Nie­kas ne­pri­lygs gim­ti­nės gro­žiui ir kva­pui

Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­tr.

Pa­žin­tis su žmo­na per mu­zi­ką

2000 me­tais T. Čes­naus­kas bai­gė Rie­ta­vo mu­zi­kos mo­kyk­lą – mo­ky­to­jo Al­gi­man­to Krėpš­tos tri­mi­to kla­sę. Tais pa­čiais me­tais, bai­gęs 8-ias kla­ses, iš­vy­ko mo­ky­tis į Klai­pė­dos Sta­sio Šim­kaus kon­ser­va­to­ri­ją pas Vir­gi­li­jų Ne­ma­niū­ną.

„Kon­ser­va­to­ri­jo­je su­si­pa­ži­nau su bū­si­ma sa­vo žmo­na Ok­sa­na iš Tel­šių ra­jo­no, ku­ri tuo me­tu mo­kė­si cho­ri­nio di­ri­ga­vi­mo sky­riu­je. Bai­gęs moks­lus Klai­pė­do­je, nu­spren­džiau tri­mi­to spe­cia­ly­bės ži­nias gi­lin­ti Vil­niu­je, įsto­jau į Mu­zi­kos ir teat­ro aka­de­mi­ją, į Ado­mo Kon­tau­to kur­są. Įdo­mu tai, kad ma­no dės­ty­to­jas A. Kon­tau­tas bu­vo vie­nas iš pir­mų­jų V. Ne­ma­niū­no mo­ki­nių“, – kal­bė­jo rie­ta­viš­kis.

Ta­dui iš­vy­kus stu­di­juo­ti į Vil­nių, Ok­sa­na li­ko uos­ta­mies­ty­je, įsto­jo į Klai­pė­dos uni­ver­si­te­to Me­nų fa­kul­te­tą – į cho­ri­nį di­ri­ga­vi­mą. Jųd­vie­jų drau­gys­tė nu­trū­ko. Stu­di­juo­jant ant­ra­me kur­se, T. Čes­naus­ką pa­ste­bė­jo Vals­ty­bi­nis pu­čia­mų­jų inst­ru­men­tų or­kest­ras „Tri­mi­tas“, va­do­vau­ja­mas Ro­mo Bal­čiū­no, ir pa­kvie­tė ta­len­tin­gą mu­zi­kan­tą dirb­ti kar­tu.

2009 me­tais bu­vo pa­skelb­tas kon­kur­sas į Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės Ge­di­mi­no šta­bo ba­ta­lio­no or­kest­rą. Šį or­kest­rą dau­gu­ma va­di­na pre­zi­den­ti­niu, ka­dan­gi jis gro­ja įvai­rių su­si­ti­ki­mų, pre­zi­den­tų priė­mi­mo iš­kil­mė­se. Kad pa­kliū­tų į šį or­kest­rą, T. Čes­naus­kas tu­rė­jo pa­si­tik­rin­ti svei­ka­tą, tris mė­ne­sius at­lik­ti ba­zi­nius mo­ky­mus miš­kuo­se ir tik ta­da pre­ten­duo­ti į lais­vą vie­tą.

Kaip tik tuo me­tu rie­ta­viš­kis bu­vo bai­gęs ba­ka­lau­ro stu­di­jas ir įsto­jo į ma­gist­rą. Pa­vy­ko su­de­rin­ti moks­lus ir sklan­džiai įsi­lie­ti į ka­ri­nį or­kest­rą.

Sus­ty­guo­tą gy­ve­ni­mą iš­mai­nė į ne­ži­nią

Rie­ta­viš­kis įsi­ti­ki­nęs, kad vi­siems gy­ve­ni­mo įvy­kiams yra paaiš­ki­ni­mas ir nie­kas ne­nu­tin­ka šiaip sau. Įsi­lie­jęs į ka­ri­nę ap­lin­ką ir sa­vo kai­liu pa­ju­tęs, kas yra dis­cip­li­na bei draus­mė, pa­šne­ko­vas at­nau­ji­no pa­žin­tį su bu­vu­sia sa­vo stu­di­jų drau­ge Ok­sa­na.

