
Naujausios
Mažėja gyvų karo baisumų liudytojų
Vis mažiau žmonių, menančių Antrąjį pasaulinį karą ir pokario metus, galinčių liudytojų akimis papasakoti, kaip gyventa tada, vienai po kitos ritantis fronto linijoms, vykstant pasipriešinimo kovoms.
Dabar, kai prasideda tokia sodri ir spalvinga vasara, sunku įsivaizduoti, kad tokia pat sodri ir spalvinga ji buvo ir tada, kai nemažai daliai žmonių skubiai teko palikti gimtus namus, darbus, planus ir viltis, kuriuos prarijo Sibiro platybių nežinia.
Likę tėvynėje dangaus manos nerinko. Gyveno baimėje ir nežinioje, nes sutemus į namus galėjo užsukti tai vieni, tai kiti ginkluoti „svečiai“.
Kai prasidėjo karas Ukrainoje, susizgribome, kad pavojaus atveju neturime pakankamai slėptuvių. Tada jų žmonės taip pat neturėjo, pavojaus akivaizdoje gelbėjosi, kaip išmanė. Bijodami artėjančio fronto linijos, viską palikę, bėgo į miškus, tyrus, pelkes, miškuose kasė duobes ir slėpėsi nuo pavojaus.
Gimtinės kaimo istoriją menantys gyventojai, kaip pasakojo viena prie raisto gyvenusi moteris, netikėtai užėjus rusų kareiviams savo dukras skubiai uždarė į duonkepę.
Kai užėjo rusas
Slėptis ir bijoti buvo ko – pražygiuodami raudonarmiečiai elgėsi kaip tinkami, „pasiskolindavo“ maistui rastus gyvulius, paukščius, duoną, įvairius produktus, daiktus. Kai žygiavo į Vakarus, rusų kariuomenė buvo labai prastai aprengta, nuskurusi, be batų, aptekusi utėlėmis. Su ja kartu keliavo ir kita rykštė – kraujasiurbės blakės bei niežai, žmonių vadinami suskiu. Kažkas sugalvojo, kad šią įkyrią ligą galima įveikti su iš nesprogusių minų išimta geltona dvokiančia mase, greičiausiai kokiu nors sieros junginiu, sumaišytu su kiaulės taukais.
Kartu su kariais žygiavusios moterys rastus nėriniuotus lietuvių apatinius, neišmanydamos, kas čia per aprėdas, vilkdavosi vietoj suknios. Kiek visokių pastebėjimų dar mena žmonės, papasakoti neužtektų kelių laikraščio numerių.
Rusų kalba tada susikalbėdavo nedažnas vyras, o kur jau ją suprasti moterims. Kartą į vienus namus vakare sugriuvo būrys rusų kareivių ir pareikalavo valgyti. Šeimininkė namiškiams buvo išvirusi katilą „konkolynės“ – pieniškos gnaibytos tešlos sriubos. Gal po trečios lėkštės kareiviai ėmė stabdyti šeimininkę murmėdami „chvatit“ – užtenka. Moteris išsigandusi vis pylė dar ir dar, o vėliau, iš baimės nieko nesupratusi, namiškiams guodėsi, kokie besočiai buvę rusai, vis reikalavę: kvakink ir kvakink tos sriubos. Bijojo, viralo nė neužteksianti.
Tai tik linksma istorija su laiminga pabaiga. Kitos baigdavosi kur kas liūdniau.
Keičiantis Lietuvos kaimų struktūrai, išnykstant vis daugiau kaimų, kartu dingsta ir nemaža dalis su šiuo laikotarpiu susijusių faktų. Anksčiau žmonės prisibijojo apie tai kalbėti, o kai kalbėti buvo galima, nebeliko kam. Laimingi tie kaimai, kurių istorijos fragmentus vienaip ar kitaip ateičiai išsaugojo ar įamžino juose gyvenantys žmonės.
Miškas saugojo, globė ir… baugino
Daug tokių faktų mūsų krašte yra surinkę miškininkai ir įamžinę knygoje „Miškas buvo, yra ir bus“.
Keletas fragmentų iš šios knygos apie Didžiųjų Mostaičių netektis ir okupantų padarytas skriaudas, parašytų Antano Zigmanto Srėbalio.
„1944 m. spalio mėn. su nerimu laukėme grįžtant rusų. Buvome įbauginti, kad jie žudys vos ne visus žmones iš eilės, mėtys juos į šulinius ir panašiai. <…> Po kaimą dienomis, o kartais ir naktimis vaikštinėjo ginkluoti saugumiečiai ir keletas stribų – ieškojo „banditų“. Tokios paieškos metu buvo nušautas nieko bendro su partizanine veikla neturintis Stasys Petrikas. Jis, pamatęs kareivius, kažkodėl bandė bėgti, ir šie jį nušovė. Nušautąjį išvežė į Kulius. Kur jis palaidotas, nežinoma.
Žuvo ir šmaikštuolis Gudauskas, kuris slėpdamasis nuo enkavedistų, įsilipo į eglę, o šiems paėjus gal kokius 200 metrų, ėmė kukuoti gegute. Kareiviams kilo įtarimas: iš kur rudenį gegutė? Todėl grįžę „gegutę“ surado ir nušovė.
Nors iš mūsų kaimo partizanų gretose, rodos, nebuvo nė vieno žmogaus, tačiau aukų vis tik būta, nes kaimo gyventotai maistu ir rūbais rėmė iš kitų kaimų išėjusius partizanauti vyrus. Todėl už paramą ir ryšius su partizanais buvo suimtas Pranas Grigalauskas, Antanas Šiaulys, Antanas Čiulčinskas, Stasys Pranskūnas, Jonas Gliožys, Augustas Brazdeikis, Pranas Lankutis, Benas Stropus. Jie buvo nuteisti po 15–25 metus kalėjimo. Antanas Šiaulys, Jonas Gliožys ir Stasys Pranskūnas kalėjimuose žuvo, kiti sugrįžo į Mostaičius.
1948 metais – nauja smurto banga: į Rusiją išvežami Valentino Srėbaliaus, Povilo Grimalio, žuvusių Vengalių vaikai, brolių Valentino ir Vinco Malakauskų šeimos. Tremtyje išbuvę po 10–15 metų, jie grįžo į Lietuvą.
1948 metais už nepaklusnumą valdžiai buvo suimti Edvardas Dovidavičius ir Vladas Memkus. Edvardas Dovidavičius, atlikęs vienerių metų bausmę, sugrįžo, o Vladas Memkus 1949 metais kalėjime mirė.
Pokario metu iš mūsų kaimo išvykęs į Reiskius, kuriuose eiguliavo, nebegrįžo Kazimieras Malakauskas. Kieno auka jis tapo – partizanų ar saugumiečių, kur ilsisi jo palaikai, nežinia ir šiandien“.
Skambėkite atminties varpai
Jų ir senelio pėdsakų iki šiol ieško žymus Lietuvos žurnalistas, publicistas, muzikos kritikas, estrados ir masinių renginių režisierius Kazimieras Šiaulys, savo ilgesį išliejęs esė apie gimtinę „Kulių varpai, skambėkite“.
Kiek dar tokių neišnarpliotų skaudžių karo ir pokario netekties istorijų kiekvieno mūsų giminėje? Jei jas prisimintume ir prikeltume, gal padėtume kažkam surasti savo brangius žmones iš praeities.
Jei norėtumėte pasidalinti savo istorija, rašykite dsrebaliute@me.com arba skambinkite tel. 8 653 40150.