Žiemą – brolis, vasarą – molis

Ga­bi­jos na­me­liai

Kiek­vieną kartą, kai tėviškė­je dings­ta elekt­ra, mus gelbs­ti se­na ge­ra kros­nis. Ir tro­ba pa­šy­la, ir val­gio ga­li iš­si­vir­ti. O sėdint prie šil­to pe­čiaus net stūgau­jan­ti žie­mos pūga ar ru­dens vėtra at­ro­do vi­sai jau­ki.
Prieš ke­lio­li­ka metų kros­niai pa­darė­me „kos­me­tinę ope­ra­ciją“. Šiek tiek at­nau­ji­no­me seną, prie­škarį me­nan­čią iš­vaizdą, pa­gra­žin­da­mi nau­ja ei­le kok­lių, mat taip dar il­giau iš­si­lai­ko ši­lu­ma. Vi­sa ki­ta – sėdi­mas ir sta­ti­nis pe­čius, mūra­lis, pe­čiūrė, or­kaitė, pamū­ra­lis – li­ko. Net se­nąjį liuk­tą pai­šas nu­kaišę at­nau­ji­no­me ir pa­li­ko­me tar­nau­ti to­liau – ry­te ati­trau­ki, ug­niai iš­de­gus – užs­tu­mi. Tik du­re­les pa­keitė­me, da­bar­tinės jau už­den­gia ir pe­le­ninę.
Tie­sa, lentą su rin­kiais taip pat reikė­jo keis­ti, nes ke­lis de­šimt­me­čius tar­na­vu­si se­no­ji jau bu­vo ke­lio­se vie­to­se su­spro­ginė­ju­si ir lo­py­ta, kar­tais per ją lėkda­vo plėnys. Ša­lia kertė­je te­bes­to­vi ir anų laikų juo­da plie­ninė ka­čer­ga bei šiū­pe­lalė pe­le­nams. Tik vie­to­je žąsies spar­ne­lio sąšla­voms ana­va jau kiek lai­ko ka­bo ne­di­delė šluo­tikė.
At­sip­ra­šau visų, ypač kal­bi­ninkų, ir tų, ku­rie jau ne­be­pažįs­ta senųjų kros­nių, mūsuo­se va­di­namų tie­siog koknė­mis ar­ba pe­čiais, ir ne­sup­ra­to čia nu­skambė­ju­sių žod­žių.
Sku­bu jiems paaiš­kin­ti. Pe­čiūrė – du­relė­mis už­da­ro­ma ertmė tarp pe­čiaus ir ka­mi­no, ku­ri anuo­met tar­na­vo kaip ter­mo­sas.  Mūra­lis – paaukš­ti­ni­mas ties kros­nies ga­lu, ant ku­rio nu­kais­da­vo ka­ti­lus, su­si­dėda­vo rei­ka­lin­gus ra­kan­dus, rau­gin­da­vo tešlą ir pan. Pamū­ra­lis – ertmė prie kros­nies šo­no, ties grin­di­mis, kad būtų pa­to­giau stovė­ti prie kros­nies ar­ba pa­dėti džiū­ti drėgnus ba­tus ir pan. Liuk­tas – dūmtrau­kio sklendė. Pai­šos – suod­žiai, nuo to kilęs anuo­me­ti­nis, kal­bi­ninkų ma­ny­mu, ne­teik­ti­nas var­to­ti pieš­tu­ko pa­va­di­ni­mas „pai­še­lis“, „pai­šy­ti“. Plėnys – pe­le­nai.
