Kalėdos, kokių (ne)laukiu

Ką ap­do­va­nos šven­ta­sis Mi­ka­lo­jus

Kaip grei­tai pra­bėgo me­tai. Ro­dos, taip ne­se­niai su­dėjau į dėžu­tes did­žiau­sios žie­mos šventės puoš­me­nas, o da­bar jas vėl iš­pa­kuo­ju. Rei­kia lai­ku pa­puoš­ti na­mus, nu­pirk­ti do­vanė­lių, pa­ra­šy­ti kalė­di­nius svei­ki­ni­mus ir laiš­kus, ap­lan­ky­ti se­niai ma­ty­tus gi­mi­nai­čius ar pa­žįsta­mus, at­si­pra­šy­ti įžei­dus ar ati­duo­ti vi­sas sko­las, jei to­kių pa­si­taikė, pa­ruoš­ti šei­mai vai­šių stalą su vi­su 12 val­gių ir span­guo­lių ki­sie­liu­mi, iš­kep­ti gardų py­ragą ir dar gar­des­nių sau­sai­nių.
Kai šventės jau būna ant slenks­čio, su­pran­ti, kad šie­me­ti­niai pa­ža­dai sau li­ko atei­nan­tiems me­tams.
Kaž­koks ki­toks tas da­bar­ti­nis šventės lau­ki­mas. Kin­ta ir pa­ti šventė, kas­met vis la­biau įsu­ka­ma į ko­mer­cinę man­tiją ji tar­si pra­ra­do sa­vo tikrąją esmę. Gal ir pa­to­gu at­vi­rutės su at­spaus­tais linkė­jimų teks­tais, gal ir su­tau­po lai­ko pre­ky­bos centrų siū­lo­mos mais­to ruo­ši­mo pa­slau­gos, jau nuo spa­lio mėne­sio par­da­vinė­ja­mi prėsku­čiai, bet ar tai tik­ra? Kai pra­bėgs dau­gybė metų, ką apie šias šven­tes pri­si­mins mūsų vai­kai – „Ma­xi­mos“ miš­rai­nes ir „Ikė­jos“ do­va­nas?
Ką mums reiš­kia Kalėdų šventė? Ar tai tik gau­sus vai­šių sta­las, kal­nas gra­žiai su­pa­kuotų do­vanų, nuo­la­tos skimb­čio­jan­tis mo­bi­lu­sis, pra­ne­šan­tis apie dar vieną ži­nutę, lin­kin­čią linksmų šven­čių, pa­žįsta­mos ir spėju­sios įgris­ti kalė­dinės dai­nos, ku­rias lyg su­si­tarę gro­ja vi­sos ra­di­jo sto­tys?
Il­gas būtinų pa­da­ry­ti šven­ti­nių darbų sąra­šas. Ar ja­me yra ir toks: gruod­žio 6 d. 
pri­si­min­ti šv. Mi­ka­lo­jaus – ste­buk­la­da­rio bei ke­liau­tojų, ka­li­nių, vargšų ir vaikų globė­jo – dieną.
Ar jau pa­ruoš­ti ba­tai, da­bar, tie­sa, virtę rau­do­no­mis ko­jinė­mis, ku­rio­se šv. Mi­ka­lo­jus ge­riems vai­kams pa­liks skanėstų, o blo­giems, jei to­kių yra, – nuo­dėgu­lių? Tie­sa, ši tra­di­ci­ja mūsuo­se ne­la­bai ga­ji, tad iš darbų sąra­šo ga­li­me ir išb­rauk­ti. Bet kitų punktų, to­kių kaip nuei­ti į Kalėdų nak­ties ber­ne­lių mi­šias, o Kalėdų rytą – į baž­ny­čią ap­lan­ky­ti pra­kartėlę, ten turbūt nėra?
Vis dau­giau ap­link gir­di­si nuo­mo­nių, at­seit, su ta sa­vo ra­my­be ir mal­do­mis ne­truk­dy­kit mums švęsti ad­ven­to ir Kalėdų. Bet juk visų pir­ma tai yra re­li­ginė šventė su sa­vo per am­žius kur­to­mis tra­di­ci­jo­mis, o ne vai­šių ir do­vanų čem­pio­na­tas.


