www.zemaiciolaikrastis.lt

ŠIANDIEN: 2026-04-18
Facebook

Komentarai

paleperubrikainternetui

„Su grįžtančia saule, su užgimusiu Kristumi!“

Ko linkė­si­me ar­ti­mie­siems ir sau šie­met? Pradė­da­ma Jums, brangūs skai­ty­to­jai, ra­šy­ti prie­ššven­tinį „Palėpės“ straips­nelį, taip pat gal­vo­jau, ko pa­linkė­ti Kūčių ir Šventų Kalėdų pro­ga, kad neat­ro­dytų ba­na­lu ir ne­tik­ra. Ma­no min­tis ne­tikė­tai nu­traukė į kie­mo snie­go pus­nis įsliuogęs au­to­mo­bi­lis. Iš jo, ap­si­ka­bi­nu­si ke­lis mai­še­lius, iš­si­ropštė jau­nystės laikų draugė. Sa­ko, va­žia­vu­si pro šalį, at­ve­žu­si knygų. Mat jų […]

Daugiau
paleperubrikainternetui

Pirmasis istorijoje „Žemaičių egzaminas“ įvyko

Knyga pristatyta Istorinėje Prezidentūroje Svei­ki­no nu­galė­to­jas Ge­riau­siai pirmąjį „Že­mai­čių eg­za­miną“ iš­laikė trys šau­nios, pa­gyrų ver­tos mo­te­rys, tuo dar kartą įro­dy­da­mos, kad šio­je žemė­je jos lai­ko dau­gybę kampų. Kaip ir de­ra gim­ta­dienį šven­čian­čiai že­mai­čių sos­ti­nei, pirmąją vietą pelnė tel­šiškė Vi­li­ma Meš­kaus­kienė. Laik­raš­čio „Tel­šių ži­nios“ re­dak­torė džiaugė­si, kad iš 20 klau­simų pa­vy­ko at­sa­ky­ti į 19 per trum­piau­sią […]

Daugiau
paleperubrikainternetui

Kalėdos, kokių (ne)laukiu

Ką ap­do­va­nos šven­ta­sis Mi­ka­lo­jus Kaip grei­tai pra­bėgo me­tai. Ro­dos, taip ne­se­niai su­dėjau į dėžu­tes did­žiau­sios žie­mos šventės puoš­me­nas, o da­bar jas vėl iš­pa­kuo­ju. Rei­kia lai­ku pa­puoš­ti na­mus, nu­pirk­ti do­vanė­lių, pa­ra­šy­ti kalė­di­nius svei­ki­ni­mus ir laiš­kus, ap­lan­ky­ti se­niai ma­ty­tus gi­mi­nai­čius ar pa­žįsta­mus, at­si­pra­šy­ti įžei­dus ar ati­duo­ti vi­sas sko­las, jei to­kių pa­si­taikė, pa­ruoš­ti šei­mai vai­šių stalą su vi­su […]

Daugiau
paleperubrikainternetui

Lapkričio lietaus rapsodija

Bet juk ru­duo, net lapk­ri­tis, la­bai gra­žus me­tas. Mar­gas spal­vo­mis, pa­slap­tin­gas sa­vo il­gais va­ka­rais, ku­rių me­tu ga­li­ma nu­veik­ti tiek darbų. Va­sarą ne­turė­jo­me jiems lai­ko ar no­ro, bet ga­li­me da­bar, lauk­da­mi, pa­kol sau­lelė vėl at­kop­da­ma pa­bu­dins svietą. Tamsų va­karą, kai pliau­pia lie­tus ir šniokš­čia vėjas, taip jau­ku klau­sy­tis, kaip kros­ny­je mal­kas traš­ki­na ug­nis. Ger­ti va­sarą su­rinktų […]

