Kaip išeina žmonės

Kas pa­duos stik­linę van­dens

„Kai sirg­si, ne­bus kas stik­linę van­dens pa­duo­da“, – pa­ti bai­siau­sia pra­na­šystė apie liūdną se­natvę ir vie­natvę, am­žiaus ga­le ne­tu­rint ar­timųjų. Da­bar, jei pa­ten­ki į li­go­ninę, ši pra­na­šystė iš­si­pil­do su kau­pu. Nes­var­bu, ar jau­nas, ar se­nas, vie­ni­šas ar su šei­ma, būsi at­skir­tas nuo ar­timųjų ir pa­lik­tas me­dikų va­liai ir ga­liai. Net kalė­ji­me ka­li­nius dar ga­li­ma lan­ky­ti, ta­čiau ne li­go­nius Lie­tu­vos li­go­ninė­se. Jei tu­ri ga­li­my­bių pa­są, ga­li lan­ky­tis pre­ky­bos cent­ruo­se, ka­vinė­se, įvai­riuo­se ren­gi­niuo­se, ta­čiau su ste­buk­lin­guo­ju lei­di­mu į li­go­ninę ap­lan­ky­ti ser­gan­čio­jo ne­pa­tek­si.
Tie­sa, ga­li pa­skam­bin­ti se­su­tei į sky­rių, jei pa­vyks pri­si­skam­bin­ti. Juk skam­bi­nan­čiųjų daug, te­le­fo­nas – vie­nas. Li­go­nių – daug, se­su­čių – ke­lios, o dak­ta­ras vi­sam sky­riui – tik vie­nas. Mūsų ne­ri­mo ir no­ro ži­no­ti, kad da­ro­si su mums bran­giu žmo­gu­mi, – daug, at­sa­kymų – šykš­čiai.
Per­pil­dy­to­se pa­la­to­se de­juo­ja ir var­to­si, liū­di ir ken­čia, lau­kia, ver­kia ir nu­mirš­ta mums brangūs žmonės. Jų ne­ga­li­me ap­lan­ky­ti, pa­guos­ti, bent pa­glos­ty­ti li­gos nu­ka­muotą galvą ar pa­lai­ky­ti ranką, o rei­ka­lui esant – net pa­dėti. Ne na­mi­niai kot­le­tai yra svar­biau­sia, o na­miš­kių bu­vi­mas ša­lia, bent ne­di­dukė pa­guo­da, ži­no­ji­mas, kad ta­vi­mi rūpi­na­si, kad esi kaž­kam rei­ka­lin­gas ir bran­gus. De­ja, ap­si­gink­la­vu­sios vi­sais ko­vi­di­nio pa­vo­jaus gink­lais, li­go­ninės ta­po ne­įvei­kia­mo­mis tvir­tovė­mis, įsa­ky­mais, reg­la­men­tais ir al­go­rit­mais už­ra­ki­nu­siomis žmo­giš­kumą.
Kiek­vie­nam mūsų bet ku­riuo lai­ku ga­li pri­reik­ti me­di­ci­ninės pa­gal­bos, ir ge­rai, kad net šio­mis sąly­go­mis svei­ka­tos ap­sau­gos sis­te­ma vei­kia. Be abe­jonės, yra pui­kių, gra­žių su­si­ti­kimų su gy­dy­to­jais, ver­tais pa­čios did­žiau­sios pa­gar­bos ir pa­dėkos. Bet yra ir ki­ta šio me­da­lio pusė, ku­rią bent jau mūsų ša­ly­je reikėtų la­bai tai­sy­ti. Tai po­žiū­ris į žmogų kaip į ver­tybę, kaip į as­me­nybę, o ne tik kaip į skai­čių, ku­ris uži­ma lovą ar eik­vo­ja to­kias bran­gias PSD lėšas.


Žo­dis gy­do, žo­dis žeid­žia

Be­veik prie­š me­tus vieną gy­ve­ni­mo saulė­lyd­žio link artė­jan­čią, gi­mi­nių pa­mirštą mo­terį iš to­li­mo kai­mo at­ve­žiau pas kar­dio­logę. Sun­kiai vaikš­tan­ti senolė bu­vo ap­rėkta dėl to, kad užst­rigę dėl ad­mi­nist­ra­ci­nių da­lykų pa­vėla­vo­me ke­lias mi­nu­tes. Įpy­ku­si dak­tarė pa­moks­la­vo apie hi­gieną, ki­tus ne­de­ra­mus, ma­no ma­ny­mu, ne me­dikės kom­pe­ten­ci­jo­je esan­čius da­ly­kus. Galų ga­le, iki va­liai ūdi­ju­si pa­cientę, po ap­žiū­ros dar pa­klausė, ar aš so­cia­linė dar­buo­to­ja ir ar ne­tu­rin­ti ką veik­ti, kad ją at­ve­žiau?
De­ja, ne­su so­cia­linė dar­buo­to­ja, tik kai­mynė. Už­gau­tai mo­te­riai, o ir man la­bai skaudė­jo dėl to­kios pa­tir­ties ir kar­čių gy­dy­to­jos žod­žių. Se­no­lei, ma­tyt, dar la­biau nei man, nes sa­vo iš­gy­ve­nimų ji ne­galė­jo pa­mirš­ti vi­sus me­tus. Apie pa­tirtą nuo­skaudą kalbė­jo ir jau vi­sai artė­da­ma prie išė­ji­mo Ana­pi­lin die­nos, ka­bin­da­ma­si į gy­ve­nimą po pa­tir­to in­sul­to. Sun­kiai tar­da­ma žod­žius pri­si­pa­ži­no su­gal­vo­ju­si, ką ta­da reikė­jo at­sa­ky­ti tai me­di­kei į ne­pel­ny­tus prie­kaiš­tus: „Aš – žemės drus­ka. Žemės kur­mis.“ Net­ru­kus mo­te­ris išė­jo am­žiams.
Kitą­kart krau­jospūd­žiui šok­telė­jus iki la­bai pa­vo­jin­go ly­gio ir pra­dėjus strig­ti šir­dies rit­mui, vieną gi­mi­naitę pa­lydė­jau iki Res­pub­li­kinės Klaipė­dos li­go­ninės, kur tą dieną pa­gal kaž­kokį planą su grei­tu­ke ga­be­no li­go­nius. Įver­tinę pa­dėties rim­tumą, pa­ra­me­di­kai at­sar­giai ne­štu­vais iš­ga­be­no ir šią ne­laimėlę. Ap­vaikš­čio­jus ke­lis ka­bi­ne­tus ir ga­vus šiek tiek vaistų, mo­te­riai bu­vo pa­tar­ta va­žiuo­ti na­mo ir ten tęsti gy­dymą.
Pak­laus­tas, ko­kiu būdu sun­kiai ser­gan­tis žmo­gus par­va­žiuos į ki­ta­me ra­jo­ne esan­čius na­mus, jau­nas dak­ta­ras, ma­lo­niai šne­ku­čiavę­sis su ža­via slau­gy­to­ja, pa­tarė va­žiuo­ti au­to­bu­su. O į klau­simą, ar to­kios būklės sa­vo mamą dak­ta­ras taip pat iš­siųstų na­mo au­to­bu­su, me­di­kas at­kir­to, jog sa­vo ma­mai jis pir­miau­siai ne­leistų su­lauk­ti to­kios svei­ka­tos būklės. Ge­rai jam, jis me­di­kas. O ką da­ry­ti šei­moms, ku­rio­se vaikų me­dikų nėra. Ar­ba vaikų iš vi­so nėra? Ar to­kio žmo­gaus vertė mūsų vi­suo­menė­je men­kesnė? Ar as­mens svei­ka­ta rūpi­na­si tik jo vai­kai, ar vis tik vals­tybė?
