„Su grįžtančia saule, su užgimusiu Kristumi!“

Ko linkė­si­me ar­ti­mie­siems ir sau šie­met?

Pradė­da­ma Jums, brangūs skai­ty­to­jai, ra­šy­ti prie­ššven­tinį „Palėpės“ straips­nelį, taip pat gal­vo­jau, ko pa­linkė­ti Kūčių ir Šventų Kalėdų pro­ga, kad neat­ro­dytų ba­na­lu ir ne­tik­ra.
Ma­no min­tis ne­tikė­tai nu­traukė į kie­mo snie­go pus­nis įsliuogęs au­to­mo­bi­lis. Iš jo, ap­si­ka­bi­nu­si ke­lis mai­še­lius, iš­si­ropštė jau­nystės laikų draugė. Sa­ko, va­žia­vu­si pro šalį, at­ve­žu­si knygų. Mat jų nie­kam ne­be­rei­kia, tai ir gelbė­ja ve­žio­da­ma pa­žįsta­miems, gal at­ras nau­jus na­mus.
Kėlėme iš maišų kny­gas – Ie­vos Si­mo­nai­tytės, Vydū­no raš­tai, Al­fon­so Mal­do­nio poe­zi­ja, ke­le­tos kalbų, net es­pe­ran­to žo­dy­nai. Tai bent lo­bis! Dug­ne kuk­liai gulė­jo ir K. Sa­jos kny­gelė „Lazdos išradimas“ Sta­sio Eid­ri­ge­vi­čiaus iliust­ruo­tu vir­še­liu. Bet, kaip ir Juo­zo Bal­tu­šio „Par­duo­to­se va­sa­ro­se“, – mums ne­be­rei­kia.
Iš tiesų, kodėl da­bar mums tiek daug ko ne­be­rei­kia? Ne tik knygų, bet pa­si­tikė­ji­mo sa­vo vals­ty­be, moks­lo ži­nio­mis, tikrųjų ver­ty­bių, ta­me tar­pe ir sąžinės bei tie­sos.
1993 me­tais, kai ša­lis tik va­da­vo­si iš so­viet­me­čio pa­li­ki­mo, ra­šy­to­jas K. Sa­ja per­gy­ve­no pa­grįstai. Kodėl pra­ėjus veik trims de­šimt­me­čiams ir šių dienų rea­ly­bei tin­ka anos ra­šy­to­jo dve­jonės, nu­si­vy­li­mai, ana­lo­giš­ki at­sa­kymų ieš­ko­ji­mai? O juk, ro­dos, gy­ve­na­me ki­taip, gy­ve­na­me ge­riau, gal net vi­sai ge­rai. Jau net pa­mir­šo­me tuos lai­kus, kai šventų Kalėdų die­nos ne­bu­vo ne tik ka­len­do­riaus la­pe­ly­je, bet apie ją net už­si­min­ti ne­galė­jai. Bet la­bai tik­ra, mie­la ir lau­kia­ma ta šventė slap­ta gy­va­vo kiek­vie­nuo­se na­muo­se, kiek­vie­no­je šei­mo­je ir šir­dy­je. Mi­ni­ma ir šven­čia­ma, gal ki­taip nei da­bar, bet nuo­šird­žiai.
Jau ant­ras Kalė­das iš eilės vėl pa­si­tik­si­me ki­taip, tik šįkart ne so­vietų, bet li­gos prie­spau­do­je.
Vis tik šie­me­tinės šventės, ly­gi­nant jas su per­nykštė­mis, bus ki­to­kios, jau be­veik įpras­tai iki­pan­de­minės. Turbūt pri­mir­šo­me, kad per­nai Kūčias ir Kalė­das pa­si­ti­ko­me į ar­timųjų vei­dus žvelg­da­mi kom­piu­te­rių ek­ra­nuo­se, sa­ve ir jaus­mus pu­siau per­kėlę į vir­tualų pa­saulį, išgąs­din­ti ne­ži­nios, kas bus to­liau. Pir­mo­sios ži­nios apie tuo­jau pa­si­ro­dy­sian­čius skie­pus ir net lai­min­gus pa­skie­py­tuo­sius bu­vo pa­ti ge­riau­sia nau­jie­na. Iki čia, kur esa­me šian­dien, laukė il­gas ir sun­kus ke­lias. Ke­liems tūkstan­čiams ša­lies gy­ven­tojų, de­ja, jis bu­vo pa­sku­ti­nis.
Jau pri­mir­šo­me griež­tus ka­ran­ti­nus ir įvai­rius ri­bo­ji­mus. Būtent skie­pai ir did­žio­ji da­lis sąmo­ningų tėvy­nai­nių, ku­rie neiš­si­gan­do skiepų, šias šven­tes mums leid­žia vėl pa­si­tik­ti įpras­tai. Ar­gi nėra kuo džiaug­tis net ir tiems, kas ne­ti­ki moks­lu?