Daugiau
paleperubrikainternetui

„Meilė ir viltis yra tai, dėl ko aš čia dabar“

Lietuvių krepšinį gali „matuotis“ visa Europa Ne­ma­rio­ji AB­BA su­grįžo Su­sibūręs 1972 m. Stok­hol­me, kvar­te­tas klestė­jo gerą de­šimt­metį, o jo kūry­ba (nors, pa­ly­gi­nus, ir ne­gau­si – iki šių metų iš­leis­ti 8 al­bu­mai, tie­sa, bu­vo ne­ma­žai ir at­skirų dainų) ne­pa­li­ko abe­jingų vi­sa­me pa­sau­ly­je. Grupės pa­va­di­nimą me­ni­nin­kai iš dviejų šeimų su­darė pa­gal sa­vo vardų – Ag­net­ha Fältskog, An­ni-Frid Lyngs­tad, […]

Daugiau
paleperubrikainternetui

Paskutinė rudens šventė

Vaikystės žaislas virto meno kūriniu Me­tas, kai džiau­giamės dar­bo vai­siais Kiek­vie­na ša­lis tu­ri sa­vo dau­giau ar ma­žiau svar­bių šven­čių. Šve­dai įspūdin­gai pa­žy­mi Šventąją Liu­ciją, dau­ge­lio pa­sau­lio ša­lių vai­kai lau­kia Šven­to­jo Mi­ka­lo­jaus, kai ku­rio­se ša­ly­se Sek­minės – ne­dar­bo die­na, mes su bro­liais lat­viais sma­giai ne­ria­me į Rasų šventę. Nuo se­niau­sių laikų iki da­bar įvai­riuo­se pa­sau­lio kraš­tuo­se mi­ni­ma ir […]

Daugiau
paleperubrikainternetui

„Čia yra Petras“

Kas graužia socialdemokratų rožę? Mies­tas po že­me Po ma­žiau­sios pa­sau­lio vals­tybės – Va­ti­ka­no – sim­bo­liu – Šven­to­jo Pet­ro Ba­zi­li­ka, 5–12 metrų gy­ly­je sle­pia­si iš­ti­sas mi­ru­siųjų mies­tas, va­di­na­mas Va­ti­ka­no ne­kro­po­liu. Jis nėra rek­la­muo­ja­mas kaip tu­ristų trau­kos cent­ras, apie šias se­no­vi­nes ka­pi­nes, ta­pu­sias mu­zie­ju­mi, ilgą laiką ne­bu­vo ra­šo­ma ir ke­lio­nių gi­duo­se. Si­tua­ci­ja pa­si­keitė, kai vi­si ėmėme nau­do­tis […]

Daugiau
paleperubrikainternetui

Jau Visi Šventieji…

Anglų kalbos pamoka – pas NATO karius Vaš­kuo­tos po­pie­rinės gėlės, me­ta­li­niai vai­ni­kai Vi­sa­da mėgda­vau nulėk­ti į kai­my­nystė­je stovė­ju­sią seną pa­slap­čių ku­piną tro­belę pas Ru­sie­nelę ir spok­so­ti, ką tądien jos šei­mi­ninkė bus nu­spren­du­si dirb­ti. Kar­tais ji aus­da­vo, kar­tais megz­da­vo ar ner­da­vo, bet kar­tais jos ran­ko­se pra­žys­da­vo gėlės. Lau­ke ly­jant ar ūbau­jant šiau­ri­niam vėjui, la­biau­siai mėgau sėdėti […]

Daugiau
paleperubrikainternetui

Tunų salotos su avokado užtepėle (IV d.)

Pal­mių aliejų švei­čia­me ki­bi­rais „Be­veik cent­ne­rio pal­mių alie­jaus ar­ba po po­rą ki­birų kiek­vie­nam per me­tus ma­no trijų as­menų šei­ma tik­rai ne­su­var­to­ja“, – stebė­jau­si ir pik­ti­nau­si, ana­li­zuo­da­ma minė­tus sta­tis­ti­kos duo­me­nis. „Gal ten, kaž­kur Af­ri­ko­je, tur­tin­go­je pal­mių, tie ke­li ki­bi­rai kiek­vie­nam per me­tus ir su­si­da­ro, bet tik ne pas mus“, – mąsčiau tuo me­tu už­kand­žiau­da­ma gard­žiais „Biržų duo­nos“ […]

Daugiau
paleperubrikainternetui

Tunų salotos su avokado užtepėle (III d.)

