Lapkričio lietaus rapsodija

Bet juk ru­duo, net lapk­ri­tis, la­bai gra­žus me­tas. Mar­gas spal­vo­mis, pa­slap­tin­gas sa­vo il­gais va­ka­rais, ku­rių me­tu ga­li­ma nu­veik­ti tiek darbų. Va­sarą ne­turė­jo­me jiems lai­ko ar no­ro, bet ga­li­me da­bar, lauk­da­mi, pa­kol sau­lelė vėl at­kop­da­ma pa­bu­dins svietą.
Tamsų va­karą, kai pliau­pia lie­tus ir šniokš­čia vėjas, taip jau­ku klau­sy­tis, kaip kros­ny­je mal­kas traš­ki­na ug­nis. Ger­ti va­sarą su­rinktų žo­le­lių ar­batą su na­mi­ne uo­gie­ne ar va­sa­ros gėlių kva­pus už­ra­ki­nu­siu me­du­mi, ska­nau­ti gražų rau­don­šonį obuolį ir glos­ty­ti jau­kiai ant ke­lių mur­kiantį ka­tiną.
Ga­li­ma pra­dėti mo­ky­tis už­sie­nio kal­bos, skai­ty­ti į šalį ati­dėtą knygą, pamė­gin­ti su­kal­ti in­kilą (ne taip pa­pras­ta, kaip ga­li pa­si­ro­dy­ti), iš­mok­ti megz­ti, siu­vinė­ti kry­že­liu, da­ry­ti jo­gos pra­ti­mus, o gal pra­dėti ra­šy­ti die­no­raštį. Ga­li­ma sa­vo lai­ko paau­ko­ti sa­va­no­rys­tei. Gal pa­gal­bos rei­kia se­ny­vam ser­gan­čiam kai­my­nui ar prie­glau­do­je dėme­sio ir sma­gaus pa­si­vaikš­čio­ji­mo lau­ke lau­kia koks varg­šas šu­ne­lis? Ka­da dar ras­tu­me lai­ko to­kiems dar­bams.
Už po­ros dienų pra­si­dės ad­ven­tas. Pa­gal se­nuo­sius pa­pro­čius tai ra­mybės, lau­ki­mo ir su­si­kau­pi­mo me­tas. Per ad­ventą anks­čiau bu­vo ne­va­lia links­min­tis, kel­ti ves­tu­ves ar krikš­ty­nas. Ir pa­snin­ko lai­ky­da­vo­si, kad at­ėjus Kalė­doms pa­si­gard­žiuotų so­čiais ir il­gai lauk­tais val­giais.
Anais lai­kais, ku­riuos vy­resnės kar­tos dar me­na kaip skalų ar ži­ba­linės lem­pos metą, il­gais va­ka­rais šei­mos va­ka­ro­jo dirb­da­mos įvai­rius iš­gy­ve­ni­mui būti­nus dar­bus. Vai­kai plėšė plunks­nas ir pa­šė vil­nas (koks siau­bas, da­bar Vai­ko tei­sių ap­sau­gos tar­ny­ba tik­riau­siai už tai griež­tai nu­baustų tėvus. Bet ta­da vai­kus taip ruošė gy­ve­ni­mui, mokė darbų ir at­sa­ko­mybės).
Turbūt, ly­gių ga­li­my­bių kont­ro­lie­riaus įstai­ga, jei to­kia būtų bu­vu­si, būtų su­spro­gu­si nuo skundų apie mo­terų iš­nau­do­jimą, nes anos turė­jo verp­ti, aus­ti, megz­ti ir ady­ti bei šei­mos la­bui nu­dir­bi šim­tus kitų būtinų darbų. Ką ta­da veikė žmonės, kiek darbų pa­darė ran­ko­mis, vis­ko neap­ra­šy­si. Be elekt­ros, in­ter­ne­to, feis­bukų ir kitų šiais lai­kais sa­vai­me su­pran­tamų da­lykų, bet ne­liūdė­jo. Trum­po­mis ato­kvėpio mi­nutė­mis net dai­nuo­da­vo, o per ad­ventą daž­nai gie­do­da­vo. Ne­be­da­ro­me nei vie­no, nei ki­to, šio me­to tra­di­ci­jos la­bai pa­si­keitė.
Jo­kiais būdais nei­dea­li­zuo­ju pra­ėju­sio lai­ko. Žvelg­da­ma at­gal norė­čiau su­pras­ti, kas to me­to žmonėms bu­vo laimė? Kodėl da­bar tos laimės ma­no­me esant tiek ma­žai, ko mums trūksta?
