Kai me­tai te­ka grei­čiau ir už Bab­run­gą

Jur­gi­tos NAG­LIE­NĖS nuo­tr.

Lin­kė­jo „svei­ka­tos ir uk­va­tos“

„Ko­lek­ci­nin­kas, mo­ky­to­jas, is­to­ri­kas, la­bai my­li­mas sa­vo bu­vu­sių mo­ki­nių, o ir vi­sų plun­giš­kių. Bib­lio­te­kos drau­gas, ku­ris vi­sa­da, kai tik mums pri­rei­kia pa­gal­bos – ar pa­ro­dą pa­ruoš­ti, ar pa­si­kon­sul­tuo­ti, ar fo­tog­ra­fi­jų pa­si­sko­lin­ti – mie­lai pa­de­da“, – taip ren­gi­nio kal­ti­nin­ką pri­sta­tė bib­lio­te­ki­nin­kė Oti­li­ja Juo­za­pai­tie­nė.

Už il­ga­me­tę drau­gys­tę, Plun­gės is­to­ri­jos ty­ri­nė­ji­mą ir sau­go­ji­mą B. Po­ciui dė­ko­jo ir mu­zie­jaus di­rek­to­rė Gin­ta­rė Gu­re­vi­čiū­tė

„Svei­ka­tos ir uk­va­tos“ lin­kė­jo ne vie­nas bi­čiu­lis ir bend­ra­žy­gis. „Bab­run­go van­duo taip grei­tai ne­bė­ga, kaip bė­ga mū­sų me­tai“, – poe­tiš­kai sa­vo svei­ki­ni­mo kal­bą pra­dė­jo kraš­to­ty­ros klu­bo „Pi­lai­tė“ na­rys Ri­man­tas Ben­do­rius ir pa­siū­lė ju­bi­lia­tui sa­vo me­tus pra­dė­ti skai­čiuo­ti at­bu­lai – nuo 100-me­čio at­gal, kas leis­tų da­bar džiaug­tis su­lau­kus ne 80-me­čio, o tik 20-ojo gim­ta­die­nio.

Na, o Plun­gės tre­čio­jo am­žiaus uni­ver­si­te­to rek­to­rius Sta­nis­lo­vas Tut­lys pri­si­mi­nė stu­den­tiš­kus lai­kus, kai jie­du su ju­bi­lia­tu mo­kė­si Pe­da­go­gi­nia­me uni­ver­si­te­te. S. Tut­lys pa­pa­sa­ko­jo apie vie­ną pa­va­ka­ro­ji­mą bend­ra­bu­čio kam­ba­ry­je, kur B. Po­cius gy­ve­no su dar tri­mis bend­ra­moks­liais. „Pa­bu­vom, pa­va­ka­ro­jom. Jau ir vi­sai su­te­mo, ne­be­no­riu nie­kur ei­ti, o vie­tos kur nu­mig­ti – nė­ra. Ta­da Bro­nius pa­ki­lo ir sa­ko – gul­kis į ma­no lo­vą, o aš ei­siu pas drau­gus. Tai to­kia ma­ža de­ta­lė, la­bai ge­rai api­bū­di­nan­ti Bro­nių, bet juk gy­ve­ni­mas ir su­si­de­da iš de­ta­lių“, – pa­ste­bė­jo S. Tut­lys.

Min­ty­se – ir ant­ra­sis lei­di­nys

Dau­gy­bę de­ta­lių, už­fik­suo­tų se­no­sio­se juo­dai bal­to­se nuo­trau­ko­se, liu­di­jan­čio­se, ko­kia Plun­gė bu­vo prieš 100 me­tų ir se­niau, iš­sau­go­jo ir B. Po­cius. Daug šių nuo­trau­kų, net 360, su­gu­lė į jo 2002 me­tais iš­leis­tą al­bu­mą „Plun­gė am­žių san­dū­ro­je“. Is­to­ri­kas sa­kė da­bar jau ir pa­ts ne­be­tu­rin­tis šio lei­di­nio – daug bu­vo par­duo­ta, iš­do­va­no­ta, iš­da­lin­ta.

B. Po­cius pri­si­pa­ži­no gal­vo­jęs apie ant­rą­jį lei­di­nį, to­kį, kur ša­lia is­to­ri­nių nuo­trau­kų su­gul­tų ir da­bar­ti­nės Plun­gės vaiz­dai, ta­čiau ne­ga­vęs fi­nan­sa­vi­mo šiam su­ma­ny­mui ir pa­dė­jęs jį gi­liai į stal­čių.

Vi­sa lai­mė, kad plun­giš­kis sa­vo stal­čiuo­se ne­sle­pia pa­čio su­kaup­tos se­nų­jų pi­ni­gų, mo­ne­tų, me­da­lių ko­lek­ci­jos – mie­lai ją eks­po­nuo­ja, kur tik yra pa­kvie­čia­mas. B. Po­cius pa­sa­ko­jo su šia pa­ro­da ap­ke­lia­vęs jau ne­ma­žą da­lį Lie­tu­vos, eks­po­na­vęs ir Vil­niu­je, kai bu­vo su­reng­tos Plun­gės die­nos.

