Naujausios
Sulaukė palaiminimo iš aplinkinių
Rietavo savivaldybės Medingėnų kultūrinių renginių organizatore dirbusi, bet vos prieš keletą dienų iš darbo išėjusi I. Žilienė, norėdama įamžinti jubiliejinius metus, nutarė savo sumanymu pasidalinti su Medingėnų vokalinio ansamblio nariu Robertu Katausku. Vyriškiui ši mintis labai patiko, todėl pažadėjo prisidėti prie organizacinių darbų, kad vietiniai medingėniškiai ir svečiai galėtų pasidžiaugti naujuoju ženklu, sustoti nusifotografuoti prie jo ar tiesiog akis paganyti.
Pagalbos ilgai ieškoti nereikėjo. Medingėniškis Audrius Budrys, sužinojęs apie I. Žilienės iniciatyvą, negailėdamas sveikatos, brangaus laiko ir jėgų, pasisiūlė sukurti medinį Medingėnų ženklą.
„Nemoku nusakyti žodžiais to jausmo, kurį jaučiu širdyje iki šiol. Aplink yra tiek daug nuostabių ir talentingų žmonių. Darbo procesas užtruko labai greitai – iki trejeto savaičių. Per tą laiką spėjau surinkti visus reikiamus leidimus, kad šį meno kūrinį būtų galima pastatyti pasirinktoje vietoje ir džiaugtis juo ne vienerius metus“, – kalbėjo rietaviškė.
Prisidėjo ne vienas
Prie projekto įgyvendinimo prisidėjo ir daugiau geros valios žmonių bei įmonių. Žemėtvarkos ir geodezijos įmonė „Europlanas“ pasirūpino, kad ženklas turėtų sau skirtą vietą, o jau minėtas medingėniškis R. Katauskas sukvietė gausų būrį kitų nagingų vyrų į talką: Kazį Šaukštelį, Egidijų Grinovecką, Steponą Urboną ir Titą Tautkevičių.
Didžiausiu iššūkiu tapo ir daugiausiai jėgų pareikalavo, anot pašnekovės, polių gręžimas ir suformavimas. Nelengva buvo išrinkti ir ženklui tinkamą spalvą, bet nėra nieko neįveikiamo, jeigu šalia – tvirta ir darbinga komanda, turinti vienijantį tikslą.
Idėjos autorė išreiškė nuoširdžią padėką visai Medingėnų seniūnijai, Seimo nariui Jurgiui Razmai, Rietavo savivaldybės tarybos nariui Viktorui Krajinui, taip pat Linai Songailienei, Rimai Kalnikaitei, Nijolei ir Robertui Katauskams, Rūtai Piekuvienei.
Lietuvoje gyventi yra gera
Medingėnų jubiliejaus įamžinimo sumanytoja I. Žilienė – itin meniškos sielos moteris, aplinkinius džiuginanti ne tik tokiom originaliom idėjom, bet ir užburiančiu balso skambesiu.
Rietaviškė pasakojo muziką pamilusi jau nuo mažų dienų ir vieną dieną, lemtingo atsitiktinumo dėka, buvo pastebėta kaimynės dainuojanti lauke, pasilipusi ant akmens. Mamai beliko užrašyti dukrą į meno mokyklą ir džiaugtis bundančiu talentu.
Baigusi vidurinę mokyklą Ilma jau tvirtai žinojo, kokiais keliais žengs. Išvyko studijuoti vokalo subtilybių į Stasio Šimkaus konservatoriją Klaipėdoje.
Vėliau, kaip ir dažną mūsų tautietį, suviliojo noras paragauti užsienietiškos duonos skonio. Bet svetima šalis nė per nago juodimą nesuviliojo – tik dar labiau įsitikino, kokia brangi yra Lietuvos žemė, kur, rodos, net saulė šviečia skaisčiau, gimta kalba ir savi žmonės.
Svajojo apie teatrą, bet surado jaunikį
Prieš keturiolika metų I. Žilienė, pradėjusi savo muzikinę karjerą, ėmė svajoti, kaip vieną dieną užkariaus didžiąją operos sceną. Bet, kaip pati sako, nutiko gyvenimas: jos kelyje netikėtai pasipainiojo būsimasis vyras Darius. Jaunuolius supažindino pats Ilmos tėvelis. Netrukus moteris iš Plungės persikraustė pas jį į Rietavą, vėliau jiedviem gimė dukra Kamilė ir svajonė apie didžiąją sceną liko toli užmaršty.
Bet veikli moteris nesėdi sudėjusi rankų. Ji įsitikinusi: jeigu kažko labai nori, viskas yra įmanoma. Buvo gyvenime ir toks etapas, kuomet kūrė gėlių puokštes vėlinėms, darė manikiūrus, bet ir muzika visada buvo šalia. Galiausiai supratusi, kad ji yra tikrasis pašaukimas, tvirta koja žengė į viešumą. Ir dabar gieda bažnyčios chore, dainuoja vestuvėse, krikštynose ir kituose renginiuose bei šventėse.
„Didžiausią laimę jaučiu galėdama bendrauti ir susipažinti su žmonėmis, realizuoti savo sumanymus, idėjas, keliauti ir koncertuoti. Vienturtė dukra Kamilė irgi seka mamos pėdomis – šiais metais pabaigė Rietavo Mykolo Kleopo Oginskio meno mokyklos smuiko klasę, lanko chorą, o kaip bus toliau, matysime“, – pasakojo I. Žilienė.