
Naujausios
Ledo rūmuose nuo seno
Šių laikų sulaukusių ledaunių – ledo saugyklų – nors ir nedaug, bet dar galima surasti Lietuvoje ir kitose šalyse. Vyresnės kartos atmintyje dar gyvuoja ir palyginimas, kuriuo labai šaltą patalpą anksčiau apibūdindavo sakydami „kaip ledaunė, ledauninčia“.
Ledo kirtimo darbai, jo atsargų ruošimas vasarai, ledo naudojimas maistui išlaikyti, ledo saugyklos, rūsiai dabar – jau kaip brolių Grimų pasakos, kurias mena tik vyresnė karta. Tiesa, JAV iki dabar, jei leidžia vis šiltėjančios žiemos, tebevyksta ledo luitų kirtimo čempionatai.
Be to, ne kam kitam, o amerikiečiui Frederikui Tudorui jaunystėje į galvą atėjo mintis, kaip iš ledo galima pelnytis pinigų. Jo neįprastos verslo idėjos dėka ledo luitai iš Amerikos išplaukė į visą pasaulį bei iš esmės ir visiems laikams pakeitė žmonijos maisto laikymo ir maitinimosi įpročius.
„Ledo karaliaus“ atradimai
Masačiūsetso valstijos sostinėje Bostone, skurdžiame po Amerikos revoliucijos atsigaunančiame mieste, kur kiekvienas galvojo, iš kur ir kaip prasimanyti pinigų, 1783 metais gimęs F. Tudoras dabar jau būtų seniai pamirštas. Bet jo vardas pagrįstai pateko į istoriją su „ledo karaliaus“ titulu. Šiais laikais jį turbūt pavadintų startuoliu, sugalvojusiu, anot priežodžio, pinigų pasisemti iš vandens. Gimtinė tam buvo ypač tinkama – žiemomis kaip reikiant paspaudus speigui, aplinkiniai ežerai ir upės pasidengdavo storiausiu ledu, tereikėjo jį tik susmulkinti ir parduoti.
Pradžioje reikėjo įtikinti potencialius pirkėjus, kad ledas gali būti naudinga prekė. Pirmiausia ši idėja sėkmingai buvo išbandyta vietinėse kavinėse, kur imta pardavinėti naują skanėstą – ledus. Vėliau sekė įvairiausi gaivūs kokteiliai ir šaltieji gėrimai su ledo gabalėliais, o 1806 m. Bostono laikraštis pranešė naujieną apie uostą paliekantį pirmąjį laivą su neįprastu kroviniu – ledo luitais.
Žinoma, ne viskas ėjosi „kaip ledu“, tačiau ledo poreikis, ypač vasarą ir šiltose šalyse, augo, o kartu su juo – ir verslas.
Luitų paruošimo darbai
Ledo luitams paruošti reikėjo dviejų svarbių dalykų – šaltų žiemų ir daug darbo jėgos.
Ruošiantis pjauti ledą, pirmiausia įgręžus grąžtą pamatuodavo jo storį. Jei jis siekdavo bent pusantro–du sprindžius, specialiu pjūklu skersai ir išilgai įpjaudavo linijas, suformuodami kvadratus. Pjaudavo rankiniais pjūklais. Darbas palengvėjo ir ledas atpigo, kai 1827 m. buvo išrastas ledo pjovimo įrankis – arklio traukiamas didžiulį pjūklą primenantis prietaisas.
Suraikius ledą, specialiomis luitų skėlimo šakėmis lauždavo lytis, jei nepavykdavo, jas atpjaudavo rankiniu pjūklu. Supjaustytus gabalus strypais ir kabliais plukdydavo arčiau kranto, sugriebdavo tam pritaikytais griebtuvais ir specialia pakyla sliuogdavo į arklių traukiamus vežimus bei gabendavo į ledo sandėlius.
Tokiems ledo luitams laikyti reikėjo specialių dvisienių šilumą izoliuojančių sandėlių – ledaunių. Pastačius pirmą tokį sandėlį paaiškėjo, kad suvežtas ledas per greitai tirpsta. Vėliau beveik visur jis buvo laikomas apipiltas medžio pjuvenomis. Gavus leidimus ledaunes statyti ir kitur, šis verslas suklestėjo. JAV ledo eksportas tuo metu tapo antru pagal dydį po medvilnės tiekimo.
„Žiemos vasarojus“ sunokino gerą derlių
Šaltų ir gaivių gėrimų bei įvairių desertinių ledų mada nuvilnijo per pasaulį ir jos, atrodo, niekas nebegalėjo sustabdyti. Po miestus ėmė zuiti ledo pardavėjai. Pirmojo pasaulinio karo metu, trūkstant vyrų, juos pakeitė „ledo merginos“.
Ledas pakeitė ne tik buities įpročius, bet ir kai kuriuos ne tokius draugiškus sveikatai konservantus, naudotus pieno ir mėsos produktams išlaikyti. Gana greitai išpopuliarėjo iki dabar JAV labai populiarios nešiojamos „ledo dėžės“, kurias maždaug po šimto metų nuo F. Tudoro gimimo turėjo kiekviena, net pati skurdžiausia amerikiečių šeima.
Turtingesni turėjo ir dailias ledo spinteles, greičiausiai – dabartinių šaldytuvų promotes. Vokiečių kalboje paraidžiui išverstas žodis „šaldytuvas“ reiškia „šalta spinta“.
