Do­vi­lės Pet­ke­vi­čiū­tės ta­py­ba – iš skaus­mo į gy­ve­ni­mo pra­smės paieš­kas

Jur­gi­tos NAG­LIE­NĖS nuo­tr.

Rugp­jū­čio 13-ąją Plun­gės kul­tū­ros cent­re pri­sta­ty­ta D. Pet­ke­vi­čiū­tės ta­py­bos dar­bų pa­ro­da „Aki­mir­kos“. Pa­ro­dą šil­tai pri­sta­tę Kul­tū­ros cent­ro dar­buo­to­jai pa­brė­žė jaut­rų, ku­pi­ną mei­lės gim­ta­jam kraš­tui Do­vi­lės vi­di­nį pa­sau­lį.

Eks­po­zi­ci­jo­je – pen­kio­li­ka per pa­sta­ruo­sius tre­jus me­tus alie­ji­niais da­žais ta­py­tų dro­bių. Tai sau­lė­ly­džiai, pei­za­žai, dan­gus – vis­kas, kas kin­ta ir ža­vi sa­vo tra­pu­mu. Do­mi­nuo­ja pri­ge­sin­ti to­nai, ku­riuo­se su­si­lie­ja šil­ti sau­lė­ly­džiai, mels­vai pil­ki de­be­sų še­šė­liai ir sod­rūs že­mės at­spal­viai. Po­tė­piai minkš­ti, plau­kian­tys, ta­ry­tum gau­dan­tys praei­nan­čios aki­mir­kos kvė­pa­vi­mą, o kom­po­zi­ci­jos al­suo­ja ra­my­be ir švie­sos il­ge­siu.

Do­vi­lė, bai­gu­si Al­sė­džių gim­na­zi­ją, moks­lus tę­sė Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jos Tel­šių fakultete. Ten stu­di­ja­vo ju­ve­ly­ri­ką. Vė­liau gy­ve­ni­mo ke­lias ją ir se­se­rį Lau­ry­ną nu­ve­dė į Ško­ti­ją. Ten ir da­bar gy­ve­na abi kar­tu. Mer­gi­nos ta­po pa­veiks­lus, tik, kaip sa­ko Do­vi­lė, ski­ria­si sti­liai. Į Al­sė­džius jos at­vyks­ta pa­si­sve­čiuo­ti pas mo­čiu­tę Ste­fą Kaž­dai­lie­nę – pui­kiai al­sė­diš­kiams ži­no­mą meniškos sielos mo­ky­to­ją.

Plun­gės kul­tū­ros cent­ro nuo­trau­ka

Ško­ti­jo­je Do­vi­lė bu­vo ra­du­si sa­vo gy­ve­ni­mo mei­lę – gražaus balso dainininką, gi­ta­ris­tą, dai­nų kū­rė­ją, gro­ju­sį įvai­riuo­se fes­ti­va­liuo­se. Aš­tuo­ne­rius me­tus jie bu­vo lai­min­gi kar­tu. Ta­čiau pra­si­dė­jus pan­de­mi­jai ir drau­di­mams kon­cer­tuo­ti, my­li­mo­jo emo­ci­nė būk­lė pra­stė­jo, kol vie­ną ry­tą Do­vi­lė jo ne­te­ko. Tai bu­vo bai­siau­sias jai nu­ti­kęs da­ly­kas.

Itin jaut­ri mer­gi­na pa­ti jau­tė­si ne­be­tu­rin­ti jė­gų gy­ven­ti to­liau. Ne­ga­lė­da­ma lik­ti ta­me bu­te, kur įvy­ko ne­lai­mė, ji priė­mė drau­go ma­mos dai­li­nin­kės pa­siū­ly­mą pa­gy­ven­ti pas ją. Po kiek lai­ko mo­te­ris pa­do­va­no­jo Do­vi­lei tep­tu­kų ir da­žų, sa­ky­da­ma: „Ką no­ri, tą da­ryk su jais.“

Do­vi­lė ėmė kas­dien ta­py­ti ir pa­ju­to, kad po tru­pu­tį at­si­tie­sia, vėl grį­žo no­ras gy­ven­ti. Drau­go ma­mą da­bar ji va­di­na sa­vo ant­rą­ja ma­ma.

Ta­py­ba ta­po iš­si­gel­bė­ji­mu. Nors anks­čiau net ne­ban­džiu­si ak­va­re­lės, Do­vi­lė ėmė ta­py­ti kas­dien. Su kiek­vie­nu po­tė­piu grį­žo jė­gos ir gy­ve­ni­mo džiaugs­mas. Ji sa­ko, kad po drau­go išė­ji­mo ėmė la­biau ver­tin­ti sa­vo ar­ti­muo­sius: „Juk kiek­vie­nas ap­si­ka­bi­ni­mas ga­li bū­ti pa­sku­ti­nis“. To­dėl ji ta­po tai, kas jai itin mie­la ir ar­ti­ma. Gim­ti­nės sau­lė­ly­džiai, eže­rų ra­my­bė ją gy­do, ma­ži­na sie­los skaus­mą.

Me­ni­nin­kė ne­sle­pia, kad pri­slėg­ta siel­var­to ieš­ko­jo pa­gal­bos – lan­kė­si pas psi­cho­lo­gą, da­bar ruo­šia­si gru­pi­nei psi­cho­te­ra­pi­jai. Ji drą­siai pa­ta­ria ir ki­tiems, pa­ty­ru­siems ne­tek­tis, ne­lik­ti vie­niems ir at­ras­ti veik­lą, ku­ri pa­dė­tų iš­sau­go­ti vi­di­nę pu­siaus­vy­rą.

Do­vi­lės dar­bai kal­ba ty­liai, ta­čiau gi­liai – jie pri­me­na, kad kiek­vie­na die­na, kiek­vie­nas žvilgs­nis į dan­gų ir kiek­vie­nas ap­ka­bi­ni­mas yra do­va­na. To­dėl ir jos pa­ro­dos pa­va­di­ni­mas „Aki­mir­kos“ – ne tik kū­ry­bi­nis spren­di­mas, bet ir nau­jai at­ras­ta gy­ve­ni­mo fi­lo­so­fi­ja: bran­gin­ti tai, kas duo­ta čia ir da­bar.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas