„Čia yra Petras“

Mies­tas po že­me

Po ma­žiau­sios pa­sau­lio vals­tybės – Va­ti­ka­no – sim­bo­liu – Šven­to­jo Pet­ro Ba­zi­li­ka, 5–12 metrų gy­ly­je sle­pia­si iš­ti­sas mi­ru­siųjų mies­tas, va­di­na­mas Va­ti­ka­no ne­kro­po­liu.
Jis nėra rek­la­muo­ja­mas kaip tu­ristų trau­kos cent­ras, apie šias se­no­vi­nes ka­pi­nes, ta­pu­sias mu­zie­ju­mi, ilgą laiką ne­bu­vo ra­šo­ma ir ke­lio­nių gi­duo­se. Si­tua­ci­ja pa­si­keitė, kai vi­si ėmėme nau­do­tis be­ri­bio in­ter­ne­to ga­li­mybė­mis. Ne­pai­sant didė­jan­čio su­si­domė­ji­mo ir no­ro čia at­vyk­ti, lan­ky­tojų skai­čius la­bai ri­bo­ja­mas – per dieną prii­ma­ma iki pust­re­čio šim­to tu­ristų (pa­ly­gi­ni­mui – iki pan­de­mi­jos Va­ti­ka­ne per dieną vi­du­ti­niš­kai ap­si­lan­ky­da­vo apie 30 tūkst. tu­ristų).
Va­ti­ka­no ne­kro­po­lio tu­rai už­sa­ko­mi iš anks­to, sa­vo eilės ga­li tek­ti lauk­ti mėnesį ir dau­giau. Ne­leid­žia­ma fo­tog­ra­fuo­ti, fil­muo­ti, vaikš­tinė­ti vie­nam ar pra­leis­ti dau­giau lai­ko, nei nu­ma­to griež­tos lan­ky­mo tai­syklės. Tam yra pa­grin­do, nes nu­si­leis­da­mas į po­že­minį mi­ru­siųjų miestą kiek­vie­nas su sa­vi­mi at­si­ne­ša drėgmės, jos bei ši­lu­mos išs­ki­ria ir kvėpuo­da­mas, o tai tu­ri įta­kos čia esan­čiam mik­rok­li­ma­tui ir tūkstant­me­čius skai­čiuo­jan­tiems eks­po­na­tams. Todėl dau­ge­lis ap­si­lan­kiu­siųjų am­ži­na­ja­me mies­te Ro­mo­je taip ir ne­su­ži­no apie uni­ka­lią ga­li­mybę pa­ma­ty­ti vieną bran­giau­sių ka­ta­li­kams re­lik­vijų – šven­to­jo Pet­ro kap­vietę.


Ruošė kap­vietę, ra­do miestą

1939 me­tais, kai duob­ka­siai Šv. Pet­ro ba­zi­li­kos rūsiuo­se kasė kapą po­pie­žiui Pi­jui XI (jis norė­jo būti pa­lai­do­tas kuo ar­čiau šv. Pet­ro ga­li­mos kap­vietės), ap­ti­ko visą did­žiulį ka­pi­nyną. Jis bu­vo pra­dėtas ty­rinė­ti, bet slap­ta, ne­skel­biant apie tai vi­suo­me­nei.
Apie at­rastą po ba­zi­li­kos rūsiais esantį šv. Pet­ro kapą 1950 me­tais, prie­š Kalė­das, pa­sau­liui pra­nešė po­pie­žius Pi­jus XII. Dar po il­gesnės per­trau­kos, 1968 me­tais, po­piež­ius Pau­lius VI pa­skelbė, kad su­ras­ti ir šv. Pet­ro pa­lai­kai.
Il­gai­niui pra­dėta leis­ti su­si­pa­žin­ti su šiuo po­že­mi­niu mi­ru­siųjų mies­tu.


