Bro­lių Vaič­kų dai­nos – lyg mei­lės laiš­kai gim­ta­jam kraš­tui

Mei­lė mu­zi­kai – nuo pat lop­šio

Nuot­r. iš as­me­ni­nių Ar­vy­do ir Arū­no Vaič­kų al­bu­mų

Nors gy­ve­ni­mas bro­lius iš­blaš­kė po skir­tin­gas Eu­ro­pos ša­lis, su­grį­žę į gim­ti­nę jie tam­pa tais pa­čiais vai­kys­tės Al­sė­džių ber­niu­kais – nuo­šir­džiais, šil­tai be­si­šyp­san­čiais, kal­ban­čiais be men­kiau­sio ak­cen­to gim­tą­ja že­mai­čių tar­me. Jų dai­no­se – tė­vų dva­sia, se­ne­lių is­to­ri­jos, bo­čiaus gro­ja­ma smui­ko me­lo­di­ja ir vi­sa tai, kas ne­lei­džia pa­mirš­ti, kas esi ir iš kur atė­jęs.

Mu­zi­ka bro­lių na­muo­se skam­bė­jo nuo ma­žu­mės. Tė­vas gro­jo gi­ta­ra, se­ne­lis – smui­ku, ma­ma ir dai­na­vo, ir gie­do­jo baž­ny­čios cho­re.

Gi­mi­nės su­si­bū­ri­mai virs­da­vo tik­ro­mis mu­zi­kos šven­tė­mis – skam­bė­da­vo dai­nos, o du bro­liu­kai, bū­da­mi vos ketverių–penkerių (tarp bro­lių – vie­ne­rių me­tų skir­tu­mas), jau drą­siai styp­so­jo ša­lia gro­jan­čių­jų, ban­dy­da­mi at­kar­to­ti jų ju­de­sius. Ši vi­di­nė aist­ra mu­zi­kai au­go kar­tu su jais – kaip šak­nis, ku­rios neiš­rau­si.

„Mums mu­zi­ka bu­vo kas­die­ny­bė. Ma­ma, grį­žu­si iš nak­ti­nės pa­mai­nos Tel­šių „Mas­čio“ fab­ri­ke, daž­nai ras­da­vo mus gro­jan­čius ir pyk­da­vo, kad ne­ga­li nor­ma­liai per mus pail­sė­ti. Ta­da mes ei­da­vom iš tro­bos ir gro­da­vom dar­ži­nėj už­si­ka­bi­nę du­ris. Net na­gai kru­vi­ni bū­da­vo“, – pri­si­me­na Ar­vy­das.

Bro­liai ne tik dai­nuo­ja že­mai­tiš­kai, bet ir pa­sa­ko­ja le­gen­do­mis ta­pu­sias Že­mai­ti­jos kraš­to is­to­ri­jas. „Bo­čius, ku­ris gy­ve­no ne­to­li Luo­kės, mums, vai­kams, pa­sa­ko­da­vo apie Ta­dą Blin­dą, kad jis bu­vo ne koks nors plė­ši­kas, bet tei­sin­gu­mo ieš­ko­to­jas. Ką atim­da­vo iš tur­tin­gų­jų – ati­duo­da­vo varg­šams, – pri­si­me­na Arū­nas. –Val­džia ne­ga­lė­jo su juo su­si­do­ro­ti, nes žmo­nės jį my­lė­jo, bū­tų su­ki­lę, to­dėl pa­sklei­dė me­lą, kad Blin­da api­plė­šė Luo­kės baž­ny­čią. Ta­da kai­mie­čiai pa­tys jį nu­žu­dė, kai šis at­vy­ko į jo­mar­ką. Tai bo­čiui pa­sa­ko­jo jo tė­vai, šiems – jų tė­vai, taip ir iš­li­ko tas maiš­ti­nin­kas gy­vas at­min­ty. Gal ir mes ta dva­sia per­siė­mę, ne­ga­lim nu­rim­ti“.

Vin­giuo­ti gy­ve­ni­mo ke­liai

Vai­kys­tę ir jau­nys­tę bro­liai lei­do Al­sė­džiuo­se. Vy­res­ny­sis Arū­nas po 8-ių kla­sių įsto­jo į Plun­gės sta­ty­bos tech­ni­ku­mą, vė­liau bai­gė tei­sės moks­lus Vil­niu­je, My­ko­lo Rio­me­rio uni­ver­si­te­te, ku­ris ta­da va­di­no­si Mins­ko aukš­to­sios mi­li­ci­jos mo­kyk­los Vil­niaus fi­lia­lu. Taip pat at­bu­vo dve­jus me­tus oku­pan­tų ar­mi­jo­je, po to pa­kvies­tas bro­lio at­vy­ko Ang­li­jon. Šio­je ša­ly­je gy­ve­na ir da­bar. Ten pat įsi­kū­rė ir dukros iš pirmosios santuokos Ores­ta ir Gre­ta, ku­rios do­va­no­jo jam po­re­lę anū­kų Ha­ri­so­ną ir Ma­zi­kyn Ele­ną.