Kas ska­nu mums, ne­tin­ka šu­niui La­šišą pra­mo­ni­niu būdu au­gi­na dau­ge­lis ša­lių, žy­miau­sios au­gin­to­jos – Čilė ir Nor­ve­gi­ja, taip pat Ka­na­da, Jung­tinė Ka­ra­lystė bei Fa­rerų sa­los. Kas­met į rinką šios ša­lys pa­tie­kia iki pu­sant­ro mi­li­jo­no ir dau­giau tonų la­ši­šos. Prieš ke­lio­li­ka metų lan­ky­da­ma­si Nor­ve­gi­jo­je, ieš­ko­jau lauk­tu­vių par­vež­ti tik­ros ge­ros nor­ve­giš­kos la­ši­šos. Kai pre­ky­bos cent­re jau iš­si­rin­kau to­kią, […]

Daugiau
paleperubrikainternetui

Tunų salotos su avokado užtepėle (II dalis)

Žu­vis – svei­ka ir nau­din­ga? Nau­din­ga ar… nuo­din­ga? Turbūt ne vie­nos šei­mi­ninkės mais­to at­sargų len­ty­no­je ra­sis ir tu­no kon­servų in­de­lis. Grei­ta, pa­to­gu, ska­nu ir svei­ka šei­mai ar ne­tikė­tam sve­čiui ap­si­lan­kius. Ir tu­no keps­nius bent jau iki­pan­de­mi­niais lai­kais tik­rai siū­ly­da­vo ne vie­nas res­to­ra­nas. Šios žu­vies, turbūt, esa­me valgę vi­si, bet ne vi­si ži­no­me, kad tu­nas yra […]

Daugiau
paleperubrikainternetui

Kaip išeina žmonės

Kas pa­duos stik­linę van­dens „Kai sirg­si, ne­bus kas stik­linę van­dens pa­duo­da“, – pa­ti bai­siau­sia pra­na­šystė apie liūdną se­natvę ir vie­natvę, am­žiaus ga­le ne­tu­rint ar­timųjų. Da­bar, jei pa­ten­ki į li­go­ninę, ši pra­na­šystė iš­si­pil­do su kau­pu. Nes­var­bu, ar jau­nas, ar se­nas, vie­ni­šas ar su šei­ma, būsi at­skir­tas nuo ar­timųjų ir pa­lik­tas me­dikų va­liai ir ga­liai. Net kalė­ji­me […]

Daugiau
paleperubrikainternetui

Nepamirškime ir juoktis

Kur pa­si­dėjo po­kšti­nin­kai Vi­sais lai­kais žmonės pa­si­šai­py­da­vo iš sa­vo ne­sėkmių, silp­ny­bių ar kvai­lu­mo. Tie, kas juokų ne­sup­ra­to, taip ir li­ko it musę kandę bei prie juo­kau­jan­čių ne­pri­tapę, o kas su­pra­to, juo­kas gydęs nuo dau­ge­lio bėdų. Net pa­sa­ko­se apie ka­ra­lius su­šmėžuo­da­vo juok­da­rys, tik jis vie­nas galėjęs pa­si­šai­py­ti net iš val­do­vo silp­ny­bių ar ne­sėkmių. Lai­kai keitė­si, juok­da­riai […]

