Tunų salotos su avokado užtepėle (II dalis)

Žu­vis – svei­ka ir nau­din­ga?

Nau­din­ga ar… nuo­din­ga? Turbūt ne vie­nos šei­mi­ninkės mais­to at­sargų len­ty­no­je ra­sis ir tu­no kon­servų in­de­lis. Grei­ta, pa­to­gu, ska­nu ir svei­ka šei­mai ar ne­tikė­tam sve­čiui ap­si­lan­kius. Ir tu­no keps­nius bent jau iki­pan­de­mi­niais lai­kais tik­rai siū­ly­da­vo ne vie­nas res­to­ra­nas. Šios žu­vies, turbūt, esa­me valgę vi­si, bet ne vi­si ži­no­me, kad tu­nas yra tik­ra gyv­si­dab­rio tau­pyklė.
Moks­li­nių ty­rimų duo­me­ni­mis, jei gyv­si­dab­ris į mūsų kūną pa­ten­ka per burną, esą nie­ko ypa­tin­gai bai­saus ne­galėtų nu­tik­ti, nes or­ga­niz­mas jį pa­ša­li­na įpras­tu būdu. Kur kas blo­giau, jei gyv­si­dab­rio pri­si­kvėpuo­ja­me – ta­da jis su­trik­do or­ga­niz­mo fer­mentų veiklą, pa­žeid­žia įvairų or­ga­niz­mo sis­temų, ypač cent­rinės nervų, veiklą. Or­ga­ni­niai gyv­si­dab­rio jun­gi­niai gy­vy­bei yra daug nuo­din­ges­ni už neor­ga­ni­nius ir už laisvą me­talą.
Iš kur tu­nas pri­si­ry­ja to gyv­si­dab­rio, tam­pa aiš­ku šiek tiek pa­si­gi­li­nus į šios žu­vies gy­ve­ni­mo būdą. Gam­ta kūrėja ap­do­va­no­jo tuną daug kuo. Moks­li­nin­kai nu­statė, kad jis pro­tin­ges­nis nei šuo. Įsta­baus svo­rio, nes ga­li užaug­ti iki ke­lių šimtų ki­log­ramų, la­bai ap­ta­kaus, rau­me­nin­go, tor­pe­dos for­mos kūno, dėl ko ši žu­vis ne be rei­ka­lo va­di­na­ma „van­de­nynų fe­ra­ri“.
Tu­nai ga­li gy­ven­ti ir van­de­ny­no pa­vir­šiu­je, ir nar­dy­ti gi­liai, ge­ba plauk­ti la­bai grei­tai, net iki 70 km/h grei­čiu, ir il­gai. Jie nuo­la­tos mig­ruo­ja ir ieš­ko­da­mi mais­to, ir ke­liau­da­mi į nerš­ta­vie­tes. Kai ku­rios rūšys ner­šia Mek­si­kos įlan­ko­je Šiaurės Ame­ri­kos piet­ry­čiuo­se. Mai­tin­tis plau­kia per visą At­lan­to van­de­nyną, api­mantį apie penk­ta­dalį pla­ne­tos pa­vir­šiaus, o suau­gu­sios nerš­ti vėl grįžta į at­gal į Mek­si­kos įlanką. Jei pa­vyks­ta iš­veng­ti žvejų tinklų, ga­li iš­gy­ven­ti iki ke­lių de­šimt­me­čių.
Tai yra bran­giau­sia ir dau­giau­siai pa­sau­ly­je var­to­ja­ma žu­vis. Žve­jo­ja­mos 8-ios tu­no rūšys. Dėl kas­met au­gan­čio su­šių po­pu­lia­ru­mo ir ky­lan­čios kitų tu­no mėsos pro­duktų pa­klau­sos kai ku­rios šios žu­vies rūšys grėsmin­gai priartė­jo prie iš­ny­ki­mo ri­bos, todėl jų ko­mer­cinė žūklė ri­bo­ja­ma kvo­to­mis. Nuo­lat skam­ba per­spėji­mai, kad kai ku­rios rūšys, ne­sus­tabd­žius ko­mer­cinės ar mėgėjiš­kos žve­jy­bos, iš­nyks am­žiams. De­ja, vai­ky­da­mie­si pel­no šiuo­lai­ki­niai žve­jai su­ran­da vis įmant­res­nių būdų, kaip su­gau­ti trokš­tamą lai­mikį ne­žiūrė­da­mi į tai, kad vieną dieną jis ga­li būti pa­sku­ti­nis.


