Naujausios
Klasė – su įdomia istorija
Šį klasės susitikimą organizavusi plungiškė Aniceta Bagužienė pasakojo, kad ji, baigusi Didvyčių septynmetę mokyklą, kartu su klasiokais Kostu Pivoriumi ir Benediktu Jankausku atvyko mokytis į tuometinę Plungės vidurinę mokyklą. Kadangi visi buvo iš kaimo, apsigyveno bendrabutyje ir manė sėkmingai baigsią čia mokslus, bet... Būdami dešimtoje klasėje jie energingai atšventė Velykas (taip taip, tarybiniais laikais – Velykas!) ir už tai užsitraukė mokyklos vadovybės rūstybę. Tokią, kad kilo grėsmė būti išmestiems iš mokymosi įstaigos, nors iki jos baigimo buvo likę tik kiek daugiau nei metai (tuomet vidurinis mokslas buvo 11 klasių).
Pasiūlyta ir kita išeitis – tremtis į Kulių vidurinę, kurioje kaip tik stigo dešimtokų. Trijulė sutiko. Ir dėl to niekada nepasigailėjo. Išvyko į Kulius, apsigyveno bendrabutyje, sėkmingai mokėsi ir labai susigyveno su naujaisiais klasės draugais. O jų auklėtojas ten buvo Algirdas Astrauskas, kuris juos auklėjo ir Didvyčių septynmetėje. „Ta tremtis į Kulius mums buvo tikras džiaugsmas!“, – prisiminimais dalijosi A. Bagužienė.
1959 metais Kulių vidurinę baigę jaunuoliai pirmąjį klasės susitikimą surengė po penkerių metų. Paskui jų ryšiai kuriam laikui nutrūko, kol sykį Aniceta, susitikusi klasioką Gediminą Sriebalių, išsikalbėjo ir abu nusprendė – susitikimus reikia atgaivinti. Taip ir padarė.
Ir A. Bagužienė, ir kiti apgailestauja, kad klasiokė Elena Liutikaitė dalyvavo tik pirmajame susitikime, o vėlesniuose nebepasirodė. Ryšiai nutrūkę ir su Antanu Beržansku. „Žinome, kad Elena baigė akušeriją ir dirbo pagal specialybę, o Antanas, baigęs tuometinį pedagoginį institutą, mokytojavo Vilniuje. Kur jis dabar, nežinome“, – pasakojo plungiškė.
Apie klasės merginas
Kaip minėjome, Kulių mokyklos 2-ojoje abiturientų laidoje buvo keturios merginos ir septynetas vyrukų.
Pasakojimą apie klasės drauges Aniceta pradėjo nuo Nijolės Draugelytės, dabar – Baltmiškienės. „Nijolės tėvai buvo prieniškiai. Bėgdami nuo tremties, jie atsidūrė Kuliuose, ten ir įsikūrė. Suvalkietė inteligentų dukra tikrai buvo išskirtinė, bet gerąja to žodžio prasme. Buvo protinga, draugiška, išmoko žemaitiškai. Baigusi ekonomiką tuometinėje Lietuvos žemės ūkio akademijoje, parvyko į Plungę ir buhalteriavo „Linų audiniuose“. Iš visų klasės draugų mes dvi su ja ir esam plungiškės, – apie bičiulę pasakojo A. Bagužienė.
Šauni buvo ir kita klasės draugė – ūkininkų dukra Stasė Bernotaitė-Jasaitienė. Po vidurinės ji taip pat siekė mokslų, įstojo į tuometinį Kauno medicinos institutą, studijavo farmaciją, o paskui visą gyvenimą dirbo Akmenės vaistinėje. Šiuo metu ji – klaipėdietė.
Ketvirtoji – pati Aniceta Bagužienė, buvusi Šatkauskytė. Jų šeima, kurioje augo septyni vaikai, gyveno Žvirblaičių kaime. Aniceta nuo mažens žinojo, kad bus mokytoja: „Aš dar net į mokyklą nėjau, kai mažesniuosius namuose mokinau. Anksti pradėjau skaityti – maldaknyges, laikraščius, kuriais buvo išklijuotos namų sienos. Išmokusi poterius, kaimynų vaikus melstis mokiau ir labai pykau, kad šie niekaip įsiminti negali.“
Baigusi vidurinę, Aniceta kartu su Jurgiu Čižausku, B. Jankausku ir A. Beržansku išvyko į Vilnių – stoti į pedagoginį. Jurgiui, deja, nepasisekė, o Anicetai, pasirinkusiai istoriją ir geografiją, ir kitiems dviem – taip.