Vi­sai ne­se­niai vėlų va­karą į li­go­ninės prii­mamąjį pa­lydė­jau so­pu­liuo­se skęstan­čią gi­mi­naitę. Čia ir vėl bu­vo­me api­bar­tos, kam kvietė­me grei­tukę, užuot gydę­si pas šei­mos dak­tarą. Iš skaus­mo be­si­rai­tan­tis žmo­gus, ne­ga­lin­tis pėda net žemės pa­lies­ti, kai ša­lia nėra ar­timųjų, o bu­tas – ne pir­ma­me aukš­te, tik­rai ne­be­ga­li nu­si­gau­ti iki šei­mos dak­ta­ro.
Kol bu­din­ti gy­dy­to­ja būrė, gul­dy­ti ar ne­gul­dy­ti gy­dy­mui į sta­cio­narą, li­gonė kentė ant gul­to be pa­galvės ir be užk­lo­to (juos ga­vo­me tik pa­prašę). Per­kel­da­mi į kėdę su ra­tu­kais, pa­si­ro­do, su­gebė­jo mo­terį nu­mes­ti nuo gul­to – per­so­na­lo ma­žai, slau­gy­to­ja vie­na. Li­gonė žnek­telė­jo ant grindų, ge­ro­kai su­si­trenkė galvą ir visą kūną. Nie­kas ne­pa­siūlė šal­to komp­re­so, net ne­pak­lausė, ar nu­kri­tu­si ji už­si­ga­vo. Nie­kas neatk­reipė net men­kiau­sio dėme­sio – nu­kri­to, na ir kas.
Mir­ti­nas pa­vo­jus, ku­rio ne­pas­tebė­jo gy­dy­to­jai, slypė­jo vi­sai ki­tur, ta­čiau mo­te­riai silps­tant pa­sku­tinėmis gy­ve­ni­mo aki­mir­ko­mis kaip vie­nin­te­lis gy­dy­mo būdas bu­vo priim­tas  sprendimas sku­biai am­pu­tuo­ti galūnę. Su­kau­pu­si pa­sku­ti­nes jėgas li­gonė pa­prieš­ta­ra­vo tam, pa­vy­ko išp­ra­šy­ti ją per­vež­ti į kitą gy­dy­mo įstaigą. De­ja, ste­buk­las ne­įvy­ko, dėl klai­din­gos pir­minės diag­nozės kęsda­ma did­žiu­lius skaus­mus ir ne­te­ku­si daug krau­jo, ne­tru­kus ji mirė.
Dus­liai ir be­pras­miš­kai žemės grums­tams dunk­sint į karstą, dar ir dar kartą savęs klau­si – jei būtų leis­ta lan­ky­ti ser­gan­čius ar­ti­muo­sius, juos pa­ma­ty­ti, išk­lau­sy­ti, ka­žin kiek be­pras­mių mir­čių, nu­si­vy­limų me­di­kais būtų iš­veng­ta?


Žmo­niš­ku­mo įsta­ty­mais ne­su­kur­si

Taip, me­di­kai per­vargę, al­gos ma­žos, li­go­nių ir pro­blemų daug. Galbūt. Bet čia ne pa­cien­to, o blo­go dar­bo or­ga­ni­za­vi­mo ir vi­sos svei­ka­tos ap­sau­gos sis­te­mos skau­du­liai. Ka­žin kodėl ma­ty­da­ma vis blogė­jan­čią si­tua­ciją li­go­ninė­se, vals­tybė ne­ga­li im­tis sku­bių prie­mo­nių ir sa­vo pi­lie­čių svei­ka­tos ap­sau­ga pa­si­rūpin­ti ge­riau? Ki­ta ver­tus, juk kiek­vie­nas me­di­ko spe­cia­lybę pa­si­rin­ko sa­vo va­lia, o ne per prie­vartą, ži­no­da­mas, kur ei­na ir kas jų lau­kia.
