In­ži­nie­riaus dar­bą iš­mai­nė į vy­te­lių py­ni­mą

Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­tr.

Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­tr.

Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­tr.

Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­tr.

Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­tr.

Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­tr.

Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­tr.

Iš­ban­dė įvai­rias pro­fe­si­jas

V. Ged­vi­las kar­tu su vy­res­ne se­se­ri­mi Jū­ra­te gi­mė Ne­rin­gos ir Jo­no Ged­vi­lų šei­mo­je, Kre­tin­go­je. Tė­ve­liams ga­vus dar­bo pa­siū­ly­mus, 1971 me­tais vi­sa šei­ma per­si­kraus­tė gy­ven­ti į Plun­gę. Ma­ma dir­bo mo­kyk­los bib­lio­te­ko­je, o tė­ve­lis – nau­jai pa­sta­ty­to­je odos ga­myk­lo­je, bu­vo tie­ki­mo sky­riaus vir­ši­nin­ku. Bai­gęs vi­du­ri­nę mo­kyk­lą V. Ged­vi­las iš­vy­ko mo­ky­tis į Kau­ną, ten įsi­gi­jo šalt­kal­vio spe­cia­ly­bę. Vė­liau nea­ki­vaiz­džiai stu­di­ja­vo Vil­niaus in­ži­ne­ri­nia­me sta­ty­bos ins­ti­tu­te trans­por­to in­ži­ne­ri­ją, bet in­ži­nie­riu­mi dir­bo gal tik pu­sę me­tų. Plun­giš­kiui te­ko pa­ra­gau­ti ne tik su­vi­rin­to­jo, bet ir šalt­kal­vio, be­to­nuo­to­jo, sta­ty­bi­nin­ko dar­bo.

Pa­ro­dos ini­cia­to­rė, Že­mai­ti­jos na­cio­na­li­nio par­ko kul­tū­ro­lo­gė Al­do­na Kup­re­ly­tė pa­sa­ko­jo, kad pa­sku­ti­nį kar­tą taip gau­siai sve­čiai į V. Ged­vi­lo pa­ro­dą bu­vo su­si­rin­kę ly­giai prieš de­šimt me­tų, nors, re­gis, tai bu­vo lyg va­kar.

„Vy­ta­ras iš­ties la­bai re­tai ka­da ren­gia sa­vo au­to­ri­nes pa­ro­das, bet jį daž­nai su­tik­si įvai­rio­se ren­gi­niuo­se, pra­de­dant mies­to šven­tė­mis, ama­tų die­no­mis ir bai­giant edu­ka­ci­niais už­siė­mi­mais. Šis ta­len­tin­gas žmo­gus yra vie­nin­te­lis li­kęs Plun­gės kraš­te, ku­ris pi­na iš vy­te­lių. Ir pi­na ne tik krep­šius, bet ir vi­so­kius me­niš­kus da­ly­kus. Man įsi­min­ti­niau­sias Vy­ta­ro dar­bas – iš vy­te­lių nu­pin­ta Už­ga­vė­nių kau­kė, o kur dar įvai­riau­si lai­ve­liai, žu­vys…“ – pa­sa­ko­jo A. Kup­re­ly­tė.

Bū­si­mą žmo­ną su­ža­vė­jo bal­tais spor­to ba­te­liais

Pa­ro­dos ati­da­ry­mo me­tu V. Ged­vi­lo žmo­na Dai­no­ra nu­ta­rė šmaikš­čiai pa­pa­sa­ko­ti jųd­vie­jų pa­žin­ties is­to­ri­ją, ku­ri pra­si­dė­jo ko­ne prieš 30 me­tų dvi­ra­čių žy­gio me­tu, mi­nant iš Plun­gės į Ven­tės ra­gą.

„Mū­sų ke­liau­to­jų kom­pa­ni­jo­je bu­vo la­bai daug gra­žių, jau­nų ir ne­te­kė­ju­sių pa­ne­lių. Vie­no dvi­ra­čių žy­gio me­tu į Ven­tės ra­gą vie­toj vie­nos na­rės bu­vo at­siųs­tas Vy­ta­ras. Žiū­rim – atei­na vy­ru­kas su šor­tais ir aki­nan­čio bal­tu­mo sport­ba­čiais. Man iš­kart ki­lo klau­si­mas – kaip jis iš­sau­gos tuos sa­vo bal­tus ba­tus vi­sos ke­lio­nės me­tu. Ir štai ke­liau­ja­me mes per miš­ką, ke­lias bai­gė­si ir pra­si­dė­jo pur­vy­nas, bet Vy­ta­ras taip grakš­čiai iš­si­rai­tė, kad tie jo ba­tai taip ir li­ko šva­ru­tė­liai“, – juo­kė­si su­tuok­ti­nė.

Dai­no­ra pri­si­pa­ži­no, kad Vy­ta­ro ge­bė­ji­mas iš­sau­go­ti šva­rius ba­tus ją la­bai su­ža­vė­jęs. Ta­po aiš­ku, kad šis jau­nuo­lis ver­tas dė­me­sio. Ma­tyt, sim­pa­ti­ja bu­vo abi­pu­sė, nes ke­lio­nei pa­si­bai­gus Vy­ta­ras atė­jo pas Dai­no­rą su krep­še­liu, ku­ria­me ne­šė­si žy­gio me­tu pa­da­ry­tas nuo­trau­kas ir šo­ko­la­do ply­te­lę. Pra­si­dė­ju­sią gra­žią drau­gys­tė 1998 me­tais vai­ni­ka­vo ves­tu­vės.