Tie­sa, šiuo­lai­ki­nia­me mo­der­nia­me gy­ve­ni­me vi­sa tai pa­mirš­ta­ma, nes nea­ti­tik­da­mi laik­me­čio ak­tua­lijų, šie da­ly­kai ne­ten­ka pra­smės. Kaip ir dau­gybė įvai­rių po­sa­kių, prie­žod­žių, pa­tar­lių, to­kių kaip „Sa­vi dūmai akių ne­grau­žia“, „Paim­siu ka­čergą į ran­kas“, „Su ug­ni­mi ne­si­bo­vyk“, „Priausė­ja kaip katė į pe­le­nus pri­dir­bu­si“, „Jei gas­pa­dinė mirs iš ba­do, pa­lai­dos pe­le­ny­čioj“, „Nek­vies­tam sve­čiui už­peč­ky vie­ta“, „Nėra namų be dūmų“, „Pai­ši­nas kaip peč­lin­da“, „Nesp­jauk į ugnį, ap­šoks lūpos“, „Už­sip­lieskė kaip ug­nis“, „Be­pi­gu ža­ri­jas sve­ti­mo­mis ran­ko­mis žars­ty­ti“.
Meilė ir pa­gar­ba ug­niai li­ko įam­žin­ta pri­si­mi­ni­muo­se ir gra­žia­me Ga­bi­jos var­de. Mūsų mi­to­lo­gi­jo­je ug­nies deivė Ga­bi­ja ne tik šildė namų ži­dinį, bet ir glo­bo­jo ūkį, gy­vu­lius, mo­terų dar­bus. Ug­ne­le rūpi­no­si, va­ka­re ją migdė – gaubė pe­le­nais, ry­tais ža­di­no mo­te­rys. Iš ža­ri­jos įpūtė naują ugnį, pa­mai­tin­da­mos ją ry­še­liu sausų virbų ar sa­kuotų skalų. Iki šiol sa­ko­ma: įpūtė gy­vybės, jėgų.
Se­novė­je ma­ny­ta, jog ug­nis, kaip ir žmo­gus, po die­nos dar­bo tu­rin­ti nu­si­praus­ti. Todėl ša­lia kros­nies pa­sta­ty­da­vo šva­raus van­dens. Ug­niai kas­dien klo­da­vo pa­talą – pa­ku­ro­je stro­piai su­krapš­tinė­da­vo pe­le­nus, jais ap­klo­da­vo li­ku­sias ne­per­de­gu­sias med­žio ang­lis.
Jei šei­mi­ninkė ne­pak­lo­da­vo ug­ne­lei pa­ta­lo, to­ji galė­ju­si su­pyk­ti, išei­ti iš namų – juos už­deg­ti. Ug­niai būda­vo kal­ba­mos mal­dos. Jie kurį rytą ne­pa­vyk­da­vo ug­nies už­kur­ti, sa­ky­da­vo, kad tą rytą gas­pa­dinė ugnį pa­kūrė kai­my­nei – ma­tyt, ug­nis su­py­ku­si ir ne­no­ri šian­dien kel­tis.


