„Siuntė mane…“

Da­bar – ga­li­ma?

Toks teis­mo po­sėdis iš tiesų ne­vy­ko ir to­kio spren­di­mo nie­kas ne­priėmė. Nei ši, nei ki­tos dai­nos su sod­ria ly­ri­ka Lie­tu­vo­je neužd­raus­tos, o LRT ga­li to­liau ne­var­žo­ma iš­mo­nin­gai trans­liuo­ti sa­vo lai­das. Kol kas gelbė­ji­mo ak­ci­jos ne­rei­kia nei A. Ma­mon­to­vui bei jo šau­niems vy­ru­kams, nei LRT. Tai tik ba­land­žio pir­mo­sios po­kštas.
Galbūt ki­tu me­tu į dai­nos po­smus įpy­nus storą ru­sišką keiks­ma­žodį, tas būtų su­kėlę bai­sią pa­si­pik­ti­ni­mo audrą. Bet da­bar – ka­ras. Da­bar – ga­li­ma. Rie­biai keik­tis, tą vie­šai kar­to­ti po ke­lis kar­tus, ir nie­ko – nor­ma­lu. Nes­var­bu, kad gir­di vai­kai ir pa­skui kar­to­ja – juk per ra­diją sakė, per kon­certą taip dai­na­vo. Ir pa­sa­kyk ta­da ko­kiam vai­kiš­čiui, kad to­kio­mis frazė­mis svai­dy­tis ne­tin­ka.
Ne­no­ro­mis ky­la klau­si­mas, ar šį Gy­va­čių sa­los gynėjų at­saką, pa­sa­kytą oku­pan­tams su­pran­ta­ma kal­ba, lie­tu­viai taip pamė­go dėl drąsos, ar vis tik dar pa­tys te­be­si­va­duo­ja iš to ru­siš­ko įša­lo? La­bai mėgsta­me pa­brėžti esan­tys va­ka­rie­čiai, neat­sie­ja­mi nuo Va­karų ša­lių kultū­ros, tik ar tik­rai? Ar tą sa­vo ar­tumą Va­ka­rams iš­reiš­kia­me gard­žiuo­da­mie­si rusų kal­bos šiukšlė­mis, te­gul ir pa­nau­do­to­mis prie­š juos pa­čius? Ka­žin kodėl Va­karų ša­lių in­for­ma­ci­jos srau­te ši frazė to­kio dėme­sio, kaip mūsuo­se, ne­su­laikė, nors šiuo me­tu visų min­tys ir pa­stan­gos yra su Uk­rai­na ir jos laisvės gynė­jais.
Mūsų eti­kos ir tin­ka­mo vie­šo­jo el­ge­sio nor­mos kei­čia­si taip pat grei­tai kaip ir pla­ne­tos kli­ma­tas. Ekst­re­ma­li si­tua­ci­ja tar­si įga­li­na su­lau­žy­ti iki tol ga­lio­ju­sius stan­dar­tus ir sa­vo veiks­mams ta­ria­mai svo­rio pri­dėti jėga, bru­ta­lu­mu, tokį ne­bren­dy­los el­gesį pri­den­giant bet kuo ki­tu, net ka­riš­ka uni­for­ma, dar pa­stip­ri­nant pa­sa­ky­mu „ka­re kaip ka­re“.
Ne taip se­niai prie­š ka­me­ras su ka­riš­ka ap­ran­ga švyt­ra­vo ir tuo­me­ti­nis, da­bar jau buvęs svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nist­ras, nes ta­da „ka­ria­vo­me“ su ko­vi­du. Apie ko­vi­dinį „karą“ tuo­met kalbė­jo ir jo tar­si laukė dau­giau žy­mių vyrų, norė­ju­sių pa­si­ro­dy­ti kie­tais rie­šutė­liais. Tik va, fi­nansų mi­nist­ro ner­vai neiš­laikė, jis vie­šai už­sirūkė per Vy­riau­sybės po­sėdį. Da­bar, kai vi­sai ne­to­lie­se vyks­ta tik­ras ka­ras, anie poel­giai at­ro­do tik ber­niu­kiš­kos sa­pa­lionės, ku­rias se­niai vi­si pa­mir­šo.


