Jo­ni­nių šven­tės ma­gi­ja Pla­te­liuo­se

 Ste­buk­lin­gas van­duo ir de­vy­nių žo­ly­nų bur­tai

Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­tr.

Il­giau­sia me­tų die­na ir trum­piau­sia nak­tis jau nuo se­no iš­si­ski­ria sa­vo giliomis tra­di­ci­jo­mis ir ma­gi­ja api­pin­tais ri­tua­lais. Pir­mą kar­tą ra­šy­ti­niuo­se šal­ti­niuo­se Jo­ni­nės Lie­tu­vo­je pa­mi­nė­tos dar XIV am­žiu­je, ta­čiau jos iš­ta­kos sie­ja­mos su pa­go­ny­be. Se­no­vės lie­tu­viai va­sa­ros sau­lėg­rį­žą švęs­da­vo kaip Ra­sos šven­tę, o atė­jus krikš­čio­ny­bei ją im­ta ta­pan­ti su Jo­ni­nių šven­te. Dėl to iki šių die­nų yra priim­ta Jo­ni­nes švęs­ti šv. Jo­no gi­mi­mo die­nos iš­va­ka­rė­se, sim­bo­liš­kai mi­nint ir va­sa­ros sau­lėg­rį­žą.

Pla­te­liai jau daug me­tų gar­sė­ja iki šių die­nų iš­sau­go­to­mis se­no­sio­mis Jo­ni­nių šven­tės tra­di­ci­jo­mis. Jos ne­pa­mirš­tos ir šie­met. Šven­tės da­ly­viai vi­sų pir­ma kvies­ti pri­si­skin­ti spal­vin­gų pie­vų gė­lių ir nu­si­pin­ti vai­ni­ką. Vai­ni­kų py­ni­mas ir pa­lei­di­mas į upę – dar vie­na gra­ži tra­di­ci­ja, be ku­rios Jo­ni­nės neį­si­vaiz­duo­ja­mos.

Nuo neat­me­na­mų lai­kų lie­tu­viai ti­kė­jo – jei­gu į upę pa­leis­tas vai­ni­kas gra­žiai plau­kia ir nie­kur neužk­liū­va, ta­da jo py­nė­jo gy­ve­ni­mas te­kės lai­min­ga ir sėk­min­ga va­ga. O jau­nos mer­gi­nos iš vai­ni­kė­lių iš­si­bur­da­vo, ar pa­si­ro­dys tais me­tais jau­ni­kai­tis, o gal esa­mus san­ty­kius ga­liau­siai vai­ni­kuos ves­tu­vės.

Dar vie­na svar­bi tra­di­ci­ja, be ku­rios neį­si­vaiz­duo­ja­mos Jo­ni­nės, – ku­po­lia­vi­mas ar­ba žo­ly­nų rin­ki­mas iš de­vy­nių lau­kų. Nuo se­no žmo­nės ti­kė­da­vo, kad tą nak­tį su­rink­ti žo­ly­nai tu­ri ma­giš­kų ir gy­do­mų­jų ga­lių. Pla­te­liuo­se ypa­tin­gą Jo­ni­nių va­ka­rą taip pat ne­trū­ko no­rin­čiųjų iš­si­bur­ti sa­vo atei­tį ir iš­girs­ti, ką pra­na­šau­ja če­rau­nin­kai.

Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­tr.

Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­tr.

Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­tr.

Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­tr.

Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­tr.

Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­tr.

Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­tr.

Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­tr.

Sau­lės pa­ly­dė­tu­vės ir pa­par­čio žie­do ieš­ko­ji­mas

Iš pa­go­ny­bės lai­kų at­ke­lia­vo ir daug ki­tų Jo­ni­nių tra­di­ci­jų. Pla­te­liuo­se sau­lei be­si­lei­džiant už ho­ri­zon­to, ant kal­no pa­pė­dės Že­mai­ti­jos na­cio­na­li­nio par­ko di­rek­ci­jos ir Pla­te­lių kul­tū­ros na­mų dar­buo­to­jai įžie­bė įspū­din­go dy­džio lau­žą, ku­ris sim­bo­li­zuo­ja ne tik sau­lės švie­są, ši­lu­mą, bet ir at­bai­do vi­sas pik­tą­sias dva­sias.

Vis dėl­to ne ne­la­bie­ji tą va­ka­rą su­si­rin­ku­siuo­sius į Pla­te­lius gąs­di­no, o pra­pliu­pęs lie­tus ir įsi­smar­ka­vęs vė­jas. Šven­tės da­ly­viai, at­vy­kę net iš to­li­miau­sių Lie­tu­vos kam­pe­lių, spie­tė­si ar­čiau lau­žo, o ap­ši­lę sku­bė­jo į ra­te­lius šok­ti liau­dies šo­kių.

Su­lau­kus vi­dur­nak­čio pa­tys drą­siau­si ga­lė­jo šo­ki­nė­ti per lau­žą. Ti­kė­ta, kad šok­da­mas per ug­nį ne tik ap­si­va­lai, bet ir ap­si­sau­gai nuo vi­sų blo­gy­bių. Kas ne­si­ry­žo to­kiai ekst­re­ma­liai pra­mo­gai, trau­kė prie eže­ro pluk­dy­ti vai­ni­kė­lių.

O ko­kios gi Jo­ni­nės, jei­gu trum­piau­sią me­tų nak­tį neiš­si­ruo­ši ieš­ko­ti le­gen­do­mis ir bur­tais api­pin­to pa­par­čio žie­do?! Sa­ko­ma, kad jį su­ra­dęs ne tik pa­čiu lai­min­giau­siu tap­si, bet ir aiš­kia­re­gio ga­lių įgy­si.

Po vi­dur­nak­čio iš­tver­min­giau­si šven­tės da­ly­viai ne­sku­bė­jo iš­si­laks­ty­ti, bet te­kan­čios sau­lės su­lau­kė ir ra­so­je prau­sė­si. Bu­vo ma­no­ma, jog tie, ku­rie trum­piau­sią va­sa­ros nak­tį pra­lei­džia bū­da­mi gam­to­je, o ne mie­go­da­mi, vi­sus me­tus ne­sto­kos svei­ka­tos ir jė­gų.

Vi­są va­ka­rą folk­lo­ro dai­no­mis šven­tės da­ly­vius džiu­gi­no an­samb­liai „Alks­na“ ir „Alks­nio­ka“ iš Ma­žei­kių bei na­miš­kiai – Pla­te­lių folk­lo­ro an­samb­lis „Pla­te­le“.

Skaitykite laikraščio „Žemaitis“ 2025 m. birželio 27 d. numeryje (Nr. 48).