Šią pa­ro­dą bib­lio­te­ko­je bu­vo ga­li­ma ap­žiū­rė­ti ir ren­gi­nio me­tu. Jos pri­sta­ty­mą ju­bi­lia­tas pra­dė­jo nuo sa­vęs, sa­vo šak­nų.

„Gi­miau Plun­gė­je ir man yra bran­gi ši že­mė, sa­vo pa­ro­do­se sten­giuo­si pa­ro­dy­ti jos gro­žį. 1846 me­tais pa­sta­ty­ta ši laik­ro­di­nė, ku­rio­je esa­me, dar se­niau, 1845 me­tais – kop­ly­čia prie „Se­nu­kų“, 1850 me­tais – var­pi­nė. Tu­rim kuo di­džiuo­tis ir už ką bū­ti dė­kin­gi gra­fams Zu­bo­vams“, – kal­bė­jo is­to­ri­kas ir ne­tru­kus pe­rė­jo prie pri­sta­to­mos sa­vo pi­ni­gų ko­lek­ci­jos.

Bė­gant me­tams – net ke­lios pi­ni­gų re­for­mos

B. Po­cius su­si­rin­ku­sie­siems pri­mi­nė, kad Lie­tu­vo­je įvy­ko net ke­lios pi­ni­gų re­for­mos. Pir­mo­ji – 1922 me­tais, kai įves­tas li­tas. Prieš tai bu­vo auk­si­nai, dar anks­čiau – ost­mar­kės, ku­rio­mis ga­lė­jai at­si­skai­ty­ti ne tik Lie­tu­vo­je, bet Lat­vi­jo­je, Bal­ta­ru­si­jo­je bei Len­ki­jo­je – to­se te­ri­to­ri­jo­se, kur bu­vo vo­kie­čių ka­riuo­me­nė.

„1922 me­tais įves­tas li­tas bu­vo la­bai stip­rus, pri­ly­gin­tas 0,150462 gra­mo auk­so ir bu­vo vie­na stip­riau­sių va­liu­tų pa­sau­ly­je. 1947 me­tais, kai man te­bu­vo me­tu­kai, įves­ti rub­liai. Jau vė­liau, kai paau­gau, ma­ma, pa­me­nu, duo­da­vo 10 rub­lių ir liep­da­vo ei­ti į tur­gų, par­neš­ti grie­ti­nės, mė­sos, dar šio bei to – vis­kam tų 10-ies rub­lių už­tek­da­vo ir dar lik­da­vo grą­žos“, – sa­vo vai­kys­tę pri­si­mi­nė is­to­ri­kas.

1992 me­tais įvy­ko dar vie­na pi­ni­gų re­for­ma. No­rint at­si­sa­ky­ti rub­lių pe­rei­na­ma­jam lai­ko­tar­piui įves­ti žvė­riu­kai ar­ba ki­taip – ta­lo­nai. Bet jais nau­do­ta­si neil­gai, vos me­tus, kai vėl įves­ti li­tai. Kaip pri­si­me­na B. Po­cius, ta­da 100-ą ta­lo­nų ga­lė­jai iš­keis­ti į vie­ną li­tą, to­dėl ne vi­si sku­bė­jo keis­ti, ki­ti iš­sau­go­jo krū­vas šių spal­vin­gų, žvė­re­lių at­vaiz­dais mar­gin­tų bank­no­tų.

2015 me­tų sau­sio 1-ąją įves­tas eu­ras, ku­rio ver­tė bu­vo 3,4528 li­to. „At­vy­kę iš te­le­vi­zi­jos ta­da ma­nęs klau­sė, ar aš esu už eu­rą. Pa­sa­kiau, kad rei­kia pa­lauk­ti, dar ne­sku­bė­ti, nes tuoj pra­dės vis­kas brang­ti. Taip ir bu­vo.“

Pa­si­da­li­nęs sa­vo ži­nio­mis, is­to­ri­kas pa­siū­lė pub­li­kai ma­žą int­ri­gą – žai­di­mą: kas at­sa­kys, ka­da Lie­tu­va pa­te­ko į ca­ri­nės Ru­si­jos su­dė­tį, gaus 200 veng­rų fo­rin­tų mo­ne­tą. Kiek pa­spė­lio­jus, iš sa­lės ne­tru­kus nu­skam­bė­jo tei­sin­gas at­sa­ky­mas – 1795 me­tais. „Čia bus pra­džia jū­sų pi­ni­gų ko­lek­ci­jos, gal ei­sit ma­no ke­liu“, – įteik­da­mas lai­mė­ji­mą pa­lin­kė­jo ko­lek­ci­nin­kas.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma – 14 400 Eur.