„Te­gu būna Lie­tu­va Lie­tu­va, mai­šy­tie­ji – mai­šy­tai­siais, o že­mai­čiai – že­mai­čiais“

2021 m. Sei­mas pa­skelbė Jur­gio Amb­ra­zie­jaus Pabrė­žos me­tais. Pats lai­kas pri­si­min­ti šią ne­pap­ras­tai įvai­ria­pusę as­me­nybę, Lie­tu­vos is­to­ri­jai, moks­lui, o ypač Že­mai­ti­jai ati­da­vu­sią visą sa­ve. Ku­ni­gas pran­ciš­ko­nas, moks­li­nin­kas-bo­ta­ni­kas, gy­dy­to­jas, far­ma­ci­nin­kas, pe­da­go­gas, is­to­ri­jos ir kal­bos puo­selė­to­jas, ora­to­rius ir pa­moks­li­nin­kas, lie­tu­vių kultū­ri­nio sąjūdžio da­ly­vis, že­mai­čių bend­rinės kal­bos, moks­lo ter­mi­ni­jos kūrėjas – visų nuo­pelnų ne­sus­kai­čiuo­si.

2021-ie­ji – J. A. Pabrė­žos me­tai
Prieš kurį laiką Kre­tin­gos sa­vi­val­dybės ini­cia­ty­va pa­minė­tos šio neei­li­nio Že­mai­ti­jos sūnaus 250-osios gi­mi­mo me­tinės bei pra­dėti ren­gi­niai, skir­ti J. A. Pabrė­žos me­tams.
Jur­gis Amb­ra­zie­jus Pabrė­ža gimė 1771 m. sau­sio 15 d . Skuo­do ra­jo­no Ve­čių kai­me, pa­si­tu­rin­čio vals­tie­čio, gal net ba­jo­ro, šei­mo­je.
1786–1791 m. mokė­si Kre­tin­gos gim­na­zi­jo­je, apie 1791–1794 m. stu­di­ja­vo me­di­ciną Lie­tu­vos Did­žio­sios Ku­ni­gaikš­tystės vy­riau­sio­je mo­kyk­lo­je (Vil­niaus uni­ver­si­te­te), ku­ria­me klausė pro­fe­so­riaus gy­dy­to­jo Fer­di­nan­do Špic­na­ge­lio bo­ta­ni­kos pa­skaitų, nulė­mu­sių visą Pabrė­žos gy­ve­nimą. Pro­fe­so­rius įkvėpė ne­pap­rastą aistrą bo­ta­ni­kos moks­lui.
1794 m. da­ly­va­vo Ta­do Kos­ciuš­kos su­ki­li­me, po ku­rio į me­di­ci­nos stu­di­jas Vil­niaus uni­ver­si­te­te ne­begrį­žo. Spėja­ma, kad tęsti šias stu­di­jas jam bu­vo užd­raus­ta. Ta­da jis įsto­jo į Že­mai­čių ku­nigų se­mi­na­riją Var­niuo­se.
1796 m. įšven­tin­tas į ku­ni­gus. Nuo ta­da apie po­rą de­šimt­me­čių dir­bo įvai­rio­se pa­ra­pi­jo­se: vi­ka­ru Ši­lu­vo­je, ad­mi­nist­ra­to­riu­mi Raudė­nuo­se, vėliau – Tverų ir Plungės pa­ra­pi­jo­se, ne­trumpą laiką bu­vo al­ta­ris­ta Kar­te­no­je. Vi­sur bu­vo la­bai my­li­mas vie­ti­nių žmo­nių už at­jautą, pa­galbą ne tik sie­lai, bet ir kūnui.