Da­bar Arū­nas džiau­gia­si ant­rą­kart ve­dęs uk­rai­nie­tę iš Dnip­ro Ol­gą, su ku­ria su­si­lau­kė sū­naus Eri­ko ir duk­ters Ka­mi­los Ro­se.

Ar­vy­das po vi­du­ri­nės bai­gi­mo bu­vo pa­šauk­tas į tar­ny­bą so­vie­tų ar­mi­jo­je, po to pa­su­ko vers­li­nin­ko ir mu­zi­kos kū­rė­jo bei at­li­kė­jo ke­liu. Jam li­ki­mas lė­mė dau­giau ne­gu Arū­nui pa­si­blaš­ky­ti po pa­sau­lį: apie pen­ke­rius me­tus gy­ve­no ir dir­bo Ang­li­jo­je, de­šimt­me­tį – Uk­rai­no­je, o pa­sku­ti­niuo­sius 10 me­tų su žmo­na uk­rai­nie­te iš Ma­riu­po­lio Alio­na yra įsi­kū­rę Is­pa­ni­jo­je. Tu­ri sū­nų Jev­ge­ni­jų ir anū­ką Leo.

Ro­ką ku­ria abu

Bro­liai mu­zi­kuo­ja ne tik kar­tu, bet ir at­ski­rai. Ar­vy­das nuo pat jau­nu­mės bu­vo kvie­čia­mas kaip pui­kus gi­ta­ris­tas gro­ti įvai­rio­se gru­pė­se. Kaž­ka­da net su folk­lo­ro an­samb­liu vy­ko gast­ro­lių į Len­ki­ją.

Da­bar abu bro­liai gro­ja gru­pė­je „Bro’s Vaičkus&Co“, ku­rios ly­de­ris yra Ar­vy­das. Be to, pa­sta­ra­sis gro­ja ir gru­pė­je „Imig­rants“ Is­pa­ni­jo­je – jos ko­lek­ty­vas tarp­tau­ti­nis, tad at­lie­ka­mos dai­nos įvai­rio­mis kal­bo­mis.

„Mu­zi­ka man gims­ta iš jaus­mo: pir­ma atei­na me­lo­di­ja, ku­ri tu­ri ge­rai skam­bė­ti net be žo­džių“, – at­sklei­džia Ar­vy­das. O Arū­nas sa­ko, kad jam bū­na vi­saip: kar­tais pir­miau­sia at­si­ran­da žo­džiai, kar­tais – me­lo­di­ja. Bet pa­sku­ti­nius ak­cen­tus dai­nos at­li­ki­me vi­sa­da de­da Ar­vy­das, nes jis yra gru­pės ly­de­ris ir apie kū­ry­bą iš­ma­no ge­riau­siai.

Jur­gi­tos NAG­LIE­NĖS nuo­tr.

Vy­rai pa­sa­ko­ja, kad že­mai­tiš­ka dai­na „Pon­deivs yr mū­sa pu­sie“ gi­mė jiems abiems. Bet ne­si­se­kė jos įra­šyt, vis stri­go kaž­kas. Ta­da Ar­vy­das pa­kei­tė fra­zę „pa­si­mels­kem bie­da esont“ į „pa­si­mels­kem ne tik bie­da esont“ ir vis­kas su­gu­lė į sa­vo vie­tas. Dai­na įsi­ra­šė leng­vai ir jos po­pu­lia­ru­mas so­cia­li­niuo­se tink­luo­se vir­ši­jo vi­sus bro­lių lū­kes­čius.

Ta­len­tin­gi maiš­ti­nin­kai

Ro­ke­riai Vaič­kai nuo pat jau­nys­tės pa­si­žy­mė­jo kaip maiš­ti­nin­kai. „An­tis“, džin­sai, odi­nė lie­me­nė ant nuo­go kū­no, at­vi­ra kri­ti­ka sis­te­mai… Mu­zi­ka jiems bu­vo lais­vės for­ma. Dar ankstyvoje jaunystėje gro­jo gi­mi­nių suei­go­se, są­skry­džiuo­se, kar­tą net ves­tu­vė­se, kai ne­ti­kė­tai te­ko pa­va­duo­ti mu­zi­kan­tus. Tą­kart skam­bė­jo už­sie­nie­tiš­ka mu­zi­ka, ku­ri tuo­met bu­vo drą­sus žings­nis. Bet bro­liams drą­sos nie­ka­da ne­trū­ko.