„Ji gy­ve­no Klai­pė­do­je, o aš Vil­niu­je. Bend­ra­vo­me nuo­to­li­niu bū­du, vė­liau pra­dė­jo­me vie­nas pas ki­tą va­ži­nė­tis. Mū­sų neiš­gąs­di­no net ski­rian­tis ke­lių šim­tų ki­lo­met­rų at­stu­mas. Po me­tus tru­ku­sios drau­gys­tės pa­si­pir­šau ir 2011 me­tais Rie­ta­vo Šv. ar­kan­ge­lo My­ko­lo baž­ny­čio­je su­si­tuo­kė­me. Žmo­na at­si­kraus­tė pas ma­ne į Vil­nių ir pra­dė­jo­me bend­rą gy­ve­ni­mą.“

Dar stu­di­juo­da­ma Ok­sa­na dir­bo Klai­pė­dos mu­zi­ki­nia­me teat­re, o per­si­kė­lus į Vil­nių mu­zi­ka li­ko už­marš­ty­je. Prieš 12 me­tų Čes­naus­kų šei­mo­je gi­mė pir­ma­gi­mė Lė­ja, o prieš 7 me­tus – sū­nus Lu­kas.

Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­tr.

Paau­gi­nu­si at­ža­las mo­te­ris sa­ve at­ra­do par­da­vi­mų sri­ty­je. Ne kar­tą bu­vo iš­rink­ta ir ap­do­va­no­ta kaip ge­riau­sia par­da­vi­mų va­dy­bi­nin­kė, vie­nu me­tu te­ko va­do­vau­ti net trims pa­da­li­niams ir ko­lek­ty­vams. Ir čia, kaip juo­ka­vo T. Čes­naus­kas, jai itin pra­ver­tė cho­ri­nio di­ri­ga­vi­mo spe­cia­ly­bė.

Paš­ne­ko­vas dar­bų sty­giu­mi taip pat ne­si­skun­dė, 13 me­tų dir­bo Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės or­kest­re ir Vil­niaus Al­gir­do mu­zi­kos mo­kyk­lo­je tri­mi­to mo­ky­to­ju. Įgi­jo vyr. ser­žan­to spe­cia­lis­to laips­nį. Ro­dos, vis­kas klo­jo­si neį­ti­kė­ti­nai ge­rai, bet Vil­niu­je Čes­naus­kai jau­tė­si vie­ni­ši, trū­ko ar­ti­mų­jų, o ga­liau­siai vi­sas kor­tas su­mai­šė pra­si­dė­jęs ka­ran­ti­nas.

„Ro­dos, Vil­nius – tik­ras ga­li­my­bių mies­tas, nie­ko ne­trūks­ta, vis­ko yra, ko tik gei­džia šir­dis. Bet mes su žmo­na net pie­tau­ti va­žiuo­da­vo­me į už­mies­tį, no­rė­jo­si ra­my­bės, ža­lu­mos. Per ka­ran­ti­ną daug lai­ko su šei­ma pra­lei­do­me gam­to­je, tuo pa­čiu me­tu lei­do­mės į so­dy­bos ar na­mo už­mies­ty­je paieš­kas. Net į Šir­vin­tų ra­jo­ną bu­vom nu­si­bel­dę. Žmo­nės nu­ste­bę klau­si­nė­da­vo – ką jūs čia veik­si­te, ko­dėl ne­si­dai­ro­te būs­to sa­vo gim­ti­nė­je“, – kal­bė­jo pa­šne­ko­vas.