Kur tik ap­si­sto­da­mas ku­ni­gas pa­gal iš­ga­les gydė žmo­nes, ypač ne­tur­tin­guo­sius, pa­tar­da­vo, kaip ko­vo­ti su vie­na ar ki­ta ne­gan­da. Vie­na iš prie­žas­čių, kodėl J. A. Pabrė­ža taip domė­jo­si au­ga­lais, bu­vo no­ras pa­gelbė­ti ir tar­nau­ti žmo­gui.
Sa­ko­ma, kad jo pa­moks­lai būdavę ne­pap­ras­tai pa­veikūs, žmonės mėgo jų klau­sy­tis. Šiuos ora­to­ri­nius su­gebė­ji­mus la­bai ver­tinęs ir Mo­tie­jus Va­lan­čius.
Būda­mas 45 metų, Jur­gis Pabrė­ža įsto­jo į Kre­tin­gos Tre­čiąjį pran­ciš­konų (tre­ti­ninkų) or­diną, ku­ris su­teikė jam tėvo Amb­ra­zie­jaus vardą. Nuo ta­da iki pat sa­vo mir­ties gy­ve­no ber­nar­dinų vie­nuo­ly­ne, pa­si­šventė moks­lui.
Bo­ta­ni­kos tėvas
J. A. Pabrė­ža pel­ny­tai va­di­na­mas lie­tu­vių bo­ta­ni­kos tėvu. Visą gy­ve­nimą jis ty­rinė­jo, sis­te­mi­no, ap­rašė au­ga­lus bei su­kūrė au­galų sąvadą „Tais­lius au­gy­mi­nis“ – pirmąjį moks­linį vei­kalą že­mai­čių kal­ba. Tai did­žiau­sias sis­te­mi­nis XIX a. Lie­tu­vos moks­lo is­to­ri­jo­je bo­ta­ni­kos vei­ka­las, įtrauk­tas į UNES­CO na­cio­na­linį do­ku­men­ti­nio pa­vel­do re­gistrą „Pa­sau­lio at­min­tis“.
Ku­ni­gas su­kūrė ir pa­grindė lie­tu­višką bo­ta­ni­kos moks­lo ter­mi­niją, nau­do­jamą iki šiol. Kai ku­riems au­ga­lams su­gal­vo­jo pa­va­di­ni­mus „aus­gy­da“, „inks­tag­lobė“, „širdg­lobė“. Vieni au­galų var­dai pa­si­mir­šo, o kitus var­to­ja­me iki šių dienų, pa­vyzd­žiui, „gu­bo­ja“ ir „ra­ganė“.
J. A. Pabrė­ža 1831–1834 m. pa­rašė pirmąjį lie­tu­višką (že­mai­tišką) geog­ra­fi­jos va­dovėlį „Geog­ra­py­je (Źe­miu­raszts)“.
Atei­ties kar­toms pa­li­ko ir apie 50 darbų bo­ta­ni­kos te­ma, lotynų–lietuvių kalbų bo­ta­ni­kos žo­dyną, au­galų mor­fo­lo­gi­jos lie­tu­vių ter­minų žo­dyną, apie 800 au­galų rūšių her­ba­riumą, geog­ra­fi­jos ter­minų žo­dyną, 17 rank­raš­čių, ku­riuo­se ap­ra­šo­mos li­gos, 
jų simp­to­mai, gy­dy­mas.
Konst­ra­vo lie­tu­vių tau­tos ta­pa­tybę že­mai­tiš­ku­mo pa­grin­du
Taip pat li­ko me­di­ci­ni­nių ter­minų žo­dy­nas, lo­tynų kal­bos va­dovė­lis, apie 250 pa­mokslų vi­sais žmo­gaus gy­ve­ni­mo ir tikė­ji­mo klau­si­mais, sa­vo­tiš­kas fi­lo­so­fi­nis vei­ka­las „Ryž­tai“, ku­ria­me sis­te­mi­no sa­vo gy­ve­ni­mo prin­ci­pus. J. A. Pabrė­ža mokė­jo lo­tynų, graikų, lenkų, lie­tu­vių, rusų, bal­ta­ru­sių ir vo­kie­čių kal­bas.
