
Naujausios
Tyras kaip plastikas vanduo
Kiekvienas gyventojas, net neįtardamas to, per savaitę praryja mažiausiai banko kortelės dydžio, o gal ir didesnį kiekį mikroplastiko. Per metus iš mūsų nuryto plastiko jau būtų galima išlieti gaisrininko šalmą. Per dešimtmetį jo suvalgome apie pustrečio kilogramo arba porą kanalizacijos vamzdžių. Jei ir toliau taip, tai per savo amžių į organizmą sugrūsime apie 20 kilogramų plastiko. Skamba baisiai ir neįtikinamai. Sakysite, gal tai kitų šalių statistika. Deja, pasaulis, o kartu ir Lietuva skęsta be jokio gelbėjimosi rato.
Prie šios problemos prisidedame visi be išimties. Pirmiausia neatsakingu vartojimu ir beatodairišku šiukšlinimu.
Mikroplastiko dabar yra visur aplink mus, ore ir vandenyje, maiste ir aprangoje, mūsų kūnuose ir kraujyje. Mokslininkai dar tik tiria, koks bus ilgalaikis jo poveikis žmogaus sveikatai, o pirmosios naujienos nėra džiuginančios.
Plastiku ypač užterštas vanduo. Net tas, kurį geriame iš plastikinio butelio. 2019 m. į planetos vandens telkinius pateko 6,1 mln. tonų plastiko atliekų, į vandenynus – dar apie 1,7 mln. tonos. Skaičiuojama, kad dabar visose pasaulio jūrose ir vandenynuose yra apie 30 mln. tonų plastiko atliekų, 109 mln. tonų susikaupė upėse. Pasak ekspertų, net surinkus dabar upėse įstrigusias atliekas, plastiko tarša keliaus į vandenynus dar dešimtmečius, nes didelė dalis jų jau suskilę į mažesnes nesuyrančias daleles, kurios prasiskverbia visur.
Didelė dalis plastiko atliekų vandenyje yra būtent smulkių dalelių pavidalu. Kasmet aptinkama vis daugiau nugaišusių vandens gyvūnų ir paukščių, kurių žūties priežastis buvo suėstas plastikas.
Plastmasinė planeta
Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija, kurios nare Lietuva yra nuo 2018 metų, savo ataskaitoje paskelbė, kad praėjusiais metais pasaulyje sunaudota 460 mln. tonų plastiko, o tai yra beveik dvigubai daugiau nei 2000-aisiais. Plastiko atliekų kiekis per tą laiką išaugo daugiau nei dvigubai, net iki 353 mln. tonų. Jo perdirbimas nėra pelningas, todėl tik 9 proc. plastiko atliekų buvo perdirbta, 19 proc. – sudeginta, o beveik 50 proc. iškeliavo į sąvartynus.
Įsivaizduokite 460 mln. tonų maistinės plėvelės, be kurios šiandien nebeišsiverčiame nė vienuose namuose. Šia plėvele apsuktume Žemės rutulį tiek kartų, kad bet kokia gyvybės forma jame uždustų. Dūstame ir mes, tik kol kas to nenorime pastebėti ar tikėti, kad neatsakingai numestas kiekvienas plastiko gabaliukas anksčiau ar vėliau kokia mikro dalele sugrįš atgal į mūsų kūną.
Per paskutinius dvejus metus šią problemą dar labiau padidino tonos medicininių kaukių, kurios laikomos dar taršesne atlieka nei plastikiniai maišeliai. Apskaičiuota, kad kiekvieną mėnesį pasaulyje sunaudojama 129 mlrd. veido kaukių, maždaug 3 mln. per minutę. Didžioji dalis šių apsaugos priemonių yra vienkartinės, pagamintos iš plastikinių mikropluoštų, kurie biologiškai neskaidūs, tačiau gali skilti į mažesnes – mikro ir nano – plastiko daleles, ir taip plisti ekosistemose. Panaudotos vienkartinės veido kaukės dabar voliojasi gatvėse kaip lapai rudenį, ir dėl to turime būti „dėkingi“ tik sau.
Jei gyvūnai galėtų kreiptis į teismą
Jei laukinė fauna ir flora galėtų kreiptis į teismą ir apskųsti jų namus beatodairiškai teršiančius žmones, baudų neišsimokėtų net mūsų anūkai.