Daugiau
paleperubrikainternetui

Vabalų ir vabzdžių rojaus vasara

Vabzd­žiai ir va­ba­lai ata­ka­vo ne­gai­les­tin­gai Apie sa­vo ape­titą įvairūs kenkė­jai šie­met pri­minė nuo pat vėsaus ir drėgno pa­va­sa­rio – graužė ir nai­ki­no, ką ap­tikę. Vos su­spro­gu­sius su­ri­jo ag­rastų la­pus, pa­ra­ga­vo ir ser­bentų, raitė­si obelų la­pai, be­vai­siai nu­bi­ro vyš­nių žie­dai. Gra­žiai su­ža­liavęs ka­žin ko kie­me nu­džiu­vo kamš­ti­nis skirps­tas. Aną­dien, žiū­riu, net šilk­med­žio la­pus ap­nikę kaž­ko­kie kir­mi­nai. Krie­nai […]

Daugiau
paleperubrikainternetui

Rugsėjis vėl kviečia į mokslus

Dėl didelių šildymo kainų atsisakoma butų Dar vie­nos re­for­mos vi­zi­jos Ge­gužės vi­du­ry­je Švie­ti­mo, moks­lo ir spor­to mi­nis­te­ri­ja pri­statė „Tūkstant­me­čio mo­kyklų“ pro­gramą. Kai ku­rias šios pro­gra­mos nau­jie­nas paaiš­kin­ti po­pu­lia­riai ne taip ir leng­va. Bet jei rūpi vaikų atei­tis, ver­ta per­skai­ty­ti ir pa­si­gi­lin­ti. Mi­nis­te­ri­jos nuo­mo­ne, iki šiol daug vaikų mo­ko­si mo­kyk­lo­se, ku­rios nea­ti­tin­ka ge­ros mo­kyk­los sąvo­kos, – […]

Daugiau
paleperubrikainternetui

Česnakai vietoje šakočio

Dar­žo­vių pa­ketų „pre­nu­me­ra­ta“ Ki­to­se ša­ly­se ši pra­kti­ka vie­naip ar ki­taip at­ran­da­ma iš nau­jo. Jei sa­vo ko­lek­ty­vi­niuo­se so­duo­se ir „aruo­se“ au­gi­no­me viską, kas įma­no­ma, dėl ne­pri­tek­liaus, da­bar vis daž­niau to­kios veik­los ima­ma­si dėl eko­lo­gi­jos. Gam­tos sąly­gos kas­met vis la­biau kin­ta ir rūstėja, der­liai mažė­ja. Da­ro­si sun­ku ne tik pa­so­din­ti, bet ir nuim­ti der­lių, o mais­to po­rei­kis […]

Daugiau
paleperubrikainternetui

Paskutinė vasaros puokštė Žolinei

At­sis­vei­ki­ni­mas su va­sa­ra Šį po­sūkio ru­de­niop tašką – Šven­čiau­sios Mer­gelės Ma­ri­jos ėmi­mo į dangų dieną – mūsuo­se daž­niau įpras­ta va­din­ti Žo­li­ne ar­ba pa­sku­ti­ne va­sa­ros šven­te. Po jos jau ne­si­skleis nau­ji žie­dai, baigs nok­ti vai­siai, po jos jau ne­sėsi ir ne­so­din­si šių metų der­liui, tik ki­tiems me­tams, po jos jau dvel­kia ru­de­niu. Kiek­vie­nas mūsų sau­go­me vai­kystės pri­si­mi­ni­mus […]

Daugiau
paleperubrikainternetui

Negailestinga žmogaus valdovė

Moteris subūrė pomėgis dainuoti Cik­lo­nas „Bernd“ pa­skan­di­no slėnio gy­ven­to­jus Šią va­sarą Eu­ropą skal­bia lietūs. Ne vie­no­je ša­ly­je bu­vo pra­ne­ša­ma apie įvai­rias ne­lai­mes, ta­čiau tai, kas nu­ti­ko Vo­kie­ti­jo­je, sun­ku nu­sa­ky­ti ir dar sun­kiau įsi­vaiz­duo­ti. Per par­ą į vieną kvad­ra­tinį metrą – 200 l van­dens, ir tai nu­ti­ko kal­nuo­to­je vie­tovė­je. Prieš tai jau įmir­ku­si žemė ne­pajėgė taip […]

