
Naujausios
Nemarioji ABBA sugrįžo
Susibūręs 1972 m. Stokholme, kvartetas klestėjo gerą dešimtmetį, o jo kūryba (nors, palyginus, ir negausi – iki šių metų išleisti 8 albumai, tiesa, buvo nemažai ir atskirų dainų) nepaliko abejingų visame pasaulyje. Grupės pavadinimą menininkai iš dviejų šeimų sudarė pagal savo vardų – Agnetha Fältskog, Anni-Frid Lyngstad, Björn Ulvaeusas, Benny Anderssonas – inicialus. Kelią į nemarią šlovę ir populiarumą atvėrė pirmoji grupės pergalė „Eurovizijos“ dainų konkurse Braitone, Jungtinėje Karalystėje, 1974 m. su daina „Waterloo“.
Iki šių metų rudens buvusi tik istorija, ABBA vėl sugrįžo. Meilė ir viltis yra tai, dėl ko jie čia dabar – skelbia vienos naujos jų dainos posmelis.
„Nesustabdyk manęs“
Kažkurį rytą išgirdusi per radiją pažįstamą, bet kartu ir negirdėtą melodiją, pagalvojau – ar čia ne ABBA? Stebėjausi, kad iki šiol nežinau šios dainos, bet iš tiesų tą rytą „Don’t shut me down“ (laisvas vertimas – „Nesustabdyk manęs“) skambėjo pirmą kartą.
Nesu jokia muzikos ekspertė, kritikė ar kūrėja, bet labai apsidžiaugiau šiuo kūriniu. Turbūt visi, net nemokantys anglų kalbos, jau ne vieną dešimtmetį iš pirmų akordų atpažįstame ABBOS dainas, džiaugiamės jas išgirdę ir kartu niūniuojame. Juk jų melodijos tokios gerai nuteikiančios, nesudėtingos pakartoti, tinkančios ir šventėms, ir klausytis vienam, kai liūdna ir kai gera. Paprasta lyrika, bet kiekviena daina – tarsi ištisa istorija, kuri vienaip ar kitaip atliepia mūsų pačių jausmus ir išgyvenimus. Turbūt tuo ši grupė ir sužavėjo bei tebežavi visą pasaulį.
ABBA tylėjo 40 metų. Per tą laiką užaugo ir subrendo pora naujų kartų, šios grupės muziką pažįstančių tik iš įrašų, bet, nepaisant to, labai mėgstančių. Tai ir įrodo, kokia nemari ši pop klasika, greičiau – muzikinis šedevras, kokio niekas kitas iki tol, išskyrus „The Beatles“, nebuvo sukūręs.
Ką reiškia 40 metų, – paklauskime kiekvienas savęs. Ar baigę kokį nors darbą sugrįžtume prie jo po šitiek laiko? Vargu.
Visų nuostabai, kai tuo niekas jau nebetikėjo, ABBA išsiveržė kaip ugnikalnis. Kiek kartų ankstesniais dešimtmečiais juos ragino, prašė, gundė milijonais ir net milijardiniu honoraru nors kartą dar susieiti kartu ir sudainuoti nors vieną vienintelę dainą. Atlikėjai nesutiko.
Ir štai netikėtai lapkričio 5 d. pasirodė naujas ABBA albumas „Voyage“ („Kelionė“). Tikra pačių menininkų patirtis, trukusi kelis dešimtmečius, subrendusi ir vis jaunatviškai jausminga, kaip ir dainos – kupinos meilės, gyvenimo patirties ir elegancijos.
Pora dainų iš naujojo albumo jau atsidūrė tarp įvairių radijo stočių mėgiamiausių kūrinių, o Vokietijoje ir Anglijoje tik pasirodęs diskas tapo populiariausiu. Gerbėjai netruko interneto platybes užtvindyti džiaugsmu, kad ABBA išgelbėjo 2021-uosius.
„Kaip sapnas sapne atrakintas“
ABBA tęsia savo sugrįžimą, bet kitaip. Dainų kūrėjas Björn Ulvaeusas viename savo interviu britų žiniasklaidai pasakojo ne tik apie tai, kaip jie kūrė ir įrašė naujas dainas, bet ir apie visiškai naują, iki šiol techniškai nenaudotą ir dar negirdėtą koncertavimo būdą, kuriam jau baigiama pasirengti.