Ga­li­me pa­si­džiaug­ti ir tuo, kad per šiuos pan­de­mi­nius me­tus iš­mo­ko­me daug ko. Pir­miau­sia – la­biau nau­do­tis in­ter­ne­to tei­kia­mo­mis ga­li­mybė­mis. Iš­mo­ko­me dirb­ti, mo­ky­tis bend­rau­ti, ap­si­pirk­ti, net lan­ky­tis mu­zie­juo­se per nuo­tolį. Kas anks­čiau at­rodė fan­ta­zi­ja, šian­dien – nor­ma. Net jei ir su­ner­vi­na ne­leng­vas pri­si­jun­gi­mas per Elekt­ro­ni­nius vald­žios var­tus ar ki­to­mis prie­monė­mis, šis būdas jau ta­po įpras­tas ir ga­na pa­to­gus, kai dėl kiek­vie­nos pa­žy­mos ne­be­rei­kia vars­ty­ti įstaigų durų.
Ap­lenkė­me net tik­rai ge­rovės vals­tybė­je gy­ve­nan­čius vo­kie­čius. Jų po­li­ti­kai per ru­denį nu­vil­ni­ju­sius rin­ki­mus dar tik gin­či­jo­si ir pla­na­vo, kaip ša­lies gy­ven­to­jams su­teik­ti pla­tes­nes in­ter­ne­to nau­do­ji­mo ga­li­my­bes. Tuo tar­pu Lie­tu­vo­je, Sta­tis­ti­kos de­par­ta­men­to duo­me­ni­mis, šie­met in­ter­ne­tu nau­do­jo­si net 87 pro­c. 16–74 metų am­žiaus gy­ven­tojų, o 16–24 metų am­žiaus – vi­sas 100 pro­centų. Ly­gi­nant su pra­ėju­siais me­tais, 9-iais pro­c. pa­didė­jo vy­res­nio (65–74 metų) am­žiaus gy­ven­tojų, be­si­nau­do­jan­čių in­ter­ne­tu, da­lis. Tai reiš­kia ne vie­nam mūsų at­si­ra­du­sias pla­tes­nes ga­li­my­bes dirb­ti, bend­rau­ti ar gi­lin­ti ži­nias.
Bet žmo­gaus pri­gim­tis la­biau lin­ku­si pa­stebė­ti blogį, nei pa­si­džiaug­ti ge­ru. O džiaug­tis tik­rai turė­tu­me, nes šven­tes pa­si­tin­ka­me neužt­vin­dy­ti mig­rantų upių, tai­ko­je ir ra­mybė­je. Kad ir kaip tra­pu tai būtų.
Sa­ko­me, Kalė­dos – ste­buklų me­tas, nors kar­tais ir pa­tys tuo ne­ti­ki­me. Vis kaž­ko vi­liamės, pa­vargę nuo tam­sos ir žvar­bos, lau­kia­me švie­sos ir ši­lu­mos, lau­kia­me lai­ko virs­mo, to tik­ro ar su­si­kur­to ste­buk­lo. O jis – ša­lia.
Mūsų Kūčios – vis dar ypa­tin­gos, ty­lios, ra­mios, su sa­vo šei­ma ir ar­ti­miau­siais, su­grįžu­siais iš to­limų ke­lio­nių prie bend­ro vai­šių sta­lo, kur da­lin­da­mie­si kalė­daitį, dėko­ja­me Že­mei už sotį, Die­vui – už gy­vybės ste­buklą. Kur nu­si­metę kas­die­nos skubė­ji­mo naštą, at­si­pa­lai­duo­ja­me ir tam­pa­me ge­res­ni bent tam va­ka­rui, bent ke­lioms va­lan­doms. Bent kol at­leid­žia­me mums pa­da­ry­tas nuo­skau­das, pa­mirš­ta­me ne­sėkmes, ša­lin nu­ve­ja­me nu­si­vy­li­mus, pri­si­me­na­me švie­siau­sias metų aki­mir­kas ir vi­sa tai, kas kėlė džiu­gesį. Kol mi­ni­me tuos, ku­rie jau išė­jo Am­ži­nybėn, ir sva­jo­ja­me apie tuos, ku­rie dar tik ateis. Kol gy­vybės, tikė­ji­mo ir ste­buklų ku­pi­na Kūčių nak­tis gaubs mūsų šalį, juk ti­ki­me – mums vis dar rei­kia vis­ko, ar ne?
Tau­rios mūsų Kūčios, be di­des­nio bruz­de­sio, tai­ko­je su gam­ta, gyvū­nais ir sa­vi­mi. Die­ve duok, kad jos to­kios būtų ir atei­ty­je. Ra­mių, jau­kių Kūčių ir džiu­gių šventų Kalėdų.