­rol­das Mac­ke­vi­čius ir kt. – su­gebė­jo iš stu­den­tiš­ko su­ma­ny­mo užau­gin­ti lie­tu­viš­ko hu­mo­ro kla­si­ka ta­pusį šou. Idėjų etiu­dams jiems nie­ka­da ne­pritrūk­da­vo, bet da­bar jų būtų ap­sčiai.
De­ja, ir Gin­ta­ras, ir Vy­tau­tas per anks­ti iš­ke­lia­vo į ne­būtį. Turbūt pa­ts did­žiau­sias įver­ti­ni­mas tai, kad šių au­to­rių su­ma­ny­mas per­gy­ve­no sa­vo kūrėjus ir sėkmin­gai gy­vuo­ja to­liau.
Bet ne vi­siems taip ge­rai sekė­si. Ar dar kas pri­si­me­na hu­mo­ro laidą „Bents­ki šou“, prie ku­rios kūri­mo pri­si­dėjo A. Va­lins­kas, Auš­rys Kriš­čiū­nas, And­rius Ro­žic­kas, ki­ti hu­mo­ris­tai? Pri­si­mir­šo kar­tu su vi­sais kūrėjais ir veikė­jais.
Pa­na­šiai nu­ti­ko ne su vie­nu mėgi­ni­mu pa­si­šai­py­ti iš vi­suo­menės, t.y. mūsų pa­čių ydų. Bet tie pa­si­šai­py­mai taip ir ne­su­laukė ar dar lau­kia sa­vo bran­dos. Juo­kas, pa­si­ro­do, tik­rai la­bai rim­tas, net sun­kus da­ly­kas.
Kol kas juo­kau­ti mums se­ka­si pa­na­šiai, kaip ir laimė­ti „Eu­ro­vi­zi­jo­je“ – gir­di, nors esa­me pa­tys ge­riau­si, bet lie­ka­me be pri­zų.


Pra­mogų rūšis, ku­riai ne­tu­ri­me tin­ka­mo pa­va­di­ni­mo

Ne­ži­nia, ar čia mūsų ge­nai taip su­si­dėlio­jo, kad vir­kau­ti se­ka­si ge­riau nei juo­kau­ti.
Net ge­ro ter­mi­no ne­su­gal­vo­jo­me, kaip lie­tu­viš­kai pa­va­din­ti už­sie­ny­je to­kius po­pu­lia­rius hu­mo­ristų pa­si­ro­dy­mus, ang­liš­kai va­di­na­mus stand up co­me­dy. Daž­niau­siai tokį ren­ginį ne­suk­da­mi gal­vos ir api­būdi­na­me šiuo ang­li­ciz­mu. Tiesą sa­kant, to­kio ter­mi­no mums ir ne­rei­kia, nes ne­tu­ri­me ir to­kių at­likėjų.
Šį žanrą bu­vo pra­dėjęs Juo­zas Za­va­liaus­kas, pir­ma­sis Lie­tu­vo­je rengęs so­li­nes hu­mo­ris­ti­nes pro­gra­mas. Jo per­pa­sa­ko­ja­mos sa­vo kūry­bos ir už­sie­nio ša­lių au­to­rių hu­mo­res­kos pri­trauk­da­vo pil­nas sa­les žiū­rovų. Bet lai­kas, po­li­tinės pe­ri­pe­ti­jos jau be­veik vi­sai nu­gramz­di­no už­marš­tin ir šį me­ni­ninką.
Naujų ta­len­tingų to­kio žan­ro at­likėjų kol kas lyg ir ne­girdė­ti. O da­bar jų taip reikėtų. Nūdie­nos spau­do­je ka­žin ko taip pat ne­be­ran­du ant­raš­čių „hu­mo­res­ka“, „fel­je­to­nas“, „pamf­le­tas“ ir pan.
Ar ne­būsi­me pa­miršę, kad juo­kas yra stip­res­nis už pyktį?