
Naujausios
Gandrinių nebešvenčiame, bet gandrų sugrįžimo laukiame nekantriai, dairydamiesi, kada palaukėje suboluos raudonkojis juodasparnis gužuolis, parnešantis pavasario šilumą.
Ar gandrai laikosi gamtos įstatymų?
Šiemet gandrai, kaip ir daugelis kitų paukščių, sugrįžo anksčiau nei įprasta. Žvelsos lankas pirmas gandras aplankė dar savaitės pradžioje. Atidžiai apžiūrėjo balas, kuriose šiuo metu vestuvines dainas kurkia prabudusios svitos varlių. Netyrinėjau, ar tiesa, bet esą gandrai tuoktuvių rūpesčiais užsiėmusių varlių nelesa. Girdi, o kaip nauja karta užaugs, jei senoji neišnerš?
Gamtos įstatymai ir nutarimai. Nesilaikysi jų, pats neišgyvensi. Kada žmonės tai supras?
Lietuvoje, ornitologų stebėjimų duomenimis, peri kone dešimtadalis visos Europos gandrų. Ar ilgai dar džiaugsimės jų kleketavimu? Ar įsivaizduotume mūsų vasaras be gandrų skrydžių aukštai danguje, tarsi norėtų sparnais paliesti pačią saulę?
Tiesa, dabar, kai sparčiai nyksta tradiciniai kaimai, kai labiau stebime ne gamtą, o savo išmaniųjų ekranus, tuos sugrįžusius paukščius nebe taip labai ir pamatome. Štai praėjo 40-ies paukščių diena, Žemės diena ir pavasario lygiadienis, vakar buvo minima Pasaulinė vandens diena. Jos taip ir liko nuplėštame kalendoriaus lapelyje, ypatingai nesuvirpinę mūsų širdžių ir nesužadinę minčių.
Kaip gandras neša kielę
Koks mielas džiaugsmo pliūpsnis visada užliedavo širdį, pavasarį pirmą kartą pamačius parskridusį gandrą. Mama tuojau klausdavo – o kūlį ar išvertei? Pamačius gandrą, kūlį reikėjo versti būtinai, kad žiemą išverstum į pavasarį.
Dar sakydavo, kad gandras po sparnu parnešąs kielę arba ledspyrą, kuri išspardo paskutinius ledus, o tada ateina tikras pavasaris.
Man, mažam žmogučiui, kildavo visokių klausimų – įdomu, kaip tie du paukščiai susitinka ir kur tą kielę gandras neša, ar ji tupi kur po sparnu įsikabinusi, ar ant gandro nugaros? Taip niekad šito ir nesužinojau, bet visada džiaugiuosi, pamačiusi brolių latvių nacionaliniu paukščiu laikomą kielę. Argi ne simboliška, kad dviejų giminingų tautų nacionaliniai paukščiai gandras ir kielė taip pat susieti įvairiais mitologiniais ir paprotiniais ryšiais.
Gandras – šeimos globėjas
Gandras laikomas šeimos globėju. Turbūt vien dėl to, kad jis atnešąs vaikus. Na, gal dar ir dėl to, kad jauniklius pakaitomis peri abu tėvai. Tikima, kad sodyboje, kurioje apsistojo gandrai, gyvena geri žmonės, o tie namai yra laimingi. Todėl stengtasi prisivilioti šiuos paukščius. Gandralizdį turėjo kelti kartu vyrai ir moterys, nes jei šios nepadės, paukščiai lizdo nepamėgs. Įkėlus gandralizdį, reikėdavo įdėti monetų, nes be jų gandrai taip pat neperėsiantys.
Iš gandrų elgesio spėjo orą. Atėjus šienapjūtės metui, sakydavo, kad murzinas gandras pranašauja lietų, švarus – giedrą. Jei gandras renkasi stovėti ant šieno kupsto, stogo ar šiaip kur aukščiau, o dar stypso ant vienos kojos – lis, gal net ilgai. Jei gandras į lizdą papildomai neša šieno kuokštus, tai rūpinasi jauniklių šiluma ir apsauga, nes ateina dargana, lietus ir nemalonūs orai. Jei gandrai išskrenda anksti – lauk šaltos žiemos.
Jie gandras pradeda lankytis ar susikrauna lizdą sodyboje, kurioje anksčiau neperėjo, ta šeima susilauks vaikų arba bus vestuvės. Jei gandrai sodybą palieka, tikėta, kad į tuos namus ateina nelaimė, o jei kuriais metais iš lizdo išmeta gandriuką, tikėta, kad paukščiai jaučia nederlingą vasarą ir maisto trūkumą.
Žemdirbio palydovai
Gandras visai nebaikštus paukštis. Jei mato, kad rankose grėblys, dalgis ar kauptukas, žygiuoja šalia tarsi drauge dirbtų. Taip ir yra, tik jis dirba savo darbą – renka šeimynai maistą. Sako, plėšrūnai gandrai suryja net paukštelių jauniklius, kiškučius, gyvates, driežus, žiogus, visokius vabalėlius. Galbūt, bet ar dažnas buvo lauke pravažiavus traktorinei šienapjovei? Vaikščiojo ir stebėjo, kas lieka nupjautos žolės pradalgėse, kiek čia žuvusių, perrėžtais pilvais besikankinančių įvairių mažųjų gyvūnėlių, pakliuvusių po greitaeigiais peiliais?
Po pievą maklinėjantys gandrai kaip greiti sanitarai dažnai tik užbaigia sužeistųjų kančias. Kas be ko, gandrams pakliūva ir sveikų gyvūnėlių, bet neteiskime jų. Vietoj to paklauskime, o kiek kiškučių, stirnų, kitų gyvūnų sumedžioja žmonės?
Lietuvos ornitologų draugijos vadovas Liutauras Raudonikis įspėjo apie vis grėsmingesnę situaciją Lietuvoje. Ir ne tik gandrams, bet ir kitiems sparnuočiams. Nes reikia vis daugiau akėti ir sėti, o pasėlius prižiūrėti įvairia chemija. Derliaus ir pajamų daugiau, bet ar ne per brangi viso to kaina, ar nenutiks taip, kad kažkurį pavasarį vietoje tikrų paukščių giesmių teliks klausytis jų įrašų?
Kas benutiktų, nesielkime su gamta kaip rusai su Ukraina, nepulkime jos beatodairiškai, nežiūrėkime vien tik savo naudos. Tegul vietos ir gėrybių užteks ir mums, ir aplink esantiems visiems gamtos tvariniams.