Mi­li­jo­nai už žuvį

Ja­po­ni­jos žu­vies auk­cio­ne prie­š po­rą metų vie­nas spar­čiau­siai nyks­tan­čių blue­fin rūšies 278 ki­log­ra­mus svėręs tu­nas bu­vo par­duo­tas už 2,7 mln. eurų. Ši rūšis Ja­po­ni­jo­je ypač mėgsta­ma, iš jos dau­giau­siai ruo­šia­mi su­šiai.
Tu­nas –  vie­na iš ne­dau­ge­lio žuvų rūšių, ku­rios ga­li pa­lai­ky­ti šiek tiek aukš­tesnę nei jas su­pan­ti ap­lin­ka krau­jo tem­pe­ratūrą. Ši evo­liu­ci­jos išg­ry­nin­ta sa­vybė gyvū­nui leid­žia grei­čiau plauk­ti. Bet tam rei­ka­lin­gas de­guo­nis, kurį gi­liai į van­de­nyną pa­ni­ru­si žu­vis su­grai­bo bur­na koš­da­ma van­denį. Dėl to tu­nai vi­sa­da plau­kia pra­žio­tais žio­me­ni­mis, be to, ši žu­vis yra plėšrūnė.
Kai ku­rie van­de­ny­je gy­ve­nan­tys mik­roor­ga­niz­mai su­ge­ba gyv­si­dabrį pa­vers­ti į me­til­gyv­si­dab­rio jun­gi­nius, ku­rie kau­pia­si žu­vy­je ir ki­tuo­se van­dens or­ga­niz­muo­se. Taip eik­lu­sis tu­nas to gyv­si­dab­rio ir pri­si­ry­ja dau­giau nei ki­tos žu­vys. Ži­no­ma, su­val­gius ga­balėlį tu­no, gyv­si­dab­riu neap­si­nuo­dy­si­me, ta­čiau jei į mūsų kūnus pa­teks dau­giau šio me­ta­lo or­ga­ni­nių jun­gi­nių, ga­li­ma su­si­rgti Mi­na­ma­tos li­ga, pa­va­din­ta pa­gal Ja­po­ni­jos mies­to, ku­ria­me 1956 m. bu­vo at­ras­ta gyv­si­dab­rio tar­šos su­kel­ta li­ga, vardą. Šios li­gos pre­ven­ci­jai Mi­na­ma­tos var­du pa­va­din­ta kon­ven­ci­ja dau­ge­lis vals­ty­bių yra ap­ri­bo­ju­sios gyv­si­dab­rio nau­do­jimą. Šį do­ku­mentą pa­si­rašė ir Lie­tu­va, jis mūsų ša­ly­je įsi­ga­lio­jo prie­š tre­jus me­tus.
Jau ku­ris lai­kas vyks­ta gan rim­tos dis­ku­si­jos ir ko­vos – leis­ti to­liau žve­jo­ti ir var­to­ti tuną  ar užd­raus­ti ma­sinę ko­mer­cinę žve­jybą. Kai ku­rių šios žu­vies rūšių nuo XX a. pra­džios su­mažė­jo iki 90 pro­c. Be to, tu­nai žve­jo­ja­mi gan žiau­riai, pro­ce­so me­tu pra­žu­do­ma ir daug kitų jūri­nių gy­vių bei paukš­čių, įsi­pai­nio­jan­čių į žvejų tink­lus. Bet... Vie­na­me iš už­sie­nio in­for­ma­ci­nių po­rtalų pa­vy­ko ap­tik­ti, kad ko­mer­cinė tu­no žve­jy­ba 2018 m. at­nešė 40,8 mi­li­jar­do do­le­rių pel­no.
Ma­tyt, tu­nai dar il­gai ne­galės ra­miai nar­dy­ti van­de­ny­no gelmė­se, jei iš vi­so liks kam nar­dy­ti.