Is­to­ri­ko Liu­do Jo­vai­šos ma­ny­mu, J. A. Pabrė­ža pri­klau­so že­mai­čių ba­jorų tau­ti­niam ir kultū­ri­niam sąjūdžiui, ku­rio da­ly­viai, iš­si­la­vinę pa­sau­lie­čiai Dio­ni­zas Poš­ka, Si­mo­nas Sta­ne­vi­čius ir kt. mėgi­no konst­ruo­ti kultū­rinę že­mai­čių ta­pa­tybę, gal net lie­tu­vių tau­tos ta­pa­tybę že­mai­tiš­ku­mo pa­grin­du.
Be­je, vie­na J. A. Pabrė­žos siū­lytų že­mai­čių kal­bos ra­šy­bos ypa­ty­bių – ilgųjų bal­sių išs­ky­ri­mas jas dvi­gu­bi­nant (pvz., aa). Jei to­kia sis­te­ma būtų įsit­vir­ti­nu­si, šio­je sri­ty­je būtu­me kiek ar­ti­mes­ni es­tams.
J. A. Pabrė­ža yra lie­tu­vių (že­mai­čių) bend­rinės kal­bos kūrėjas, mo­kyk­los ug­dy­ti ra­šomąją bend­rinę že­mai­čių kalbą pra­di­nin­kas, ini­cia­to­rius. Jis su­kūrė sa­vitą že­mai­čių kal­bos gra­ma­tiką ir raš­to sis­temą, nor­mi­no že­mai­čių tar­mes ir kūrė bend­rinę ra­šomąją že­mai­čių kalbą. XIX a. pir­mo­jo­je pusė­je bu­vo Kre­tin­gos ber­nar­dinų vie­nuo­ly­ne vei­ku­sio ne­for­ma­laus lie­tu­vių (že­mai­čių) kultū­ros cent­ro idė­ji­nis va­do­vas ir ideo­lo­gas. Jo ir jo mo­ki­nių pa­stan­go­mis bu­vo su­kur­tas lie­tu­vių (že­mai­čių) bend­rinės kal­bos pro­jek­tas, už­mojų dyd­žiu ne­turėjęs ly­gių Lie­tu­vo­je.
J. A. Pabrė­ža mirė 1849 m. Kre­tin­go­je, čia, se­no­sio­se ka­pinė­se, įam­žin­tas jo at­mi­ni­mas. Tar­pu­ka­rio Lie­tu­vo­je bu­vo pa­reng­ta bea­ti­fi­ka­ci­jos by­la dėl ku­ni­go, pran­ciš­ko­no J. A. Pabrė­žos pa­skel­bi­mo pa­lai­min­tuo­ju.
Įdo­mu­mo dėlei ke­lios ci­ta­tos iš ku­ni­go „Ryžtų“:
„Ne­vaikš­čio­ti pas pa­ra­pi­jie­čius ir ne­viešė­ti pas juos.“
„Taip at­lik­ti kiek­vieną darbą, kaip kad tuo­jau reikėtų mir­ti.“
„Be rei­ka­lo į jo­kią mo­terį ne­žiūrė­ti.“

Be­je, Lie­tu­vos te­le­vi­zi­ja sau­sio 15-osios va­karą vėl rodė filmą apie Kau­no ma­fi­jos ber­niu­kus, pa­kylė­da­ma juos iki Lie­tu­vos is­to­ri­jos ne­ma­to­mos pusės. Ak, kad taip lai­kas ir lėšos būtų skir­ti įam­žin­ti to­kių as­me­ny­bių kaip J. A. Pabrė­ža at­mi­nimą, turė­tu­me ne blo­gesnį filmą nei koks Phi­lipp Stolz „Der Me­di­cus“ pa­gal Noah Gor­don be­stse­lerį „The Phy­si­cian“.