Kuo esa­me „tur­tin­gi“

Įtam­pa, stre­sas, ne­ži­nia ad­re­na­liną ga­mi­na grei­čiau nei ener­giją Elektrėnų ši­lu­minė elekt­rinė, tad ne­nuos­ta­bu, kad į psi­cho­lo­ginį mūšį su sa­vi­mi tel­kia­mi įvairūs gink­lai. Vie­nas jų – keiks­ma­žod­žiai. Kal­bi­ninkų ne­la­bai ty­rinė­ti, bet gy­ves­ni už pa­čią gyvąją kalbą, ku­riai kin­tant ir prii­mant nau­jus iššū­kius, keiks­ma­žod­žiai ke­liau­ja į ateitį be jo­kių iš­lygų ir trans­for­ma­cijų.
Dar prie­š kurį laiką rai­de „š“ pra­si­de­dan­tis žo­dis bu­vo ne­pa­do­rus, da­bar lyg nie­kur nie­ko ga­li jį ir ži­niask­lai­do­je per­skai­ty­ti, ir per ra­diją iš­girs­ti. Vi­sa, kas su­si­ję su eksk­re­men­tais, bu­vo pa­lie­ka­ma ten, kur jiems ir pri­klau­so būti. Bet da­bar tai pa­si­rodė esan­ti ge­ra emo­cijų iš­raiš­kos prie­monė, ku­ria pa­si­nau­do­ja net mi­nist­rai. Gal tik su­ta­pi­mas, kad tie mi­nist­rai pa­pras­tai būna iš ša­lių, kaž­ka­da pri­klau­siu­sių SSSR įta­kos zo­nai.
Prieš kurį laiką girdė­jau ra­di­jo lai­do­je žur­na­listė pa­sa­ko­jo apie be­zda­lus, ne­plautų pa­žas­čių tvaiką – la­bai žmo­giš­ka ir nor­ma­lu. Bet ar tik­rai ver­ta?
Dar vieną iš­tik­tuką, da­bar priim­tiną var­to­ti mūsų bend­rinė­je kal­bo­je, bet dau­giau­siai mėgtą chu­li­ganų, ka­li­nių ir šiaip vi­so­kių kal­bos teršėjų, prie­š kurį laiką įtei­si­no kal­bos ko­mi­si­ja. Nes, gir­di, jis mėgia­mas... že­mai­čių. O, kad tų nu­tarėjų lie­žu­viai ant kal­mau­čio kur pri­džiūtų – tai ne že­mai­čių lo­bis!
Kas be ko, mūsų kal­ba tur­tin­ga iš­si­reiš­kimų, ki­lu­sių nuo že­miau bam­bos ei­nan­čios už­pa­ka­linės kūno da­lies ir jos at­lie­ka­mų funk­ci­jų. Bet jie, pa­ly­gi­nus su slavų at­neš­ti­niais, to­kie švelnūs ir ne­kal­ti, kad net minkš­to­sios neuž­rau­kia. Tik ka­žin ko vie­šai jų ne­var­to­ja­me. Vieną, tie­sa, kaž­ka­da pa­var­to­jo kraš­tie­tis Ro­lan­das Pak­sas – iki šiol vi­si me­na. Jei to­kia sėkmė lydė­jo vieną, gal jau mums ver­ta į Lie­tu­vos pla­ty­bes pra­dėti že­mai­tiškų keiks­ma­žod­žių eks­portą, taip pa­ma­žu išs­tu­miant įsi­galė­ju­sius sla­viš­kus?


Pa­sik­lydę ver­ti­me

Ka­žin ko Lie­tu­vos jau­ni­mas, nors at­pratęs nuo rusų kal­bos, nie­kaip neat­junks­ta nuo šios kal­bos keiks­ma­žod­žių, ko ne­te­ko iš­girs­ti tarp Va­karų Eu­ro­pos ša­lių jau­nuo­menės. Mūsiš­kiai da­li­ja­si tuo ge­ru dos­niai, tai „blyk­si“, tai kur pa­siun­čia. Varg­šai va­ka­rie­čiai ne­sup­ran­ta, įsi­vaiz­duo­ja ką nors gra­žaus. Išei­na kaip to­je is­to­ri­jo­je su anglų dip­lo­ma­tu, ku­ris de­rybų par­tnerį vel­niop pa­siuntė su to­kia ma­nie­ra, kad pa­si­ųsta­sis iš tiesų su džiaugs­mu laukė to veiks­mo ato­maz­gos…
Įprotį keik­tis psi­cho­lo­gai jau bai­gia ap­gin­ti ir tei­gia, kad toks emo­cijų išk­ro­vos būdas pa­de­da svei­ka­tai, lyg koks žai­bo iš­ly­dys išk­rau­na blogą ener­giją, su keiks­ma­žod­žiais iš­va­lo­me sa­vo jaus­mus. Esą kei­kia­si vi­si, ir mo­ky­ti, ir ne­mo­ky­ti, ir nie­ko čia nėra blo­go. Jau su­da­ry­tas ir keiks­ma­žod­žių žo­dynė­lis, kurį bent in­ter­ne­te ga­li­ma ir pa­skai­ty­ti. Mo­ky­tis – ne­pa­tar­ti­na.
Psi­cho­lo­ginės pu­siaus­vy­ros ir svei­ka­tos la­bui reikėtų pa­skelb­ti tarp­tau­tinę kei­ki­mo­si dieną. Gal mo­kyk­lo­se jau vertėtų įsteig­ti kokį keiksmų pra­džia­mokslį, o gim­na­zi­jo­se pra­dėti mo­ky­ti keiks­mo­lo­gi­kos, uni­ver­si­te­tuo­se įsteig­ti nau­jas šios rūšies stu­dijų pro­gra­mas, švies­ti vi­suo­menę. Ir pa­ti da­ly­vau­čiau – min­ti­jau sau. Tuo me­tu kom­piu­te­ris iš mu­zi­ki­nio ar­chy­vo pa­rin­ko seną An­ta­no Ša­ba­niaus­ko įdai­nuotą dainą „Siuntė ma­ne mo­tinėlė“. Ir ką gi ta­da da­ry­ti su eti­kos ir mo­ra­linė­mis ver­tybė­mis, ku­rių sąra­še vie­tos keiks­ma­žod­žiams iki šiol ne­bu­vo? Ar iš­ba­lins juos vien tik sūrus jūros van­denė­lis?