Kažin koks kipšas yra įkalęs į galvą mintį, kad visokiu šlamštu galima lengvai atsikratyti miške. Tarybiniais laikais į mišką nešdavo ir veždavo išmesti viską – nuo vaistų buteliukų iki piktžolių sėklų. Ir tai buvo normalu, nes šiukšles surinkdavo tik miestuose, o kaimo žmonės vertėsi, kaip išmanė. Praėjo geri trys dešimtmečiai, kai nebegyvename pagal okupantų nustatytas taisykles, bet kai kurie jų suformuoti įpročiai tokie gajūs, kad niekaip neįstengiame atsisakyti.
Savaitgalį vaikščiojau viename gerokai nuo gyvenvietės nutolusiame miške. Pamiškėje pirmiausia pasitiko išmėtyti buteliai, seni batai, įvairių buvusių pakuočių liekanos, tarp pirmųjų pavasario žiedelių stirksojo išmėtyti stikliniai ir plastiko buteliai.
Prie Valstybinės miškų urėdijos plakato, raginančio grožėtis miškais, o ne šiukšlėmis, mėtėsi krūva išmestų senų padangų. Tas pats plakatas informavo, kad per metus miškuose surenkama apie 700 tonų šiukšlių. Ir kas jas ten sunešė, jei ne mes?
Važiuodama dažnai matau pakelės miškuose išmestus maišus su įvairiomis buitinėmis atliekomis, buteliais, paliktas senas padangas, puodus, drabužius. Atsakymo, kodėl mes taip elgiamės, nesurandu iki šiol. Juk jei kažkas nepatingėjo tų šiukšlių susikrauti į automobilį ir atvežti į pamiškę, nejau negalėjo nuvairuoti iki artimiausio sąvartyno, kur dabar nemokamai gali palikti viską, ko tik nebereikia buityje.
Maži, bet svarbūs žingsniai
Kažin kaip žmonės gyveno iki plastiko eros? Ir ką gero į šiuos laikus galime perkelti prisimindami metą, kai visa bakalėja buvo tik stiklinėje taroje, birius produktus pakuodavo į popierinius ar savo atsineštus maišelius. Net jei šiandien ir norėtume permainų, esame tarsi įkalinti plastiko pasaulyje ir iš jo ištrūkti nėra taip paprasta. Bet net ir tokiomis sąlygomis kiekvienas iš mūsų galime bent truputį prisidėti prie aplinkos švarinimo.
Visų pirma, kuo labiau mažinkime draugystę su plastiku. Ar nekeista, kad kasdienėje kalboje jau prigijo nauji mato vienetai „maksiminis maišelis“ ir „majonezinis kibirėlis“? Ar tikrai jų reikia? O gal pirkinių maišelį galime pasisiūti arba nusimegzti iš namuose esančių įvairių medžiagų? Ir kito apsipirkimo metu užuot griebę patogiai netoli kasos kabantį plastikinį maišelį, išsitraukime iš kišenės daugkartinį savo pasisiūtą.
Ne vienoje šalyje jau randasi parduotuvės, kurios prekėms pakuoti nebenaudoja plastiko, o pirkėjų prašo atsinešti savo talpas. Beje, ir mūsuose arbatos parduotuvėse perkant sveriamas arbatžoles pardavėjos visada maloniai pasveria norimą kiekį produkto į savo atsineštą indą. Vieno, ko tam riekia, tai drąsos, nes mačiau ne vieną nustebusį žvilgsnį – o kas čia dabar per monas? Gaila, bet nei miltų, nei cukraus ar kitų birių produktų į savo atsineštas pakuotes pas mus niekas dar nesveria, tad vien pirkėjų noro ir pastangų mažinti plastiko pakuočių naudojimą tikrai nepakaks. Savo veiksmus pirmiausia turi persvarstyti visa prekybos sistema. Ją apsispręsti permainoms privalome pastūmėti mes, vartotojai.
O kol to nėra, kad gandrų lizduose neplevėsuotų polietileno maišai, kad grybai miške slėptųsi ne po kavos puodelių dangteliais, o po lapais, kad žuvys nedustų nuo mikroplastiko, nenumeskime bet kur ir bet kaip nereikalingos plastiko šiukšlės, o radę kažkieno neatsakingai nusviestą pakelkime ir išmeskime į plastiko atliekų konteinerį. Tai ir bus maži, bet teisingi žingsniai į švaresnį ir sveikesnį rytojų. Pradėkime taip daryti jau šiandien.