Naujausios
Vieversys, žemės pilkas grumstas
Ventės Ornitologinės stoties vedėjas Vytautas Jusys „Žemaičiui“ sakė, kad dar iki Vieversio dienos Nemuno deltos apsemtuose laukuose plaukiojo gulbių giesmininkių būriai, laukuose ir pievose pastebėtos pilkosios, tundrinės, želmeninės ir baltakaktės žąsys, skraidė būriai paprastųjų pempių, yra varnėnų, poromis jau vaikštinėja pilkosios gervės.
O kiek ir ko žinome apie mūsų laukiamą ir mielą paukštelį vieversį, kurio pirmi giesmelės garsai sušildo ir nudžiugina širdį svarbiausia žinia – žiema baigiasi.
Dirvinis vieversys šiek tiek didesnis už naminį žvirblį, nors priklauso žvirblinių paukščių būriui, vieversinių šeimai. Vieversiai žiemoja Afrikoje ir pietinėje Europoje. Pirmi parskrenda patinėliai ir dairosi, kur čia įkūrus savo karalystę. Apie pasirinkimą giesmele praneša kitiems galimiems konkurentams. Vyturys pradeda čirenti dar prieš aušrą, jo giesmelė labai ypatinga, susidedanti iš nuo 160 iki 460 ir daugiau skiemenų, greita, labai kintanti, siauro dažnių diapazono.
Paukštelis dažnai plasnodamas sparnais vos ne vertikaliai kyla į padangę iki 50, o kartais net iki poros šimtų metrų, o tada giedodamas sklendžia žemyn. Nuo kelių minučių iki pusvalandžio ir net ilgiau trunkanti giesmelė kuo ilgiau tęsiasi, tuo geriau pavyksta prisimeilinti patelei ir išlaikyti jos dėmesį.
Patelės į perimvietes sugrįžta vos ne mėnesiu vėliau. Jų darbotvarkėje daug daugiau punktų – lizdelį susukti, kiaušinėlius sudėti, išperėti, vaikelių maistu ir saugumu pasirūpinti. Ideali vieta lizdui – žolynai ar pasėliai. Jį suka iš sausų žolių stiebelių, šaknelių ar smulkių lapelių gilioje duobutėje ir gerai paslepia po žolių kuokšteliu. Deda 3–6 pilkai žalsvus taškuotus kiaušinėlius, peri 11 parų, mūsų gamtinėmis sąlygomis išveda dvi vadas. Nuo išsiritimo iki jaunikliai gali palikti lizdą ir savarankiškai išgyventi praeina apie 18–25 paros.
Vyturėlis padangėje ir namuose
Pavasario šauklius vadiname įvairiai – vyturiu, cyruliu, vieversiu, voversiu, broliai latviai vadina lauku cirulis, vokiečiai – Die Feldlerche, anglai – Eurasian skylark, rusai – Полевой жаворонок. Kiekvienoje kalboje pabrėžiama, kad šis paukštelis – laukų gyventojas.
Vieversys, kaip ir lakštingala, labiausiai apdainuotas ir išaukštintas poetų už savo skambią džiaugsmingą giesmelę, jam, esą, dovanotą paties Dievo. Jis yra jaunystės, laimės, džiaugsmo simbolis. Kas mėgsta anksti keltis, taip pat vadinamas vyturiu.
Mūsų protėviai, kurie turėjo žymiai tvirtesnį ryšį su gamta, tikriausiai manė, kad pavasario šilumą ant savo sparnų parneša paukščiai, kuriuos kas pavasarį atsiunčia deivė Paukštė. Šios deivės pėdsakus senosios Europos kultūroje atsekė žymioji mokslininkė, archeomitologijos pradininkė Marija Gimbutienė.
Anksčiau, kol didžioji Lietuvos gyventojų dalis gyveno kaimuose, su vieversio parskridimu buvo siejama nemažai burtų, darbų, sukurta priežodžių, pastebėjimų.
Norėdamos išsaugoti veido skaistumą, merginos tądien sniegu tris kartus prausdavusios veidą, nešukuodavusios plaukų, nes esą vištos vasarą iškas daržus. Šią dieną nesijojo miltų, nes kitaip pasėlius užpuls amaras. Iki vieversio dienos reikėdavo suverpti visas vilnas, nes jei liks, atlėks vieversys ir susisuks vilnas sau į lizdelį. Jei nori būti labai greitas, reikėję tą dieną du kartus apibėgti aplinkui trobą ar nubėgti į kaimo galą ir atgal. Tuomet būsiąs greitas kaip vieversys.