Namų cent­ras – kros­nis

Kros­niaus ar­ba peč­dir­bio ama­tas bu­vo pel­nin­gas, rei­ka­lin­gas ir gar­bin­gas. Peč­dir­biai, sa­ko, buvę ne tik gal­vo­ti žmonės, bet ir su įvai­rio­mis keis­te­nybė­mis, turėję įvai­rių prie­tarų ir įno­rių. Pag­rin­dinė med­žia­ga kros­nių ga­my­bai bu­vo mo­lis, kurį reikė­jo ge­rai pa­ruoš­ti ir iš­min­ti. Daž­nai min­da­vo ko­jo­mis, ir pa­sa­ko­ja­ma, kad kai ku­rie peč­dir­biai ti­kin­davę, esą pe­čius bus ge­ras tik ta­da, jei molį mins jau­nos mer­gi­nos aukš­tai pa­kai­šy­tais si­jo­nais.
Ki­tur pe­čiaus ko­ky­bei įta­kos turė­ju­si ge­ra gas­pa­dinės pa­tiek­ta kiau­ši­nienė, ne­pa­maišė ir alu­tis ar la­ši­nu­kai su ru­gi­ni­ke.
Kros­niai, pe­čiui ar duon­ke­piui sumū­ry­ti reikė­jo plytų, jas darė namų sąly­go­mis iš mo­lio. Di­desnį kiekį min­da­vo ark­lio trau­kia­mu prie­tai­su – mai­šyk­le. Tai bu­vo ku­bi­lo for­mos tal­pa, į ku­rią pri­mes­da­vo mo­lio, įpil­da­vo van­dens, linų spa­lių. Arklį va­ry­da­vo ra­tu, ku­bi­le su­ko­si „spar­nai“, ku­rie ir išp­lak­da­vo masę. Ją va­di­no „vap­na“. Iš len­te­lių su­kal­tas for­mas pri­pil­da­vo išp­lak­tos mo­lio masės ir džio­vin­da­vo lau­ke. Džio­vi­ni­mo pra­džio­je reikė­jo ge­ro oro ir sau­lutės, pa­skui ir lie­tus ne­be­kenkė. Iš vie­no my­ni­mo išei­da­vo ke­le­tas tu­zinų plytų.
Bai­gia­ma­jam tin­ka­vi­mui nau­do­jo mo­lio, smėlio ir kal­kių mi­šinį. Išmū­ry­tus pe­čius daž­niau­siai nu­bal­tin­da­vo kalkė­mis, kai kur nu­da­žy­da­vo ir ki­to­kiais da­žais, puoš­da­vo au­ga­li­niais raš­tais.
Kros­nis ir pe­čius tar­na­vo ne tik na­mo ap­šil­dy­mui, bet bu­vo ir cent­rinė šei­mos su­si­būri­mo vie­ta, juk vir­tuvė ir šiais lai­kais – jau­kiau­sias namų kam­pe­lis.
Daž­nai na­mai būda­vo sta­to­mi va­di­na­mais „dviem ga­lais“, abie­juo­se mūry­da­vo kros­nis. Jei kam­ba­rių būda­vo dau­giau, pa­sta­ty­da­vo va­di­namą sta­tinį pe­čių, ku­rio pa­ku­ra bu­vo skir­ta vien šil­dy­mui.
Ge­ros kros­nies bei pe­čiaus reikė­jo svar­biau­siems da­ly­kams – iš­si­kep­ti duo­nai ir val­giui iš­si­vir­ti, iš­sirū­ky­ti mėsą, su­bran­din­ti užt­riną, skal­bi­nius išd­žio­vin­ti ir nu­veik­ti dar daug kitų da­lykų.
Ant gu­li­mo­jo ar sėdi­mo­jo pe­čiaus gul­dy­da­vo vai­kus ar pri­gul­da­vo pa­si­šil­dy­ti su­šalę, li­go­ti, se­ni šei­mos na­riai. Ant pe­čiaus su­dėda­vo iš­gužė­ti tik ką iš­si­ri­tu­sius na­mi­nių paukš­čių ma­žy­lius, ma­žus ir li­go­tus gy­vulė­lius – vi­sus, kam reikė­jo ši­lu­mos.


Duo­nos ir ug­nies die­na

Re­mian­tis is­to­ri­niais šal­ti­niais, va­sa­rio 5-oji nuo senų se­novės bu­vu­si ug­nies deivės Ga­bi­jos ir duo­nos die­na. Tą dieną būti­nai reikėję kep­ti duoną, jos au­ko­ti ir ug­niai bei Že­my­nai. Tikė­ta, kad tos die­nos apei­go­se pa­šven­tin­ta duo­na gelbė­ju­si ki­lus gais­rui, sau­go­ju­si nuo ligų ir nu­žiūrė­ji­mo, pa­dėju­si gy­dy­ti akių li­gas, žaiz­das (vie­nas se­no­vi­nis va­di­na­mo pirštų lan­duo­nies gy­dy­mo būdų bu­vo duo­nos minkš­timą su­trin­ti su drus­ka ir ap­tver­ti ge­liantį pirštą – per naktį lan­duo­nis „išei­da­vo“).
Lie­tu­vai pri­ėmus krikštą, se­no­ji šventė bu­vo su­ta­pa­tin­ta su krikš­čio­nių kan­kinės šven­to­sios Ago­tos var­du. Gy­ve­nu­si III a. po Kris­taus gi­mi­mo, ši šven­to­ji po bai­sių kan­ki­nimų už krikš­čio­nių tikė­jimą bu­vo su­de­gin­ta ant lau­žo.
Da­bar, minė­da­mi šv. Ago­tos dieną, baž­ny­čio­je šven­ti­na­me duoną – kad tik jos pa­kaktų, kad ji mus so­tintų ir sau­gotų. Ar pri­si­min­si­me Ga­biją, ar Agotą, svar­bu, kad ne­pa­mirš­tu­me pa­gar­bos namų ši­lu­mai ir sa­vo duo­nai kas­die­ni­nei.