
Naujausios
Kaip duonelė išmiegojo
Neretas žmogus gerokai nustebtų paklaustas, ką jam reiškia sėja. Niekas apie tai nerašo laikraščiuose ir nekalba per žinias, nes tai vyksta: kažkas sėja, sodina ir tiek. O kažkada, kai kaimuose gyveno didesnė dalis Lietuvos, sėjos metas buvo nepaprastai svarbus.
Visi pavasario darbai turėjo nuo oro sąlygų labai priklausantį eiliškumą. Pavasarį pirmiausia žiūrėjo, kaip peržiemojo žiemkenčiai. Daugiausia sėjo rugių. Žieminių kviečių, kuriuos vadino pūrais, turėjo ir sėjo mažai kas, augino vasarinius kviečius. Jei žieminiai kviečiai būdavo suvargę, juos šiek tiek atsargiai paakėdavo medinėmis lengvomis akėčiomis. Nuo žiemos sniego suspaustos kietos žemės plutos išvaduoti pūrai imdavo geriau augti.
Kai tik bent šiek tiek apdžiūdavo plėšimai, juos judindavo ir ruošdavo dažniausiai avižų sėjai. Šios nelepios, auga visur, nebijo blogesnės, dar neįtręštos ar rūgščios dirvos, o naudos iš jų daug: ir grūdai, ir šiaudai, bėdai esant, net pašarui tinkami. Avižas sėdavo ievoms ėmus skleisti pirmuosius žiedus.
Po jų, priklausomai nuo to, kaip pavykdavo įdirbti žemę, sėdavo visas kitas grūdines kultūras – miežius, vasarinius kviečius, kanapes, linus.
Kada padėti sėtuvę
Kiekvienai rūšiai – savas laikas ir laukas. Miežiai, kurių reikėjo ir gyvulių pašarui, ir grucei nusigrūsti, ir alučiui užraugti, reikalavo geresnio ploto nei avižos. Tokį lauką stengdavosi patręšti mėšlu, kuris buvo vienintelė naudojama trąša. Nebent kam pavykdavo įpirkti maišą kitą tuometinės Čilės salietros ar tomšlako.
Geresnės ir trąšesnės dirvos reikėjo vasariniams kviečiams – jei neužaugs, nebus blynų ir pyragų Sėdavo ir nemažus plotus kanapių. Jų pluošto reikėjo virvėms vyti, o sėklas plačiai naudojo maistui.
Sėjos metą į laukus išeidavo anksti, „sugyventą“ žemę apsėdavo gaspadorius, jam padėjo žmona. Jos pagrindinis darbas buvo nešti sėklą ir „biržioti“ – žymėti, kur jau pasėta. Tam einant koja brėždavo liniją arba mesdavo šiaudų ar šakelių. Jei žiemkenčiuose sėdavo įsėlį, tada pasėtą plotą žymėdavo šiaudais.
Pasėlį įdrapakuodavo, suvoluodavo (suruliuodavo) mediniu arklio traukiamu volu (ruliu).
Jei likdavo koks plotelis žemės arčiau namų, pasėdavo ir vikavižių – avižų ir vikių mišinio kiaulėms ar melžiamoms karvėms pridurti iki atolų.
Vienus paskutiniųjų sėdavo linus, nes jie užauga palyginus per trumpą laiką. Dirvą dažniausiai ruošdavo dobilienos plėšime. Dobilų šaknys gerina dirvožemį, o plėšime sudygdavo mažiau piktžolių – juk herbicidų tada niekas nenaudojo. Dirva negalėjo būti nei skurdi, nei pertręšta. Linai turi silpną šaknų sistemą, o kad pasėlis gražiai augtų, tręšė mineralinėmis trąšomis. Pasėję linus sakydavo, kad sėtuvę jau galima padėti.
Pasėjus grūdus – į daržus
Vėliausiai sodindavo bulves – pačiame gegužės gale ar net birželio pradžioje. Na, nebent turėjo gretinių (ankstyvųjų) bulvių, tai kokią vagelę pasodindavo ir anksčiau. Tarp švento Antano ir švento Jono sodindavo daržus. Ir bulvėms, ir ypač daržams žemę dirbo intensyviau nei grūdinėms kultūroms. Daržo žemę ardavo po du kartus, kaip tada sakydavo, kartodavo. Jei iš rudens nebuvo patręšta mėšlu, įdėdavo pavasarį, kartais tiesiai į vagojamų vagų vidurį.