Tūkstančiams žmonių ledo pramonė suteikė nors sunkaus ir rizikingo, bet darbo ir neblogo uždarbio. Ledo luitų pjovimą JAV imta vadinti „žiemos vasarojumi“, kuris nešė nė kiek ne menkesnį pelną nei kviečiai.
Ilgainiui ledo naudojimą maistui sužlugdė vis labiau besivystanti pramonė, užteršusi ežerų ir upių vandenį ir pavertusi jį nebetinkamu maistui bei pasiūliusi elektrinių šaldymo prietaisų.
Įvairiose šalyse natūraliai sušalusio ledo luitai naudoti iki praėjusio šimtmečio vidurio ir vėliau, iki to laiko buvo reikalingos ir įvairios ledaunės.
Ledaunės Lietuvoje ir Europoje
Europos šalys taip pat vartojo ledą ir maistui gaminti, ir jam saugoti. Ledaunes pirmiausia statė prie pilių, dvarų, vienuolynų, turtingųjų namų. Mažiau turtingi ledo luitus sandėliuodavo kur nors ūksmingoje šiaurės pusėje.
Susiruošus kirsti ledo, jį pragręždavo, tada rankiniu pjūklu išpjaudavo norimo dydžio gabalus. Į arklių, kad šie neslidinėtų, pasagas įsukdavo papildomus varžtus, vadinamus „gripus“.
Pargabentus ledo luitus suguldydavo vieną ant kito ledaunėse arba kur nors ūksmingoje vietoje, po medžiais, apkraudavo šiaudais, storai apipildavo pjuvenomis, lapais, durpėmis – ką turėjo po ranka. Taip aptaisytą ledo kalną išlaikydavo bent iki liepos ar ilgiau.
Lietuvoje statė daugiausia dvisienes namelio tipo ledaunes, Vakarų Europos šalys – ledo rūsius. Juose, žiemą privežus ledo luitų, laikydavo ar brandindavo maisto produktus.
Nors statyti rūpestingai ir gyvavę ne vieną šimtmetį, šių laikų ledo rūsiai beveik nesulaukė. Arba užgriuvo, arba buvo sunaikinti. Europos šalyse tokių rūsių restauruotas tik vienas kitas. Kai kurie jų palikti gyventi šikšnosparnių kolonijoms, kai kurie naudojami auginti grybams.
Ką mena istorija ir istorikai
Kulių krašto istorikė Zuzana Jankevičienė prisimena, kas yra ledaunė pirmą kartą sužinojusi vaikystėje svečiuodamasi Gargžduose pas dėdę. Vaikams nepaprastai patikę dūkti ant pjuvenomis apipilto slidaus kalniuko – vasaros metu tai buvę nuostabu. Jų linksmybes nutraukė pieninei vadovavęs dėdė, sakydamas, kad vaikai baigiantys nugriauti visą ledaunę. Tuometinė ledaunė tebuvo viso labo tarp nugriuvusio pastato pamatų, kokių 1953 m. Gargžduose buvo daug, sukrauti ledo luitai ir storai apipilti pjuvenomis.
Vėliau jai apie ledaunę Kulių miestelyje yra pasakojęs šviesios atminties medžio drožėjas ir meistras S. Šilas. Prie gražios ir erdvios klebonijos pavėsinės pietinio galo buvusi aklinai „užpieryta“ patalpa su giliai iškasta duobe. Per pačius šalčius, kai ledas įstorėdavo, jį pjaudavo pjūklais, įgręždavo skyles, kirsdavo kirviais ir rogėmis veždavo į ledaunę. Suvežti stengdavosi, kol neatitirpsta, tada užklodavo brezentu ir storai užpildavo pjuvenomis. Ledas išsilaikydavo net vasarą.
Kulių klebonijoje be rimto reikalo į ledaunę nebuvo landžiojama. Atkirstą didesnį gabalą pasidėdavo kubile ledaunės „filiale“ – dabartinio Kulių krašto muziejaus, kuris yra rūsyje, patalpose. Pavėsinė per karą sudegė, bet ledaunės rūsys liko.
Po karo, susikūrus kolūkiams, viename klebonijos pastatų įsteigė pieninę. Virš išlikusio ledaunės rūsio vėl sukalė lentų stogą ir naudojo ją toliau. Pieninės reikmėms Alante dar buvo kertami ledai ir 6-tame dešimtmetyje.
Kai kurie žmonės pamena, kad anais laikais Kuliuose, vykstant Škaplierinės atlaidams, taip pat atveždavo iš Plungės pasmaguriauti gardžių ledų. Jie buvo laikomi kapoto ledo gabalais gausiai apkrautuose bidonuose.
Plungėje, prie Oginskių rūmų ansamblio dalies, vadinamosios muzikantinės, buvęs didelis rūsys, kuriame laikydavo maisto atsargas. Prie šio rūsio glaudėsi ledaunė. Žiemą į šią ledaunę priveždavo ledo luitų, juos užberdavo storu pjuvenų sluoksniu, o vasarą naudodavo dvaro maisto produktams atšaldyti.
Vienas moderniausių Baltijos šalyse tarpukario viešbučių – vila „Vita“ Kulautuvoje taip pat turėjo ledaunę. Jų būta ir kitur – Raudondvario, Tučių, kituose dvaruose, Maironio tėviškėje ir daugelyje kitų vietų.
Be abejo, ne vienas Jūsų, mieli skaitytojai, dar pamenate girdėtą pasakojimą, istoriją apie ledaunę, o gal ir esate ją matę ar kirtę ledo luitus. Būtų labai malonu, jei pasidalintumėte savo prisiminimais apie ledo rūmų paslaptis.