Daugiau
paleperubrikainternetui

Apie atlaidus ir ubagus

Baltosios lazdelės dieną perrinko valdžią Kai Šven­ta Ona bu­vo duo­nos po­nia Pats vi­dur­va­sa­ris, tuo­jau ir lie­pos ga­las su Šven­ta Ona ir pir­mu ru­gių pėdu, tai­gi ir naują­ja duo­na. Tik nei šie­napjūtė ar saulės no­ki­na­mas der­lius šių laikų žmo­gui ne­bėra tam tik­ras at­skai­tos taš­kas, reiš­kian­tis svar­bius po­ky­čius gy­ve­ni­me. Mes ne­be­gy­ve­na­me žem­dir­biš­ko gam­tos ka­len­do­riaus rit­mu, dau­ge­lis anks­čiau svar­bių […]

Daugiau
paleperubrikainternetui

Optimizuotos paslaugos nuteikia pesimistiškai

Teo­ri­ja Už ke­lių ki­lo­metrų esan­čio mies­te­lio cent­re pa­što sky­riaus ne­li­ko. Dėl šios re­for­mos su ap­lin­ki­nių kaimų gy­ven­to­jais šil­tai at­si­svei­ki­no daug metų spaudą, pen­si­jas, duo­nos ke­palą ar šiaip būti­niau­sių da­lykų per pus­nis bei pur­vy­nus gy­ven­tojų pa­pra­šy­ta ga­be­nu­si laiš­ki­ninkė. Kai pa­sku­tinį kartą ji iš­va­žia­vo, ne vieną žmogų ap­ėmė jaus­mas, lyg kaž­kas mie­lo, įpras­to, ži­no­mo ir pa­ti­ki­mo nu­to­lo […]

Daugiau
paleperubrikainternetui

Žemaičių kankiniai

Dolomitų kalnai išbandė ir šiauliečius Kai lai­kas dil­do pri­si­mi­ni­mus „Že­mai­čių kan­ki­niai“ – taip pa­va­din­tos bro­šiū­ros ko­piją ir straips­nių, at­si­mi­nimų, pub­li­kuotų mūsų ra­jo­no spau­do­je, rin­kinį at­vežė buvęs Ku­lių se­niū­nas Bro­nius Ma­žo­nas.  „Apie juos rei­kia pa­ra­šy­ti „Že­mai­čiui“, rei­kia pri­min­ti apie tai, kas įvy­ko Rai­nių miš­ke­ly­je“, – siūlė žmo­gus. Iš tiesų, kas ta­da įvy­ko – pro­tu ne­su­vo­kia­ma, nes to­kio […]

Daugiau
paleperubrikainternetui

„Ne dėl žalio vyno, dėl žalio žolyno“

Kur beei­tum, kur pa­si­suk­tum, kva­pai, spal­vos, gar­sai vi­lio­ja su­sto­ti, bent aki­mir­kai pa­si­gėrėti šio metų lai­ko pa­veiks­lu, ko­kio, turbūt, ne­pa­kar­totų joks dai­li­nin­kas. Ką tik šven­tas An­ta­nas pra­dėjo šie­napjūtę, ir ne­tru­kus mar­gi pievų ki­li­mai bus su­vy­nio­ti į šie­no ri­ti­nius. Ne­nuos­ta­bu, kad to­kiu me­tu vi­si no­ri­me į gamtą ir kad vie­na gra­žiau­sių metų šven­čių – Ra­sos, va­sa­ros saulėgrį­ža […]