Bulviasodis buvo talkų, linksmų patalkių, dainų metas, nes dažniausiai prieš sėjant (senieji žemaičiai sakydavo, kad bulves sėja, ne sodina) reikėdavo išvežti mėšlo, jį kratydavo į vagas. Per bulviasodį reikėjo kelių metikių (tai moterų ir vaikų darbas), kiekvieną bulvę dėdavo pėdos atstumu. Iš paskos eidami vyrai užkrėsdavo mėšlo, užversdavo arkliu traukiamu vagočiu, kartais – plūgu. Po sėjos suvoluodavo mediniu arklio traukiamu volu. Daržams naudojo rankinį stumiamą volą.
Praėjus kuriam laikui, bulves nuakėdavo ir taip sunaikindavo didelę dalį piktžolių. Paskui vagodavo – apkaupdavo. Tą kartodavo bent du kartus. Bulves ir daržus ravėdavo, piktžoles, daugiausia balandas ar žliūges, šerdavo kaulėms.
Tuo pat metu moterys rūpinosi daržų sodinimu, mergaitės – gėlynais. Kas be ko, sėjo pasižiūrėdami į dangaus šviesulių išsidėstymą ir tai, kiek saulutė įšildė žemelę.
Sėja visada buvo visos šeimos darbas. Pritrūkus darbo rankų, samdydavo padienius talkininkus ar atidirbančius už kokią skolą.
Grūdais rūpinosi vyrai. Geriausius grūdus atrinkdavo po kūlės, arbuodavo arba berdavo su bertuve ir taip atskirdavo stambiausius. Dobilų sėklą nukuldavo iš atolinių vasaros pabaigoje suvežtų dobilų. Smulkių pasėlių, įvairių šakninių daržovių sėkla rūpinosi moterys. Geros sėjos pradžia buvo praėjusi vasara, kurios metu reikėjo užsiauginti visus sėklojus: burokų, burokėlių, kopūstų, morkų, agurkų, pasilikti pupų ir žirnių, antraip teks dantis į gembę kabinti.
Arklio pasagos (ne)laimė
Varpydama jurginams sodinti žemę, iškasiau surūdijusią arklio pasagą. Nuvalęs apnašas, tėtė pasakė, kad tai kalvio kalta, ne pirktinė pasaga. Nuo to laiko, kai arklys tą pasagą pametė, iki šių dienų žemės dirbimo bei sėjos darbai pasikeitė nenusakomai. Dabar gimtame kaime likęs tik vienas darbinis arklys. Kalvė vis dar stovi, bet jos žaizdras seniai nematė gerų beržinių anglių.
Nebėra ne tik arklių, žemės dirbimo padargų, daugybės vartotų terminų, priežodžių, posakių. Nebėra ir norinčiųjų dirbti, šiek tiek papildomai prisidurti prie šeimos biudžeto, bent sau ką nors užsiauginti. Tokio poreikio ir būtinybės nebeliko, nes parduotuvės pilnos gėrybių – tik turėk už ką pirkti. Išnykus būtinybei maistu aprūpinti šeimą, pasikeitė ir gyvenimo būdas.
Juk jei nori pats viską užsiauginti, reikia laiko, energijos, žinių ir prisirišimo. Be to, moderniai kalbant, tokio proceso ekonominė grąža per maža, sąnaudos – per didelės. Tad geriau kilogramas burokėlių iš LIDL nei iš savo lysvės.
Po vos užmatomus melioruotus laukus rieda didžiuliai galingi traktoriai, kurie ir sėja, ir nuima derlių. Ką anksčiau ūkininkas su arkliu būtų kinkavęs kelias dienas, padaro per pusdienį – pažangiau, našiau, pelningiau. Kai šie procesai nesustabdomai įsibėgėjo, pasigirdo vis garsesnių balsų, kad toks intensyvus žemės dirbimas neatneša nieko gero, tik jos nualinimą, kad metas sustoti ir susimąstyti, ar viską teisingai darome.
Mūsų protėviai dirbo sunkiai, bet atsakingai, nes į žemę žiūrėjo ne kaip į pelno nešėją, bet kaip į svarbiausią maitintoją – su meile ir pagarba. Kai dar ką nors sėsime, pridėkime to ir mes.