Diena, pakeitusi pasaulį

Kai no­ri muš­ti, lazdą ran­di

Dve­ji pan­de­mi­jos me­tai iš­kan­ki­no bei su­prie­ši­no vi­suo­menę, bet tos pro­ble­mos pa­si­rodė tik pro­blemėlės, kai Krem­liu­je su­gal­vo­ta brol­žu­diš­ka be­pro­tybė vieną dieną iš­si­lie­jo į karą prie­š ne­prik­lau­somą, ge­resnę ateitį ku­rian­čią šalį. Ne­pai­sy­da­ma jo­kių tarp­tau­ti­nių su­tar­čių, ne­gerb­da­ma su­ve­re­nios ša­lies, neat­siž­velg­da­ma į tai, kad net Olim­pi­nių žai­dy­nių ofi­cia­lus lai­kas dar ne­si­baigė ir šian­dien Pe­ki­ne pra­si­de­da Pa­ro­lim­pinės žai­dynės (iš ku­rių, be­je Ru­si­jos ir Bal­ta­ru­si­jos spor­ti­nin­kai yra iš­mes­ti), Ru­si­ja su tan­kais pa­sau­liui ve­ža sa­vo de­mok­ra­ti­jos su­pra­timą.
Tai, kas vyks­ta Uk­rai­no­je, svei­ku pro­tu ne­su­vo­kia­ma nei paaiš­ki­na­ma. Tai iš­gir­dus, pa­sau­lis nu­ščiu­vo, tar­si pelė prie­š gy­vatės nas­rus. Nie­kas ne­galė­jo pa­tikė­ti tuo, kas įvy­ko, nors Lie­tu­va ir mėgi­no gar­siai per­spėti apie Ru­si­jos vi­siems ke­liamą grėsmę.
Mums, nuo rusų tankų taip pat gy­nu­siems Lie­tu­vos laisvę, ši ži­nia ypač bau­gi. Vie­to­je Uk­rai­nos gre­tai galė­jo at­si­ras­ti bet ku­ri ki­ta „ne­pak­lus­ni“ so­vietų ne­laisvė­je bu­vu­si ša­lis, o ypač tas gar­dus Bal­ti­jos ša­lių ga­ba­liu­kas ša­lia „tikrų tik­riau­sių“ slavų že­mių bu­vu­sio­je Prūsi­jo­je. Kai no­ri muš­ti, lazdą ran­di – pra­rytų ne­mirk­telėję. Tik aša­ka gerklė­je sto­ja­si na­rystė NA­TO, Eu­ro­pos Sąjun­go­je. Kiek­vie­nas, ku­ris kaž­ka­da pa­gal­vo­jo, ar tik­rai mums rei­kia ka­riuo­menės ir jai skir­ti tiek daug biud­že­to pi­nigų, da­bar, ti­kiu, džiau­gia­si, kad mes ne vie­ni, mus sau­go ir, ne­duok Die­ve, bėdai iš­ti­kus gins.


O kaip mo­te­rys?