Ne­si­gai­li dėl kar­di­na­lių gy­ve­ni­mo po­ky­čių

T. Čes­naus­kas pa­sa­ko­jo, kad jei­gu vie­ną die­ną kas bū­tų jo pa­klau­sęs, ar su­tik­tų iš Vil­niaus kel­tis gy­ven­ti ki­tur, bū­tų at­sa­kęs nei­gia­mai. Abu su žmo­na mo­ty­va­vo mė­gia­mas dar­bas ir ge­ri at­ly­gi­ni­mai. Tie­sa, Ok­sa­na vi­sa­da sva­jo­jo gy­ven­ti už­mies­ty­je, net ir šei­mai įsi­kū­rus erd­via­me bu­te ji ti­ki­no, kad čia il­gai ne­gy­vens.

Kar­tą su šei­ma at­vy­kęs pa­si­sve­čiuo­ti pas uoš­vius, T. Čes­naus­kas ry­te at­si­kė­lęs ir prieš akis pa­ma­tęs nuo­sta­bią gam­tą su­pra­to, kad ši­taip no­rė­tų ir pa­ts gy­ven­ti: ma­ža­me mies­te­ly­je, kur vai­kai ga­li pa­tys nuei­ti ir pa­rei­ti iš mo­kyk­los bei bū­re­lių, kur gat­vė­se nė­ra au­to­mo­bi­lių kamš­čių, o ar­ti­mie­ji – pa­sie­kia­mi ran­ka.

„Iš­vy­do­me skel­bi­mą, kad Rie­ta­ve par­duo­da­mas na­mas, ir nie­ko ne­lau­kę nu­vy­ko­me ap­žiū­rė­ti. Ne­bu­vo jis la­bai įspū­din­gas, bet su di­de­liu kie­mu. Žmo­na iš­kart pa­sa­kė – vis­kas nuo­sta­bu. Šei­ma į Rie­ta­vą per­si­kė­lė gy­ven­ti 2021 me­tų gruo­dį, o aš tik 2022 me­tų spa­lio mė­ne­sį. Nes tais me­tais pra­si­dė­jo ka­ras Uk­rai­no­je, o aš, tu­rė­da­mas vyr. ser­žan­to spe­cia­lis­to laips­nį, tu­rė­jau pa­klus­ti mi­nist­ro pa­skelb­tam įsa­ky­mui nie­kur neiš­vyk­ti“, – pa­sa­ko­jo rie­ta­viš­kis.

Bet pa­ra­šęs pra­šy­mą ir įvei­kęs di­de­lius sun­ku­mus ga­liau­siai T. Čes­naus­kas ga­vo lei­di­mą kraus­ty­tis į Rie­ta­vą. Su­tuok­ti­nė 2023 me­tais pra­dė­jo dirb­ti Rie­ta­vo lop­še­ly­je-dar­že­ly­je auk­lė­to­jos pa­dė­jė­ja. Dar­že­lio di­rek­to­rė Ste­fa Ste­po­na­vi­čiu­tė iš­kart pa­ste­bė­jo Ok­sa­nos ga­bu­mus dirb­ti su vai­kais, to­dėl pa­ska­ti­no stu­di­juo­ti ir įgy­ti pe­da­go­go kva­li­fi­ka­ci­ją.

T. Čes­naus­kas nuo tų pa­čių 2023-ųjų dir­ba Rie­ta­vo M. K. Ogins­kio me­no mo­kyk­lo­je va­ri­nių pu­čia­mų­jų mo­ky­to­ju, taip pat Klai­pė­dos kon­cer­tų sa­lės va­ri­nių pu­čia­mų­jų „Brass“ kvin­te­te, o nuo per­nai – ir Ka­ri­nių jū­rų pa­jė­gų or­kest­re.

O ar ka­da ne­pa­si­gai­lė­jo sos­ti­nę iš­mai­nę į ne­di­de­lį Že­mai­ti­jos mies­tą? Paš­ne­ko­vas tei­gia, kad to­kių min­čių nie­ka­da ne­bu­vo, nes, anot jo, sa­va­me kraš­te ir oras kve­pia ska­niau, ir me­džiai ža­les­ni, ir gy­ve­ni­mas te­ka ki­to­kia va­ga.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma – 7 200 Eur.