Kraš­to­ty­ri­nin­ko pa­stebė­ji­mai apie Kūčių šven­timą

Kraš­to­ty­ri­nin­kas Vla­das Stat­ke­vi­čius (g. 1911 m.) vie­no­je pirmųjų po Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­mybės at­kūri­mo iš­leistų knygų et­nog­ra­fi­jos te­ma­ti­ka „Ši­la­liš­kiai. Dar­bai ir pa­pro­čiai“ ap­rašė ir Kūčių bei Kalėdų metą. Be kitų su­rinktų faktų, jis rašė, kad „Tą dieną veng­da­vo su kuo nors su­si­pyk­ti – reikė­da­vo šven­tes su­tik­ti su gied­ra nuo­tai­ka. Per Kūčias dar ne­dai­nuo­da­vo. Pa­gal seną pa­protį per visą ad­ventą nei šok­da­vo, nei dai­nuo­da­vo.
Kūčių dieną bu­vo dir­ba­mi dau­giau­sia tik namų ruo­šos dar­bai. Vy­rai pa­šer­da­vo gy­vu­lius, va­ly­da­vo kiemą, nu­kas­da­vo nuo takų sniegą. Mo­terų dar­bas – iš-
š­luo­ti bei išp­lau­ti kam­ba­rius, pa­ruoš­ti šei­mai mau­dy­nes, o svar­biau­sia – Kūčių va­ka­rienę.
Prie Kūčių sta­lo reikė­da­vo sėsti ne tik šva­ria sąži­ne bei gied­ra nuo­tai­ka, bet ir šva­riai nu­si­prau­sus ir ap­si­ren­gus. Tą dieną mau­dy­da­vo­si vi­si šei­mos na­riai: iš pra­džių – mo­te­rys, pa­skui vy­rai, pra­dėda­mi nuo vy­riau­sio­jo. Ši­lalės ra­jo­ne bu­vo tik po vieną kitą pirtį kai­me, todėl dau­ge­lis mau­dy­da­vo­si na­mie ku­bi­luo­se. Į kai­mo pirtį pa­pras­tai ei­da­vo tik vy­rai. Tą dieną bu­vo kei­čia­ma pa­ta­lynė ir šei­mos na­rių bal­ti­niai.
Kūčių dieną val­gy­da­vo tik kuk­lius pus­ry­čius bei pie­tus ir tik pa­snin­ko val­gius. Va­ka­re, prie­š pa­den­giant stalą, šei­mi­nin­kas at­neš­da­vo šie­no ir plo­nai pa­skleis­da­vo ant sta­lo. Šei­mi­ninkė jį užk­lo­da­vo bal­ta raš­tuo­ta stal­tie­se ir pra­dėda­vo krau­ti Kūčių val­gius. Kūčioms reikė­da­vo pa­ruoš­ti 12 pa­tie­kalų, be įvai­rių gėrimų ir pa­dažų. Tai sim­bo­li­za­vo 12 metų mėne­sių. Nė vie­nos Kūčios neap­siei­da­vo be prėsku­čių (šli­žikų). Be­veik vi­sa­da Kūčioms būda­vo iš­ver­da­ma žir­nių ir pupų. Kar­tais žir­nius pa­ke­pin­da­vo sėmenų alie­ju­je. Ne­ma­žai pa­tie­kalų būda­vo iš ka­na­pių. Ka­na­pienė, čiul­kis, ka­na­pių py­ra­gai­čiai, ka­na­pių spir­gu­čiai. Neap­siei­da­vo per Kūčias be rau­gin­to ir iš­vir­to avižų ki­sie­liaus, ku­ris bu­vo val­go­mas su pa­sal­din­tu van­de­niu. Taip pat su pa­sal­din­tu van­de­niu bu­vo val­go­mi ir vir­ti kvie­čiai.
Kalėdų rytą šei­mi­nin­kas nu­neš­da­vo į tvartą Kūčių sta­lo šieną ir pa­da­ly­da­vo po žiups­nelį vi­siems gy­vu­liams. Viš­toms nu­neš­da­vo li­ku­sių žir­nių bei kvie­čių, kiaulėms – pupų ir ki­to­kių val­gių li­ku­čių. Steng­da­vo­si, kad vi­si gy­vi pa­da­rai pa­ra­gautų va­ka­rykš­čių pa­tie­kalų.
Eg­lutė būda­vo puo­šia­ma Kūčių va­karą. XX a. pra­džio­je ją puoš­da­vo na­muo­se pa­da­ry­tais pa­puo­ša­lais“, – rašė V. Stat­ke­vi­čius.