Daugiau
paleperubrikainternetui

Tremties ir tremtinių pamiršti negalime

Stovyklos tema – amatai Kai tėviškę me­na tik kle­vas lau­kuos Be­ra­šant šį straips­nelį, pir­ma va­sa­ros liū­tis ne tik gau­siai nu­prausė pa­čia­me žydė­ji­me su­vešė­ju­sią aug­me­niją, bet ir trink­telė­jo ašt­riu per­kūnu. O tas pykš­telė­jo kaž­kur per lai­dus ir „iš­jungė“ in­ter­netą. Nors trum­pam, bet koks ne­pa­to­gu­mas! Bet ne­tru­kus su­ėmė gėda… Tai bent ma­no­ji „ne­tek­tis“, ly­gi­nant su to­mis, ku­rias per­gy­ve­no […]

Daugiau
paleperubrikainternetui

„Grėblys, grėblys man lizdą ardys…“

Šie­napjūtė – va­sa­ros pra­džia Se­na dai­na apie liūdną griežlės da­lią, kai grėblys ža­lio­jo­je lan­ko­je ar­do paukš­te­lio liz­delį, o šis, varg­še­lis, nie­ko ki­to ne­ga­li pa­da­ry­ti, tik tupė­ti už ark­lio pėdos ir žiūrė­ti pro pra­dalgėlę. Žmo­gaus ir gyvū­ni­jos grum­tynės vyks­ta se­niai ir, pa­na­šu, kad žmo­gus, su­kūręs ga­lingą tech­niką, vis la­biau lai­mi. Tuo pa­čiu ir pra­lai­mi, nes nyks­tant bio­lo­gi­nei […]

Daugiau
paleperubrikainternetui

Kaimynų šventė be kaimynų

Tols­ta­me nuo gam­tos ir vie­ni kitų Jei to­kių planų ima­ma­si vi­sos Eu­ro­pos Sąjun­gos mas­tu, ma­tyt, ta kai­my­nystės pro­ble­ma nėra men­ka. Ir iš tiesų, kai­my­nai ir kai­my­nystė le­mia daug. Mie­li ir ge­ri, ar­ti­mi ir to­li­mi, brangūs ar nemėgs­ta­mi, mūsų kie­mo ar vals­tybės kai­my­nai. Sa­ko­ma, kad kai­mynų ir gi­mi­nių ne­pa­si­rink­si, o ge­ras ar­ti­mas kai­my­nas bran­ges­nis už to­limą gi­mi­naitį. Kai­mynų […]

Daugiau
paleperubrikainternetui

Kaip eina laikas

Turbūt kiek­vie­nas iš mūsų per dieną jei ne ke­letą, tai bent vieną kartą pa­sa­ko­me: „Oi  kaip ne­tu­riu lai­ko“. Ar­ba at­si­dūsta­me ir pa­gal­vo­ja­me, kad taip mie­lai leis­tu­me sau vieną ar kitą ma­lo­numą, bet tam vi­sai ne­tu­ri­me lai­ko. Vos tik įsi­jun­gi ra­diją ar te­le­vi­zo­rių, net iš ten žur­na­lis­tas pa­niš­ku bal­su tram­do sa­vo pa­šne­kovą, sa­ky­da­mas, kad rei­kia baig­ti […]

Daugiau
paleperubrikainternetui

Jei dar rašytume laiškus

Nie­kas ne­pa­matė ir nie­kam ne­reikė­jo ma­žytės pūkuo­tos mie­los ka­manės. Jei būtu­me lai­ku su­stoję, galbūt šiai ma­žai gy­vy­bei iš­gelbė­ti būtų už­tekę mūsų rankų ši­lu­mos ar kris­le­lio cuk­raus, iš­tir­pin­to la­še­ly­je van­dens. Juk daž­niau­siai ką sal­daus pa­lai­žiu­si, ka­manė at­kun­ta ir nu­zvim­bia sa­vo ke­liais. Šal­tas pa­va­sa­ris gynė paukš­čius ar­čiau prie namų, gervės sna­pais arė pa­sėlių lau­kus, gand­ras ieš­kojo, ką […]