Dar ne­se­niai dis­ku­tuo­ta, ar į nuo­la­tinę pri­va­lomąją pra­dinę ka­ro tar­nybą Lie­tu­vo­je reikėtų šauk­ti ir mo­te­ris. Dau­gu­mos pa­si­sa­kiu­siųjų nuo­mo­ne, jų ten ne­reikėtų, gir­di, ta­da ir šauk­ti­nių skai­čius būtų per di­de­lis, ir iš­laidų per daug. Mes, at­seit, sau to ne­ga­li­me leis­ti.
Vo­kie­čiai taip pat il­gai „ne­galė­jo“ sau leis­ti nuo bend­ro­jo vi­daus pro­duk­to gy­ny­bai skir­ti 2 pro­c. pa­jamų. Kol neatė­jo lem­tin­ga va­lan­da, nu­šla­vu­si vi­sus po­li­ti­nių par­tijų ne­su­ta­ri­mus šiuo klau­si­mu ir pa­ga­liau iš­va­da­vu­si vo­kie­čius nuo jų pa­čių po Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro turėtų bai­mių. Praė­jusį sek­ma­dienį vy­ku­sia­me neei­li­nia­me Bun­des­ta­go po­sėdy­je ko­ne vi­sos po­li­tinės par­ti­jos vien­bal­siai su­tarė ir pri­tarė ša­lies gink­luo­to­sioms pa­jėgoms pa­pil­do­mai skir­ti 100 mi­li­jardų eurų ir ginklų Uk­rai­nai. Tai bu­vo tik­ras iki šiol ne­įsi­vaiz­duo­tas lūžis šios ša­lies sau­gu­mo po­li­ti­ko­je, kurį vos ne aki­mirks­niu iš­šaukė vis la­biau be­si­komp­li­kuo­jan­ti bend­ra sau­gu­mo pa­dėtis Eu­ro­po­je.
Ne­tikė­tai mus užk­lu­pu­sio­je nau­jo­je rea­lybė­je šį klau­simą ten­ka pa­kar­to­ti – gal vis tik reikėtų ir Lie­tu­vos mo­te­ris šauk­ti į nuo­la­tinę pri­va­lomąją pra­dinę ka­ro tar­nybą? Mūsų ša­ly­je gy­ven­tojų mažė­ja, jei šalį iš­tiks pa­vo­jus, ją pri­va­lo­me mokė­ti gin­ti vi­si. Gal vis tik ge­riau kaip Iz­rae­ly­je, kur val­dy­ti ginklą ir gin­ti Tėvynę mo­ko­si ir vai­ki­nai, ir mer­gi­nos.
At­ro­do, gy­ve­nant tech­no­lo­gijų ir pro­gre­so am­žiu­je, turėtų klestė­ti moks­las, me­nas, kultū­ra, o mo­juo­ti gink­lais ne­turėtų nei vy­rai, nei mo­te­rys. Ne­lai­mei, vis at­si­ran­da pro­to li­go­nių, no­rin­čių per­tvar­ky­ti pa­saulį pa­gal sa­vo svai­čio­ji­mus. Se­novės romė­nai by­lo­jo: no­ri tai­kos – ruoš­kis ka­rui. Ki­tas po­sa­kis pri­du­ria, kad tas, kas ne­no­ri iš­lai­ky­ti sa­vos ka­riuo­menės, mai­tins sve­timą.
Ne vie­nas at­šautų, kad svai­čio­ju ir ra­šau nie­kus, bet tai va­lan­dai at­ėjus, pa­klaus­ki­me savęs – kas, jei ne aš, gin­siu sa­vo tėvynę? Skam­ba lyg ir ba­na­liai, ta­čiau šio­mis die­no­mis ypač ak­tua­liai.


Ir vėl siū­ly­mai iš­la­vi­ruo­ti

Tie tūkstan­čiai, gal mi­li­jo­nai Uk­rai­nos vyrų ir mo­terų tik­riau­siai ki­taip įsi­vaiz­da­vo šį pa­va­sarį, turė­jo ki­to­kių planų. Tik jų di­delė da­lis nie­ka­da ne­įgy­ven­dins. Jie, sa­vo krau­ju, sa­vo gy­ve­ni­mais gin­da­mi mus vi­sus, tik­rai ne­gal­votų, ar da­bar ap­si­mo­ka pa­trauk­ti sa­vo verslą iš Ru­si­jos, ar dar pa­lauk­ti ir pa­žiūrė­ti, kas čia bus to­liau. Kai kiek­vie­na ša­lis, kiek­vie­nas blai­viai si­tua­ciją su­pran­tan­tis žmo­gus sten­gia­si bent ko­kiu indė­liu pri­si­dėti prie pa­gal­bos Uk­rai­nai, sten­gia­si spaus­ti ag­re­sorę ir jos nuo­lan­kią tar­naitę, mūsų mi­li­jo­nus skai­čiuo­jan­tys vers­li­nin­kai vis ne­ga­li at­si­plėšti nuo „mo­ti­nos Ru­si­jos“. Tei­si­na­si, gir­di, ga­mi­na ir tie­kia maistą dau­ge­liui rinkų.
Nie­ka­da as­me­niš­kai ne­bu­vau „Vi­čiūnų“ pro­duk­ci­jos gerbė­ja, bet da­bar veng­siu bet ko­kių šiuo pre­ki­niu ženk­lu pa­žymėtų pre­kių. Tai ma­no, var­to­to­jos, teisė pa­sa­ky­ti sa­vo nuo­monę bet ko­kia kai­na pel­no išt­roš­ku­siems ir mo­ralės normų ne­pai­san­tiems vers­li­nin­kams. Gir­di, jų įmonė­se dir­ban­tys pa­pras­ti žmonės ne­tektų dar­bo ir pa­jamų. Bet tie pa­pras­ti žmonės taip pat ga­li kartą at­si­ties­ti ir rink­da­mi vald­žią bal­suo­ti kaip no­ri jie, o ne kaip lie­pia ne­karū­nuo­tas ca­ras.
Po pa­sku­ti­nių rin­kimų Bal­ta­ru­si­jo­je Vil­niaus pra­monės ir vers­lo aso­cia­ci­jos pre­zi­den­tas per ra­diją taip pat vir­ka­vo, kad bai­si ne­laimė užk­lups, jei vers­lui teks pa­si­trauk­ti iš Bal­ta­ru­si­jos, ir kad Lie­tu­vos Vy­riau­sybė turėtų kaip nors iš­la­vi­ruo­ti ir pa­si­rūpin­ti kuo ma­žes­niais vers­li­ninkų nuo­sto­liais. O kodėl jie ne­pra­šo pa­si­rūpin­ti, kai už­dir­ba mil­ži­niš­kus pel­nus?