Va­ti­ka­no ne­kro­po­lio di­dybė

Tai ne­bu­vo pa­pras­tos ka­pinės, čia lai­do­ti tur­tin­gi ir žymūs Ita­li­jos gy­ven­to­jai, o jie po­mir­ti­niam gy­ve­ni­mui ruošė­si ki­taip. Tur­tin­gos ro­mie­čių, ta­da dar pa­go­nių tikė­ji­mo, šei­mos sta­ty­da­vo sau po­mir­ti­nius na­mus, mau­zo­lie­jus, puoš­da­vo tuos būstus įvai­rio­mis de­ko­ra­ci­jo­mis ir taip ruošė­si ki­tam gy­ve­ni­mui. Kuo tur­tin­gesnė šei­ma, tuo įmant­res­nis mau­zo­lie­jus. Iš­ti­sos gatvės ved­žio­ja po šį mi­ru­siųjų miestą, o fres­kos ir pie­ši­niai ant čia be­siil­sin­čiųjų namų pa­sa­ko­ja jų gy­ve­ni­mo is­to­ri­jas.
Kai šv. Pet­ras bu­vo nu­kan­kin­tas, ma­no­ma, jis bu­vo pa­lai­do­tas Va­ti­ka­no kal­vos ka­pinė­se. Il­gai­niui įsi­ga­lint ka­ta­li­ky­bei ne­to­li jo ka­po pra­dėti lai­do­ti ir ki­ti žymūs Ro­mos ka­ta­li­kai.
Kai šalį valdęs im­pe­ra­to­rius Kons­tan­ti­nas Di­dy­sis IV a. pa­si­krikš­ti­jo ir pa­ts ta­po ka­ta­li­ku, virš apaš­ta­lo Pet­ro ka­po jis pa­statė baž­ny­čią. Sta­ty­bos suardė ar užk­lo­jo ki­tus ka­pi­nių mau­zo­lie­jus. Taip pa­go­nių ne­kro­po­lis, tapęs ir pirmųjų ka­ta­likų am­ži­no poil­sio vie­ta, vir­to nau­jos baž­ny­čios pa­ma­tais, bet bu­vo il­giems am­žiams pa­lai­do­tas pa­ts.
Da­bar, kai šį po­že­minį miestą ga­li­ma ap­lan­ky­ti, nu­si­lei­dus že­myn ke­lionė lai­ku pra­si­de­da tar­si siau­ra, kal­von ky­lan­čia mies­to gat­ve­le, tuo, kas prie­š po­rą tūkstan­čių metų va­di­no­si Va­ti­ka­no kal­va. Ši lai­ko pa­lai­do­ta gatvė ve­da tarp skir­tingų dau­giau ar ma­žiau iš­puoštų mau­zo­liejų, ku­riuo­se il­si­si gar­bingų ro­mie­čių ir jų šeimų pa­lai­kai, ap­sup­ti įvai­rių ženklų, pie­ši­nių, už­rašų. Iš­ti­sa praei­ties en­cik­lo­pe­di­ja, nu­si­drie­kian­ti net iki Sant An­ge­lo pi­lies – Had­ria­no mau­zo­lie­jaus, šiais lai­kais ta­pu­sio vie­nu iš svar­biau­sių Ro­mos mies­to sim­bo­lių.


Abe­jingų ne­pa­lie­kan­ti eks­kur­si­ja

Kartą pa­tekęs į se­nuo­sius ba­zi­li­kos po­že­mius, po vi­zi­to jau­tie­si vi­sai ki­taip, nei prie­š įženg­da­mas į šią mir­ties ka­ra­lystę. Tai tik­rai la­bai jau­di­nan­ti ke­lionė, leid­žian­ti šiek tiek iš ar­čiau pa­žvelg­ti į tai, ką lai­ko­me sa­vo tikė­ji­mo pa­grin­du.
Svar­biau­sias kiek­vie­no čia be­si­leid­žian­čio­jo ke­lionės tiks­las yra pa­ma­ty­ti tai, kas, ma­no­ma, yra tik­ra­sis apaš­ta­lo Pet­ro ka­pas – va­di­namąją gra­fi­ti sieną, ku­rio­je iš­likę to me­to grai­kiš­kais raš­me­ni­mis įra­šy­to teks­to „čia yra Pet­ras“ frag­men­tai. Ki­to­je sie­nos pusė­je per­ma­to­mo­je dėžėje gu­li 18 iš 19-os su­rastų žmo­gaus kaulų, lai­komų Pet­ro pa­lai­kais. 19-asis yra sau­go­mas pri­va­čio­je Po­pie­žiaus kop­ly­čio­je.
Ga­li tikė­ti, ga­li ne­tikė­ti tuo, ką ma­tai, ta­čiau at­li­kus kruopš­čią kaulų ana­lizę nu­sta­ty­ta, kad tai vy­riš­kos ly­ties, apie 61 m. am­žiaus as­mens, mi­ru­sio I a. po Kris­taus, pa­lai­kai.
Tai vi­siš­kai ati­tin­ka apaš­ta­lo Pet­ro is­to­riją, be to, tais lai­kais žmonės mir­da­vo su­laukę 30–35 metų am­žiaus, ką pa­liu­di­ja ir įra­šai pa­go­nių mau­zo­lie­juo­se. 
Šis tu­ras ne­pa­lie­ka abe­jingų, neiš­dil­do­mi po­ty­riai net pa­kei­čia kai ku­rias re­li­gi­nes sam­pra­tas, duo­da pe­no ap­mąsty­mams apie tai, kas šia­me trum­pa­me mūsų gy­ve­ni­me tik­rai svar­bu.