Grupės nariai taps ABBAtarais. Tie, kas yra matę 2009 metais sukurtą mokslinės fantastikos filmą „Avatar“ („Įsikūnijimas“), geriau supras mintį, kaip dabartiniai ABBA atlikėjai grįš į savo jaunystės išvaizdą ir taip „atjaunėję“ koncertuos savo gerbėjams. Techniškai tai sudėtingas, bet įdomus būdas tarsi keliauti laiku atgal. Na, o kaip iš tikrųjų atrodys toks futuristinis ABBA koncertas, rengiamas Londone, netrukus išvysime visi.
„Aš vis dar tikiu tavimi“
Kodėl ABBA sugrįžimas toks svarbus? Atrodo, ko tikėtis iš pop dainininkų, perkopusių 70-metį? Benny Andersson yra gimęs 1946 metais, Björn Ulvaeus –1945, Agneta Fältskog – 1950, o Anni-Frid Lyngstad – 1945 metais. Bet šiuo atveju – ne metuose esmė. Grupės dainos skamba dar geriau nei jaunystėje.
Jų sugrįžimas sukėlė tikrą audrą, vieni kritikai ėmė girti, kiti – peikti, stebėtis, bet abejingų nepaliko. Iš tiesų ABBA nustebino, pritrenkė, pradžiugino, bet svarbiausia – suteikė viltį ir pasitikėjimo ne vienam, kuris šiais laikais vadinamas žodžiu „senjoras“, dažnai – su lengvu negatyvumo prieskoniu.
Seniai ieškau atsakymo į klausimą, kas ir iš kur ištraukė ir ne visai teisingai pritaikė šį prancūzišką žodį mūsų kalboje. Norėdami būti tikslūs, senjorais turėtume vadinti arba stambius žemvaldžius, savo valdžioje turinčius vietinius gyventojus, arba grupės vasalų valdovus, arba kokios nors grupės, organizacijos vyriausiuosius vadus, arba buvusius jos narius.
Mūsų pensininkai tikrai tokie nėra. Didesnė dalis jų – užguiti ir nelaimingi, negalintys daug ko sau leisti. Juk mūsuose vos perkopęs 50-metį iš gyvenimo nebesitikėk nieko. Vyresnis žmogus tarsi išbrokuojamas lyg nieko vertas, juo mažiau pasitikima, jam tarsi jau neįmanoma pradėti naujų dalykų. Jau kuris laikas siūlomi įvairiausi keisti amžiaus ribojimai – tai neleisti vyresniems žmonėms lankytis kavinėse ir kitose viešose vietose, tiesa, nurašant tai pandemijai, tai uždrausti vairuoti automobilį. O jei vyresnė moteris dar susilaukia kūdikio, tai patyčių netrūksta iš visų pusių.
Įdomu, kad tuos ribojimus dažniausiai siūlo jauni. Štai jauna graži ministrė pradžioje net stebėjosi, kam senukams iš viso būtų reikalingi galimybių pasai?
Kita vertus, norima, kad vyresni žmonės dirbtų kuo ilgiau, juk rėkiame, kad senstame, darbo jėgos nebeturime. Jaunystė yra pilna polėkio, bet dažnai trūksta išminties. Senatvė jos turi su kaupu. Kai polėkis ir patirtis gražiai sutaria tarpusavyje, randasi darna ir harmonija, ko mums dažnai pritrūksta.
Tad ir tikėkime bei pasitikėkime vieni kitais, kaip dainuoja ABBA. Pavyzdžių turime ir šalia – vyriausią laidų vedėją ir žurnalistą Algimantą Čekuolį, Prezidentą Valdą Adamkų, daugybę kitų ilgaamžių, kurie tyliai gyvena kaimuose ir miestuose, aplink skleisdami gyvenimo sukauptą išmintį ir ramybę. Pasimokykime iš jų. Juk kaip svarbu pasakyti „Aš vis dar tikiu tavimi“.