Griežtą „ne“ ga­li­ma pa­sa­ky­ti įvai­riais būdais

Uk­rai­nos ne­laimė prie­š Ru­siją su­vie­ni­jo visą pa­saulį, ima­ma­si to­kių spren­dimų ir prie­mo­nių, dėl ku­rių anks­čiau būtų tekę tar­tis ke­lis ar ke­lio­li­ka metų. Da­bar tai nu­tin­ka žai­biš­kai. Vi­si, kas ga­li, vie­naip ar ki­taip mėgi­na pa­dėti už­pul­tai ša­liai. Griežtą „ne“ ga­li­ma pa­sa­ky­ti įvai­riais būdais. Pu­ti­no drau­gui ir bu­vu­siam Vo­kie­ti­jos kanc­le­riui G. Šrio­de­riui nu­garą at­su­ko jo dar­buo­to­jai, bend­ra­par­tie­čiai so­cial­de­mok­ra­tai, ir at­si­sakė to­liau dirb­ti jo biu­re. Eks­kanc­le­rio biu­ro vedė­jas šio­se pa­rei­go­se dir­bo per 20 metų, ta­čiau Ru­si­jos veiks­mai Uk­rai­no­je šį žmogų pa­ska­ti­no su­si­mąsty­ti.
Suo­mi­jos ke­lios Vvy­riau­sybės vis ne­sėkmin­gai grįžda­vo prie klau­si­mo, ar ša­liai ne­reikėtų tap­ti NA­TO na­re. Bet iš­didūs ir ka­rin­gi suo­miai vis su­si­lai­ky­da­vo, o štai da­bar, su­ren­gus re­fe­ren­dumą, paaiškė­jo, kad jau dau­giau kaip pusė jų nuo­monę pa­keitė ir norėtų sa­vo šalį ma­ty­ti šia­me gy­ny­bi­nia­me blo­ke.
Mes vi­si ga­li­me daug pa­keis­ti net da­ry­da­mi ma­žus da­ly­kus. Tap­da­mi ge­res­ni vie­ni ki­tiems, rūpes­tin­ges­ni. Ar pa­stebė­jo­te, mu­my­se vėl už­si­žiebė tas Sąjūdžio laikų ge­ru­mas, tas pui­kus vie­nybės, nuo­šir­du­mo, pa­gal­bos vie­nas ki­tam jaus­mas. Mes su­si­telkė­me, mes da­ro­me di­des­nius ir ma­žes­niu žy­gius, norė­da­mi pa­dėti ko­vo­to­jams. Ir kiek­vie­nas ge­ras dar­bas, kiek­vie­na net ir ma­ža pi­ni­ginė, mais­to pro­duktų, šiltų rūbų ar ki­ta au­ka yra svar­bi pa­gal­ba ko­vo­jan­tiems prie­š ag­re­so­rių.
Kas be­nu­tiktų, ko­kia ato­maz­ga lau­kia šio bai­saus ka­ro, po jo pa­sau­lis nie­ka­da ne­be­bus kaip iki šiol. Ir mes ne­bebū­si­me to­kie kaip iki šiol, ir vals­ty­bių spren­di­mai bus ki­to­kie. Bep­ras­miš­kai nu­žu­dy­ti žmonės, su­šau­dy­ti vai­kai, su­griau­ti na­mai, mies­tai, mi­li­jo­nams žmo­nių su­kel­tos bai­sios kan­čios ir per­gy­ve­ni­mai, pa­ža­din­ta Čer­no­by­lio ra­dia­ci­ja ir vi­sa su­kel­ta tar­ša... Vi­sa tai ne­tel­pa gal­vo­je. Vie­na vil­ti­mi pla­ka šir­dis – uk­rai­nie­čiams už­teks va­lios ir jėgų iš­lik­ti. Kiek­vie­nas savęs pa­klaus­ki­me, ar mes pa­kan­ka­mai jiems pa­de­da­me, kad iš­lik­tu­me ir pa­tys.
Šlovė Uk­rai­nai.