Vyturys mūsuose įamžintas ir vyro varde, ir šeimos pavardėje, 1973–1980 m. iš elementoriaus „Vyturėlis“ visa Lietuva mokėsi skaityti, su vyturio vardu siejami knygų, draugijų, vaikų darželių, gatvių ir kt. pavadinimai. Ilgus metus gyvavo šio vardo leidykla, galiausiai uždaryta. Bet vertėjo Arūno Šilerio dėka, vaikų ir jaunimo knygų leidykla „Vyturys“ sėkmingai atgimė skaitmeninės bibliotekos internete pavidalu.
Šautuvo taikiklyje
Karalienės Viktorijos laikais Didžiojoje Britanijoje vieversiai buvo šaudomi masiškai ir maistui, ir pramogai, gaudomi tinklais ir spąstais, laikomi kaip naminiai, labai brangūs giesmininkai. Iki dabar kai kuriuose receptuose aptiksi žodį „vieversys“, nors patiekalai iš vieversienos ir uždrausti.
Beje, Prancūzijoje vieversius leidžiama medžioti iki šiol, kasmet čia nušaunama iki 180 tūkst. vieversių, naudojant tinklus ir gaudykles per metus sumedžiojama dar apie 370 tūkstančių.
Kita paukščių žudikė yra Malta, per kurią tiesiasi pagrindiniai migruojančių paukščių keliai. Nepaisydama įvairių Europos Sąjungoje galiojančių sparnuočių apsaugos įstatymų, Maltos Vyriausybė ir toliau leidžia salos gyventojams galabyti migruojančius paukščius. Kiekvieną balandį tris savaites vyksta intensyvi praskrendančių paukščių medžioklė, kurios metu, Maltos paukščių stebėtojų organizacijos duomenimis, viename kvadratiniame kilometre nušaunama, sugaunama ir kitaip nužudoma apie 7 tūkst. įvairių paukščių.
Šią liūdną statistiką galiu paliudyti savo nuostaba ir šoku, kurį patyriau vieną rudenį kelionės po Maltos salą metu, pamačiusi daugybę tinklinių spąstų ir juose besiblaškančius vargšus didesnius ir visai mažučius, žūčiai pasmerktus mūsų mylimus sparnuočius.
Vieversiai sparčiai nyksta
Vieversių, o ir kitų paukštelių skaičius Europoje labai mažėja dėl vis intensyvėjančio ūkininkavimo, kuris mažina natūralių perimviečių plotus. Jungtinėje Karalystėje Karališkosios paukščių apsaugos draugijos surinktais duomenimis, vieversių skaičius nuo 1972 m. sumažėjo 75 proc. , o iš to skaičiaus, kuris buvo prieš tris dešimtmečius, telikę tik 10 nuošimčių.
Viena svarbiausių priežasčių – pokyčiai ūkininkavime. Anksčiau buvo sėjama pavasarį ir daugiau vasarojaus, kuris augo ir buvo nuimamas rudeniop, todėl užteko perimviečių. Dabar sėjama rudenį ir daugiau žieminių kultūrų, kuriuos auga per žiemą ir pavasarį, o derlius nuimamas vasaros pradžioje, dėl ko nebeliko sąlygų vieversių lizdavietėms. Maža to, pasėliai intensyviai purškiami įvairiomis apsaugos nuo kenkėjų, ligų ir piktžolių priemonėmis. Paukšteliai, neberadę tinkamos vietos perėti, lizdus suka traktorių vėžėse, kur jie sutraiškomi technikos, purškiami chemikalai sunaikina įprastinį maistą.
Ganyklose intensyviai ganomi gyvuliai sutrypia lizdavietes, kelis kartus šienaujamos pievos nepalieka galimybių išvesti bent vieną jauniklių vadą. Dabar Jungtinės karalystės ūkininkams rekomenduojama laukuose palikti neužsėtus plotelius, už tai jie skatinami išmokomis. Tokiuose tarpuose vieversiai galėtų susisukti lizdus, tačiau daugelis ūkininkų į visas žaliąsias idėjas numoja ranka.
Jei vietoj Jungtinės Karalystės įrašysime bet kokią kitą Europos šalį, įskaitant Lietuvą, padėtis menkai pasikeistų. Ne vienai paukščių rūšiai galime padėti iškeldami inkilus, bet vieversėlio tas negelbės. Jam reikia plotelio žemės. Jei norime, kad pavasariais dar ilgai jaunus ir senus džiugintų giesmė, tiek sykių jau girdėta, nesuarkime paskutinio pabarėlio, palikime jį kiškiui, vieversėliui, varliukui pasislėpti, tegul tenai žydės ramunės ir katilėliai.