Pedagoginę karjerą A. Bagužienė pradėjo mokytojaudama Tveruose. Vėliau dirbo direktoriaus pavaduotoja Gintališkėje ir Plungės vakarinėje mokykloje. Po kurio laiko įsidarbino Plungės 1-ojoje vidurinėje. Beje, šiuos metus ji prisimena kaip ypač gražų laiką, nes dėstė mėgiamiausią dalyką – geografiją. Vėliau padirbėti teko ir 4-ojoje vidurinėje, o iš jos buvo pakviesta direktoriauti į Nausodžio mokyklą. Šias pareigas ėjo net 19 metų. Išėjusi į užtarnautą poilsį, dar dirbo istorijos mokytoja, kol galų gale nusprendė, kad laikas su mokykla, kuriai atidavė net 44-erius metus, atsisveikinti.
Ir apie vaikinus
Pasak plungiškės, gaila, kad prieš paskutinįjį susitikimą blogai pasijuto ir jame dalyvauti negalėjo Kazimieras Ilginis. „Mūsų Kazimieras baigė Kauno politechnikos institutą, gyvena Panevėžyje, daug metų ten dėstytojavo. Jis – visoje Lietuvoje žinomas sveikuolis ir važiavimo dviračiu entuziastas. Pats sakosi, kad jau pusę kelio iki Mėnulio yra numynęs. Ir į mūsų susitikimus iš Panevėžio į Plungę visada atvažiuodavo ne automobiliu, o dviračiu!“ – kalbėjo plungiškė.
Į visus susitikimus atvyksta ir vilnietis žurnalistas K. Pivorius. „Mūsų auklėtojas Astrauskas buvo lituanistas, jis ir Kostą meile lietuvių kalbai užkrėtė. O Kostas buvo ne tik protingas, bet ir išvaizdus, kone visos merginos buvo jį įsimylėjusios“, – smagiai kalbėjo Aniceta. K. Pivorius, Vilniaus universitete baigęs žurnalistiką, liko sostinėje ir daug metų praleido dirbdamas Lietuvos radijuje.
Dar vienas iš septyneto – B. Jankauskas. Vilniaus pedagoginiame baigęs biologiją, jis mokytojavimą iškeitė į darbą Vėžaičių bandymų stotyje. Jo sritis – dirvožemiai. Gilindamasis į tai, jis ir mokslinį – habilituoto mokslų daktaro – laipsnį apsigynė, ir knygą parašė. Vėliau daug metų vadovavo Kaltinėnų bandymų stočiai. Pastaruoju metu, kaip pasakojo Aniceta, Benas – didžiausias Lietuvos istorijos entuziastas! „Jis jau dvi knygeles išleidęs ir atvežęs man jas recenzuoti. Be to, Benas – keliauninkas. Buvęs Afrikoje, Australijoje ir net Anglijos karalienei Elžbietai II ranką spaudęs“, – klasės draugu didžiavosi A. Bagužienė.
Trijų jau nebeturi
Pasak Anicetos, liūdna konstatuoti, tačiau trijų klasės draugų jau nebėra tarp gyvųjų.
2001 metais Amžinybėn palydėtas Benas Anužis. Klasiokai jį prisimena ne tik kaip gerą draugą, bet ir kaip puikų sportininką. Lietuvos žemės ūkio akademiją baigusį, vėliau Vidmantų bendrovėje ir Palangos savivaldybės administracijoje dirbusį bendramokslį pasiglemžė liga.
Su J. Čižausku klasės draugai atsisveikino maždaug prieš dešimtmetį. Visą amžių Kuliuose gyvenęs ir dirbęs vyras žuvo avarijoje.
Anapilin jau iškeliavęs ir G. Sriebalius. Tai įvyko prieš dvejus metus. „Gediminas buvo pašto viršininko sūnus. Labai šaunus, kaip sakydavom, mandras. Baigęs tuometinį Kauno politechnikos institutą, dirbo Rietavo technikume dėstytoju. Kažkurį laiką gyveno ir Kuliuose, vėliau – Klaipėdos rajone. Labai domėjosi savojo miestelio istorija, buvo pririnkęs daug medžiagos ir svajojo apie knygą, deja... nespėjo“, – pasakojo Aniceta.
Visada aplanko savo ąžuolą
Organizuoti susitikimą – kaskart vis kito klasioko pareiga. Tačiau kad ir kas organizuotų, pirmiausia visada aplankoma mokykla. Ir, žinoma, ąžuolas, kurį 1959-ųjų abiturientai pasodino prieš išskrisdami į gyvenimą. „Esam geri bičiuliai, vienas kitam labai draugiški ir brangūs. Gaila tik, kad mūsų – vis mažiau... Šįkart tik penki bebuvom“, – kalbėjo pastarojo susitikimo organizatorė.
Po oficialiosios dalies klasiokai visada susėda pokalbiui. O kalba apie viską – apie praeitį ir mokyklos laikus, apie darbus ir laisvalaikį, apie vaikus, anūkus ir jų pasiekimus, apie sveikatą ir, žinoma, apie tai, kada ir kur rinksis po dvejų metų.