Virs­mas, ne vien van­de­nio vy­nu

Jau ku­ris lai­kas Kalėdų šventė ta­po tik do­vanų pir­ki­mo ir so­taus vai­šių sta­lo si­no­ni­mu. Do­vanų jau ne­be­ran­da­me Lie­tu­vo­je, rei­kia už­si­sa­ky­ti ir par­si­siųs­ti iš užjū­rių, ku­rie daž­niau­siai ap­si­ri­bo­ja Ki­ni­ja. Ne­pa­so­ti­na­mas vers­las sa­vo rek­la­mas apie artė­jan­čias svar­biau­sias metų šven­tes mums pra­de­da kal­ti į gal­vas jau spa­lio mėnesį. Pirk­ti, skubė­ti, ne­pavė­luo­ti ir, svar­biau­sia, įtik­ti ap­do­va­no­ta­jam. Ma­žin­da­mos ne­pa­ten­kintų klientų skai­čių, kai ku­rios par­duo­tuvės iš už­sie­nio ko­legų jau iš­mo­ko ne­pa­ti­ku­sias do­va­nas priim­ti at­gal. Anks­čiau se­nie­ji iš­min­čiai būtų pa­sakę, kad do­va­no­tam ark­liui į dan­tis ne­žiū­ri, bet tik ne da­bar.
Nea­be­jo­ti­nai šventės pa­ki­to. Kiek­vie­na kar­ta tra­di­ci­jas ku­ria ki­taip, pri­tai­ky­da­mos jas pa­gal sa­vo su­pra­timą ir ap­lin­ky­bes. Turbūt vie­nas did­žiau­sių po­ky­čių yra vi­suo­menės slink­tis iš kai­miš­ko­jo, kon­ser­va­ty­viai pa­pro­čius sau­go­ju­sio gy­ve­ni­mo į in­dust­ria­li­zuotą ur­ba­nis­tinį.
Kam ir iš kur mies­te šie­nas po Kūčių sta­lo stal­tie­se – juk kitą rytą jo gy­vu­liams tvar­te ne­da­lin­si. Tad ne­reikės klau­sy­tis ir jų kalbė­ji­mo. Ar ra­gau­ti vy­nu virs­tan­čio šu­li­nio van­dens. Ne­reikės kvies­ti prie sta­lo bi­te­lių ar išė­jus į lauką ap­ka­bin­ti so­do obelį, už­ver­tus galvą įsis­te­bei­ly­ti į dangų, kad pa­ma­ty­tum mi­li­jo­nus žvaigžd­žių, bu­rian­čių, ko­kie bus atei­nan­tys me­tai ir der­lius.


O kas po to?

Jei se­nie­ji pro­tėvių pa­pro­čiai, Kūčių ste­buk­lo esmė – pa­pras­tu­mas – ne­bes­varbūs, reikėtų pa­gal­vo­ti bent apie eko­lo­giją. Kiek­vie­nas iš­šau­tas fe­jer­ver­kas, do­vanų pa­kuotė, per­tek­li­nis mais­tas ant sta­lo (juk gy­vu­liams jo ne­be­su­šer­si­me) – tar­ša ir naš­ta gam­tai. Su­simąs­ty­ki­me, ar tik­rai rei­kia to­kios gau­sos? Įsi­vaiz­duo­ki­me tą šiukš­lių kalną, ku­ris išaugs vien tik nuo do­vanų pa­kuo­čių vi­so­je Lie­tu­vo­je, Eu­ro­po­je, ki­to­se pa­sau­lio ša­ly­se. Gal šie­met vie­to­je po­pie­ri­nių pa­kuo­čių dar spėsim pa­si­ūti ar nu­megz­ti mai­še­lių, į ku­riuos sa­vo ar­ti­mie­siems su­dėsi­me do­vanė­les ir linkė­ji­mus.
Te­gul Kūčių va­karą ma­mos pa­lai­min­ti val­giai so­tins, o tėvo rankų lau­žia­mas kalė­dai­tis švies mums ir sa­vo ši­lu­ma lydės iki kitų šven­čių. Jei vis tik at­ra­si­me mi­nutę pa­kel­ti akis į dangų, įsik­lau­sy­ki­me – lie­tu­viš­kon mūsų že­melėn atei­na Kalėdų nak­tis, ne­ma­to­mi snie­go var­pe­liai kiek­vieną jos žingsnį skai­tys. Su­vir­po, prail­go lau­ki­mas, lyg smui­ko sty­ga įtemp­ta, did­žios pa­slap­ties už­gi­mi­mo su­tik­ti ateis Lie­tu­va (iš Ber­nar­do Brazd­žio­nio eilė­raš­čio, gie­da­mo kaip Kalėdų giesmė).