Kaž­ko liūd­na. Pik­ta. Ap­mau­du ir ne­ge­ra. Blo­gas oras ir nuo­tai­ka, vald­žia ir kai­my­nai. Taip blo­gai, sa­ko, dar nie­ka­da ne­gy­ve­no­me. Par­duo­tuvės lūžta nuo pre­kių, val­go­me kas­dien kaip per Ve­ly­kas, ke­liau­ja­me, kur no­ri­me ir ka­da no­ri­me. Dar­bo pa­si­ūlymų už­ten­ka, rei­kia tik no­ro dirb­ti. Bet jau­čiamės ne­lai­min­gi, vis mums blo­gai.
Ne­se­niai per Lie­tu­vos ra­diją girdė­jau, kaip žur­na­listė sald­žiai kalbė­jo­si su jau­na, tik­riau­siai gra­žia ke­lių vai­ku­čių ma­ma, nuo „blo­go“ gy­ve­ni­mo čia, Lie­tu­vo­je, pus­me­čiui, o gal ir il­ges­niam lai­kui pa­bėgu­sia į saulėtąją Te­ne­rifę.
Įdo­mu­mui – šio­je vul­ka­ninės kilmės 2 034 kv. km plo­to sa­lo­je kas­met ap­si­lan­ko per 6 mi­li­jo­nus tu­ristų. Ne be rei­ka­lo ji va­di­na­ma am­ži­no pa­va­sa­rio ro­jaus kam­pe­liu. Bet dar ne­girdė­jau mi­nint, kad gėlo van­dens re­sur­sai čia ri­bo­ti ir at­si­ku­ria tik lau­ra­med­žių ir pu­šynų dėka, ba­nanų lau­kai virs­ta naujų vieš­bu­čių sta­tyb­vietė­mis, kad nuo senų se­novės čia gy­ve­nu­sios guan­čių gen­tys bai­gia­mos išs­tum­ti, ne­kal­ba­ma apie ka­tast­ro­fiš­kai didė­jan­čią taršą ir kas­met vis au­gan­čios tu­ristų ar­mi­jos su­ke­lia­mas eko­lo­gi­nes pro­ble­mas.
Jau­no­ji mo­te­ris da­li­jo­si ke­ti­ni­mais pa­būti ta­me ro­ju­je, kol Lie­tu­vo­je praeis tas bjau­rus ir nuo­bo­dus metų lai­kas. Ne­ži­nau, ką klau­sy­da­ma­si šios lai­dos pa­gal­vo­jo ki­ta mo­te­ris,  ne­tu­rin­ti fi­nan­si­nių iš­tek­lių sa­vo vai­kus žiemą iš­vež­ti iš Lie­tu­vos. Ar­ba šei­ma, pri­žiū­rinti gy­vu­li­nin­kystės ūkį, ku­ria­me nėra išei­gi­nių ir šven­čių. Bet tai ne­svar­bu, kur kas svar­besnė ži­nia, kad leis­ti „bjau­rias“ lie­tu­viš­kas žie­mas šil­tuo­se ir saulė­tuo­se kraš­tuo­se tarp pa­si­tu­rin­čių lie­tu­vių da­bar esą la­bai po­pu­lia­ru.
Ir ne tik tai. Jei pa­bo­do dirb­ti ofi­se, su­ma­nus darb­da­vys bus ėmęs ir per­kėlęs po­rai mėne­sių sa­vo ko­lek­tyvą į ko­kią eg­zo­tišką ir šiltą šalį, kad ko­jas į ba­seiną su­merkę dar­buo­to­jai galėtų na­šiau plušė­ti. Da­bar ga­li­me „tik“ tiek, o atei­ty dar­bo na­šu­mo re­sursų gal ieš­ko­si­me ki­to­se pla­ne­to­se?
Lie­tu­vo­je ne­žie­mo­jan­čių tėvy­nai­nių pa­to­gu­mui už­sie­niuo­se ati­da­ro­mos ir li­tua­nis­tinės mo­kyklėlės. Tądien žur­na­listė minė­jo, kad to­kia jau vei­kia ir saulė­to­jo­je Te­ne­rifė­je.
Švie­ti­mo, moks­lo ir spor­to mi­nis­te­ri­jos in­ter­ne­tinė­je sve­tainė­je pa­spau­dus nuo­rodą į elekt­ro­ninę AI­KOS sis­temą ga­li­ma ap­tik­ti, kad už­sie­nio ša­ly­se vi­so yra 270 li­tua­nis­ti­nių mo­kyklų. Tie­sa, ne vien ato­sto­ginė­se sa­lo­se, bet vi­sa­me pa­sau­ly­je. Pa­gal tai lie­tu­vių turėtų būti ge­ro­kai dau­giau nei tie ta­ria­mi 4 mi­li­jo­nai, ku­riuos vi­saip sa­vo re­por­ta­žuo­se ir pa­sa­ko­ji­muo­se sten­gia­si su­skai­čiuo­ti LRT žur­na­lis­tai.