Daugiau
img0965rev

Be klumpių ir klumpakojo

  Kur din­go klumpės? Ar dar yra meistrų, šian­dien mo­kan­čių klum­pes išd­rož­ti? Ne pa­ro­dai, bet avė­ti, kad tiktų kas­die­nai ar bent „Su­var­tu­ko“ klum­pa­ko­jui su­šok­ti. Nebė­ra, din­go, nors bu­vo mūsų sa­vas­ties da­lis, neats­ki­ria­mos kas­die­nos pa­ly­dovės, ypač Že­mai­ti­jo­je. Olan­dai iki šiol did­žiuo­ja­si sa­vo klumpė­mis ir vi­sai ne­si­gėdi jų avė­ti ar do­va­no­ti –  klum­pes pa­ma­ty­si ko­ne kiek­vie­no olan­do […]

Daugiau
paleperubrikainternetui

„Pasakyk, mamute, kas gi tie linai“ (II)

Tęsi­nys. Prad­žia – ba­land­žio 16 d. nu­me­ry­je Li­ne­lių raut iš­varė Lie­tu­viškų dainų apie li­no ke­lią be ga­lo daug, jo­se ap­dai­nuo­ja­mas ir sun­kus dar­bas ruo­šiant pluoštą, ir pa­ti li­no „kan­čia“. Dai­nos, ap­dir­bi­mo įran­kiai, nau­do­ta tech­ni­ka, įvai­rios tra­di­ci­jos – jau tik is­to­ri­ja. Ne­be­daug likę žmo­nių, ku­rie sa­vo ran­ko­mis rovė li­nus, juos klojė­jo, mynė, dėvėjo li­ni­nius marš­ki­nius ir valgė […]

Daugiau
paleperubrikainternetui

„Pasakyk, mamute, kas gi tie linai?“

Šiauliuose – kilmingųjų murklių desantas Li­no ša­lis – už­marš­tin In­for­ma­ci­nių šal­ti­nių duo­me­ni­mis, li­nai Lie­tu­vo­je pra­dėti au­gin­ti maž­daug prie­š 4 000 metų. Tar­pu­ka­rio Lie­tu­vo­je linų pluoš­tas bu­vo vie­na iš pel­nin­gai ir gau­siai eks­por­tuo­jamų pre­kių. Net eko­no­minės krizės me­tais (1929–1939 m.) linų pluoš­to eks­por­tas au­go apie pu­sant­ro kar­to. Dau­giau­sia linų Lie­tu­vo­je au­gin­ta 1940 m. – 96,6 tūkst. […]

Daugiau
paleperubrikainternetui

Apie ma­žus na­me­lius su naš­lai­čių ir jur­ginų dar­že­liais

Kur žem­čiū­gai, ža­lios rūtos, kur rai­ba ge­gutė? Kiek­vie­nas tu­ri­me sa­vo būdą, kaip pa­bėgti nuo įtam­pos ir kas­die­nybės. Be­veik nea­be­jo­ju, kad ypač šiuo me­tu dau­gu­ma tų, ku­rie nie­ka­da net ne­manė turėję bent men­kiau­sio no­ro už­siim­ti so­di­nin­ka­vi­mu, stai­ga pa­ju­to sa­vy­je ky­lan­čią ža­liąją bangą – mums pri­reikė au­galų. Kam­ba­ri­nių, lau­ko, vi­so­kių, kad šiek tiek ap­rim­tu­me nuo vi­sus mus […]