Ži­no­ma, me­di­kams įky­ru klau­sy­tis kalbų apie „nu­gy­do­mus“ li­go­nius, kal­ti­nimų at­sai­niu po­žiū­riu, ta­čiau tik jie ga­li pa­keis­ti tą vis la­biau blogė­jan­čią vi­suo­menės nuo­monę apie me­di­kus, pir­miau­sia keis­da­mi sa­vo el­gesį su pa­cien­tais ir jų ar­ti­mai­siais. Svei­ka­tos prie­žiū­ra yra Kons­ti­tu­ci­jos žmo­gui ga­ran­tuo­ja­ma pa­slau­ga, o ne kaž­kie­no ma­lonė.
No­ri ne­no­ri, vėl ten­ka išt­rauk­ti pri­si­mi­ni­mus iš pa­tir­ties gy­ve­nant už­sie­ny­je. Ir ne todėl, kad kai­my­no žolė ža­lesnė. Nie­ka­da ne­pa­mir­šiu šiltų žod­žių, neap­sa­ko­mo me­di­ci­nos per­so­na­lo švel­nu­mo, slau­gy­tojų ati­dos Did­žio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je, iš gy­ve­ni­mo pa­ly­dint ne­pa­gy­do­ma li­ga ser­gantį šei­mos narį. Net­rum­po žmo­gaus išė­ji­mo me­tu nė kar­to ne­te­ko pa­si­jus­ti ne­jau­kiai, nė kar­to li­go­nio nie­kas neaprėkė, vi­sa­da la­bai ma­lo­niai ir ati­džiai ap­tar­na­vo, iki pat pa­sku­ti­nio ato­dūsio pa­dėjo ir išei­nan­čia­jai, ir mums.
Lan­kan­tis Va­karų Eu­ro­pos ša­lių li­go­ninė­se nie­ka­da ne­pa­si­taikė su­tik­ti dak­ta­ro, ku­ris ne­pri­sis­ta­tytų. Užuot įnikęs į kom­piu­terį ar po­pie­rius, ten gy­dy­to­jas bend­rau­ja su pa­cien­tu. Kar­tais net po dar­bo va­landų pa­skam­bi­na ir pa­klau­sia, kaip pa­cien­tas jau­čia­si. O mūsų me­di­kai pri­va­lo elg­tis pa­gal bur­ta­žodį „al­go­rit­mas“. Ar jis vi­sa­da pa­si­tei­si­na?
Be to, už­sie­nio ša­ly­se ne­pai­so­ma, pa­cien­tas tur­tin­gus ar be­na­mis. Vi­si gy­do­mi vie­no­dai, nes svar­bi žmo­gau gy­vybė, o ne jo sta­tu­sas. Ir nau­jienų po­rta­lai ne­skel­bia apie ko­kios nors svar­bios per­so­nos svei­katą ar gy­dymą ko­kio­je pres­ti­žinė­je li­go­ninė­je.
Mūsuo­se ne kartą te­ko iš­girs­ti tar­si nuo­sprendį kirtį „Jau toks am­žius“, ar­ba „Rie­kia pa­si­žiūrė­ti į pa­są“. Kol ne­bus pa­gar­bos žmo­gui, ne­pai­sant jo am­žiaus, ly­ties ar so­cia­li­nio sta­tu­so, su­pra­ti­mo, kad gims­ta­me vi­si su vie­no­do­mis teisė­mis, kol jau­nas, pa­žvelgęs į vos paei­nantį se­nuką, ne­sup­ras, kad ma­to sa­vo būsimą ateitį, tol mes ne­pas­veik­si­me ne tik nuo fi­zi­nių, bet ir dva­si­nių ligų. Sve­ti­mo skaus­mo nei sve­timų ligų nėra.