At­ro­do, reikėtų tik džiaug­tis to­kia lie­tu­vių kal­bos ir kultū­ros sklai­da pla­čia­ja­me pa­sau­ly­je. Tik tas džiaugs­mas kaip mat su­menks­ta, kai vos ne kas­dien gir­di apie Lie­tu­vo­je už­da­ro­mas mo­kyk­las.
Ak, kaip sma­gu būtų, jei tie vai­ku­čiai žiemą ne is­pa­nišką saulę, o snie­go gniūž­tes čia, Lie­tu­vo­je, gau­dytų ir klegėtų tėvynė­je. Kiek mo­kyklų ta­da ne­reikėtų už­da­ry­ti ir iš­par­duo­ti.
Be­vil­tiš­kas tas mūsų ato­dūsis apie tik­rus ar ta­ria­mus po pa­saulį pa­skli­du­sius tau­tie­čių pul­kus. Ir gau­dyk juos ne­gaudęs ra­di­jo re­por­ta­žais, te­le­vi­zi­jos siu­že­tais ar pa­žadų vi­lionė­mis. Negrįž­ta jie na­mo, tėvynę my­li per at­stumą. Bet vis dau­giau at­va­žiuo­ja to­kių, ku­riems čia, mūsų tėvynė­je, gy­ve­ni­mas neat­ro­do toks ne­pa­ke­lia­mai sun­kus. Vis mar­gesnės da­ro­si mi­nios mies­tuo­se, vis ma­žiau to, kas va­di­na­ma tau­tiš­ku­mu, lie­ka mūsų at­pa­ži­ni­mo ženk­luo­se, net mūsų tra­di­ci­jo­se. Su­si­lie­ja­me, pa­našė­ja­me su ki­to­mis tau­to­mis, mie­liau ren­kamės sve­ti­mas kal­bas, ypač anglų, ir grei­tai at­si­sa­ko­me to, kas mus šimt­me­čiais bran­di­no ir vedė klam­piais is­to­ri­jos brūzgy­nais.
Ne­se­niai va­žia­vau per Ši­lutės ra­joną. Per kai­mus ir mies­te­lius, šiek tiek dar me­nan­čius čia kaž­ka­da gy­ve­nu­sius prūsus „ši­šio­niš­kius“ ir ki­tus šio kraš­to gy­ven­to­jus. Ga­li ma­ty­ti, kaip net to­li­miau­si pa­ša­liai gra­žiai tvar­ko­mi, nors, tie­sa, dar sto­vi vie­nas ki­tas ap­griuvęs „vo­kiš­kos“ ar­chi­tektū­ros na­mas pu­siau ap­lau­py­to­mis sie­no­mis. Mat kaž­kam reikė­jo vin­ta­ži­nių plytų nau­jo na­mo fa­sa­dui. Tie­sa, to­kias pa­to­giau įsi­vež­ti iš bu­vu­sio Kio­nigs­ber­go, o kai iš ten tie­ki­mas su­trin­ka, ga­li­ma ir vie­to­je paar­dy­ti.
Ka­žin, dar po šim­to ki­to metų elekt­ri­niu ar ko­kiu ki­to­kiu atei­ties ae­ro­mo­bi­liu lėkda­ma per Lie­tuvą jos Nau­jo­ji Gy­ven­to­ja – ko­kia kal­ba ji kalbės ir ką mąstys? Gal apie tai, kas bu­vo būdin­ga čia­bu­viams lie­tu­viams, kaip jie gy­ve­no, ko­kie buvę jų pa­pro­čiai ir kodėl iš­ny­ko. Ką į šį klau­simą at­sa­ky­tumėt Jūs?
Taip ne­bus? Ta­da ne­reikėtų bi­jo­ti lapk­ri­čio dar­ga­nos, ad­ven­to mig­lotų dienų, žie­mos šal­čių ir vargų. Juos rei­kia iš­mok­ti pra­gy­ven­ti, iš­mo­ky­ti to ir sa­vo vai­kus, nes mūsų na­mai čia. Jei jų ne­šil­dy­si­me sa­vo mei­le ir ge­ru­mu, juos iš­pus­tys ne tik lapk­ri­čio vėtros.