Daugiau
paleperubrikainternetui

Ber­ly­ne (ne)nu­šur­mu­lia­vo „Ža­lio­ji sa­vaitė“

Kuršėniškiai telšiškius pasiuntė į nokdauną Atei­ties vi­zijų ren­gi­nys Prieš ke­le­rius me­tus to­kiais šaukš­tais „Ža­lo­sios sa­vaitės“ me­tu Ber­ly­ne ap­do­va­no­jo vie­na vo­kie­čių kom­pa­ni­ja. Ta­da jais ka­bi­no­me le­dus, pa­ga­min­tus iš lu­binų pie­no, gėrėme ka­žin ko­kią fu­tu­ris­tinę gaivą ir stebė­jomės dau­gy­be mais­to ir ki­to­kių nau­jo­vių, ku­rios šio­mis die­no­mis ne­bėra to­kios ste­bi­nan­čios. Tai svar­biau­sias ir did­žiau­sias (bent jau Eu­ro­po­je) žemės […]

Daugiau
paleperubrikainternetui

Kai merkiasi tyro akys

Linkuvą sukrėtė gimnazijos sargo žmogžudystė Jei mums tiek daug vis­ko ne­reikėtų Di­de­liam mies­te gy­ve­nu­si ma­no te­ta, kar­tais iš ten ati­trūkda­ma mėly­niau­ti, ne kartą sva­jo­da­vo kaip nors su­gau­dy­ti ir na­mo par­si­vež­ti tą ne­nu­sa­ko­mai gaivų ty­ro kvapą. „Ge­riau už bet ko­kius prancū­ziš­kus kve­pa­lus“, – sa­ky­da­vo ji, kiek galė­da­ma gi­liau sa­vin trauk­da­ma ty­ro orą. Lyg galė­tum jo tar­si […]

Daugiau
paleperubrikainternetui

Puodžiai. Pamiršta istorija

Ligoninės pacientus ir personalą užbūrė muzika Nė su ži­bu­riu ne­be­ra­si Plungės jo­mar­kuo­se la­bai lau­kia­mi būdavę puod­žiai iš Mi­žui­kų kai­mo. Jie sa­vo dir­bi­niais garsė­jo jau XIX a.  pa­bai­go­je bei XX a. pra­džio­je. O mos­tai­tiš­kiai sa­vo ga­mi­nius vež­davę į Klaipė­dos tur­gus iki pat vėlyvų po­ka­rio metų. Mo­lio dir­bi­nių būta daug ir įvai­rių. Gau­sioms šei­moms reikė­jo ne­ma­žai indų […]

Daugiau
paleperubrikainternetui

Metas, kai upės nešė ledus ir sielius

Studentai sveikino su pavasariu Žvel­sa garsė­jo ne tik vėžiais Mi­ni­ja bu­vo pa­grin­dinė upė, ne­šu­si dau­gybę ku­bi­nių metrų me­die­nos, bet jos in­ta­kais, ma­žesnė­mis upelė­mis po­tvy­nių me­tu taip pat plaukė sie­liai, tik trum­pes­ni, dau­giau­siai va­di­na­mie­ji po­pier­med­žiai. Vie­na to­kių upių – kai­ry­sis Mi­ni­jos in­ta­kas Žvel­sa, dar va­di­na­ma Žvizd­re, garsė­ju­si ne­pap­ras­ta gau­sy­be upi­nių pla­čiaž­nyp­lių vėžių. Ji sru­ve­na iš Dau­synų […]

Daugiau
paleperubrikainternetui

Plas­ti­ko ka­ra­lystės įkai­tai

Be šaukš­to ne­lik­si­me Eu­ro­pos Par­la­men­to spren­di­mas ne­reiš­kia, kad to­kių mums įprastų ir pa­to­gių kas­die­nių daiktų nuo šių metų teks vi­sai at­si­sa­ky­ti. Jais galė­si­me ir to­liau nau­do­tis, tik ki­to­kiais – pa­ga­min­tais iš eko­lo­giškų ir bios­kaid­žių med­žiagų. Nau­jos kar­tos ga­mi­niams jau ir da­bar nau­do­ja­mas krak­mo­las, bam­bukų, pluoš­ti­nių ka­na­pių, rapsų alie­jus, cuk­ra­nend­rių išs­pau­dos, šiau­dai, pal­mių la­pai, per­dirb­tas po­pie­rius ir […]

Daugiau