Vos pra­si­dė­jus Są­jū­džiui, pir­mie­ji iš­sto­jo iš kom­jau­ni­mo. Ar­vy­das mo­kyk­lo­je pa­mo­kų me­tu ty­čia nuė­jo į baž­ny­čią ir už tai bu­vo iš­mes­tas iš or­ga­ni­za­ci­jos. Arū­nas kom­jau­nuo­lių su­si­rin­ki­me at­vi­rai pa­reiš­kė, kad trau­kia­si sa­vo no­ru, ir čia pat pa­ra­gi­no ki­tus da­ry­ti tą pa­tį. Dėl to ki­lo triukš­mas, at­vy­ku­si ko­mi­si­ja ty­rė „at­ve­jį“, bet, ma­tyt, jau jau­tė atei­nan­čias per­mai­nas, Są­jū­dį, tai nie­ko ne­pa­da­rė, ne­nu­bau­dė.

Pa­si­ro­dy­mai – nuo­šir­dūs ir jaus­min­gi

Ar­vy­das ak­cen­tuo­ja, kad no­rint ge­rai gro­ti, rei­kia kas­dien re­pe­tuo­ti, ne­ga­li­ma da­ry­ti per­trau­kų, nes ta­da menks­ta kon­cer­tų ko­ky­bė. Vi­sa­da sce­no­je ekst­ra­va­gan­ci­ja ir iš­skir­ti­ne iš­vaiz­da pa­si­žy­min­čiam al­sė­diš­kiui jau­nys­tė­je te­ko gro­ti su ži­no­mais at­li­kė­jais Vir­giu Pa­že­mec­ku, Kęs­tu­čiu Jab­lons­kiu, taip pat įvai­rio­se gru­pė­se, iš jų sė­mė­si pa­tir­ties. Iš­vy­kęs į už­sie­nį nie­ka­da ne­pa­li­ko mu­zi­kos, vis kaž­kur gro­da­vo. Lon­do­ne kar­tą net bu­vo pa­kvies­tas kon­cer­tuo­ti su po­pu­lia­ria bri­tų gru­pe.

Nuot­r. iš as­me­ni­nių Ar­vy­do ir Arū­no Vaič­kų al­bu­mų

Nuot­r. iš as­me­ni­nių Ar­vy­do ir Arū­no Vaič­kų al­bu­mų

Ro­ke­riui taip pat la­bai svar­bus sce­nos ju­de­sys, įvaiz­dis. Jo bro­lis Arū­nas vi­sai rim­tai sa­ko: „Ar­vy­das lie­pia mums nuo­lat kaž­ką da­ryt, ju­dėt. Jei sce­no­je sto­vi kaip men­tu­ris, nuo jo gau­ni vel­nių!“

Pir­ma­sis jų pa­si­ro­dy­mas už­per­nai Al­sė­džiuo­se, per mies­te­lio šven­tę, bu­vo lyg gai­vaus vė­jo gū­sis. Iš pra­džių ste­bė­jo­si vi­si – kaip čia šok­ti pa­gal to­kią ne­gir­dė­tą, vis­ką už­go­žian­čią ro­ko mu­zi­ką?! Šven­tės da­ly­vių pa­si­me­ti­mą pa­ste­bė­jo ir pa­tys bro­liai, tai jiems kė­lė šyp­se­ną – tar­si bū­tų at­ne­šę kaž­ką ne­ti­kė­to. Taip ir bu­vo, bet at­ga­vę ža­dą su­si­rin­ku­sie­ji at­si­pa­lai­da­vo, kar­tu su gru­pe ėmė trauk­ti iš jau­nys­tės ži­no­mas dai­nas, šok­ti.

Bro­liai ne tik mu­zi­kuo­ja, bet ir do­mi­si Že­mai­ti­jos is­to­ri­ja, sie­kian­čia se­niau­sius lai­kus. Jų dai­nos, pa­ra­šy­tos že­mai­čių kal­ba, yra tar­si mei­lės laiš­kai gim­ta­jam kraš­tui. Vi­sas jas „Bro’s Vaičkus&Co“ iš­dai­na­vo šią va­sa­rą Lie­tu­vo­je tu­rė­tuo­se kon­cer­tuo­se ir ža­da su­grįž­ti kon­cer­tuo­ti spa­lio mė­ne­sį.