Ged­vi­lai užau­gi­no tris vai­kus: Ado­mas jau sa­va­ran­kiš­kai klo­ja sa­vo gy­ve­ni­mo pa­ma­tus ir dir­ba trau­ki­nio ma­ši­nis­tu. Vi­du­ri­ny­sis sū­nus Kris­ti­jo­nas – stu­den­tas, o Bar­bo­ra mo­ko­si 11-oje kla­sė­je.

Lais­vu me­tu vi­sa šei­ma mėgs­ta ke­liau­ti, pa­žin­ti dar neat­ras­tas vie­tas, va­ži­nė­tis dvi­ra­čiais, skai­ty­ti kny­gas. Veik­los ne­trūks­ta ir na­muo­se: rei­kia pjau­ti žo­lę, skal­dy­ti mal­kas, meist­rau­ti.

Kaip in­ži­nie­rius ta­po vy­te­lių py­nė­ju

V. Ged­vi­las pa­sa­ko­jo, kad jam gi­liai į at­min­tį įsi­rė­žė da­ta, ka­da pra­dė­jo pin­ti iš vy­te­lių. Tai bu­vo 1996 me­tų ko­vo 11 die­ną, o pir­ma­sis mo­ky­to­jas bu­vo Si­mo­nas Ži­lins­kas. Da­bar V. Ged­vi­lo ran­ko­se gims­ta ne tik pin­ti­nės ir įvai­rios de­ko­ra­ci­jos ar su­ve­ny­rai. Jam nie­ko ne­reiš­kia nu­pin­ti skry­nią ar ko­kį bal­dą, pa­vyz­džiui, vai­kiš­ką lop­šį, net kup­ri­nę yra nu­py­nęs.

Vy­ro dar­bai eks­po­nuo­ti įvai­riuo­se Lie­tu­vos mies­tuo­se ir už­sie­ny­je: Vo­kie­ti­jo­je, Šve­di­jo­je, Da­ni­jo­je, Olan­di­jo­je. Da­ly­vau­ja įvai­rio­se mu­gė­se, ve­da py­ni­mo se­mi­na­rus, yra ak­ty­vus Pla­te­lių dva­ro so­dy­bos tra­di­ci­nių ama­tų cent­ro veik­lo­je.

„Aš ir sa­vo vai­kams vi­sa­da sa­ky­da­vau, kad gy­ve­ni­me rei­kia mo­ky­tis vis­ką, nes nie­ka­da ne­ga­li ži­no­ti, ko vie­ną die­ną tau ga­li pri­reik­ti. Ly­giai taip pat bu­vo ir man – vie­nas dar­bas kei­tė ki­tą, te­ko iš­ban­dy­ti įvai­rias sri­tis. Po ne­prik­lau­so­my­bės at­ga­vi­mo ėmė stig­ti dar­bų, įmo­nės vie­na po ki­tos skel­bė bank­ro­tus. Ne sy­kį te­ko ir man ieš­ko­ti nau­jos dar­bo vie­tos“, – pa­sa­ko­jo plun­giš­kis.

Ieš­kant dar­bo vy­ras ne­ti­kė­tai per pa­žįs­ta­mus Plun­gė­je su­ra­do įmo­nę, ku­ri ieš­ko­jo žmo­nių, ga­lin­čių pin­ti iš vy­te­lių. Nuo pat pir­mų­jų už­siė­mi­mų su­si­ža­vė­jęs šiuo dar­bu ir ga­vęs ai­bę komp­li­men­tų, kad iš jo išei­na ge­ras py­nė­jas, bū­si­ma­sis tau­to­dai­li­nin­kas ėmė gi­lin­tis į šio ama­to su­bti­ly­bes.

Tą­kart į vy­te­lių py­ni­mo mo­ky­mus Plun­gė­je su­si­rin­ko be­veik 30 žmo­nių, bet ne­tru­kus py­nė­jų gre­tos stip­riai pra­re­tė­jo: vie­niems trū­ko kant­ry­bės ir kruopš­tu­mo, ki­tiems – no­ro už­siim­ti to­kia veik­la. Li­kę 5–6 py­nė­jai sėk­min­gai pa­bai­gė vi­są mo­ky­mo­si kur­są, ta­čiau, anot V. Ged­vi­lo, šian­dien pi­na tik jis vie­nin­te­lis. Jam pa­čiam pin­ti ga­mi­niai pa­ti­ko nuo vai­kys­tės, nors nie­ka­da ne­bu­vo nė aky­se re­gė­jęs, kaip jie pi­na­mi, o juo la­biau ne­bu­vo nė min­ties, kad vie­ną die­ną pa­ts tuo už­siims.

Sū­nus nu­si­py­nė krep­šį tik „iš rei­ka­lo“

Kai­my­nys­tė­je gy­ve­nęs me­džio dro­žė­jas Kęs­tu­tis Ado­ma­vi­čius V. Ged­vi­lą pa­ra­gi­no pri­si­jung­ti prie Tau­to­dai­li­nin­kų są­jun­gos. Taip 2001 me­tais py­nė­jas ta­po Tau­to­dai­li­nin­kų są­jun­gos na­riu. Pla­te­lių dva­ro svir­ne su­ren­gė pir­mą­sias dvi au­to­ri­nių dar­bų pa­ro­das, ak­ty­viai va­ži­nė­jo­si po Lie­tu­vą ir po už­sie­nį su ki­tais są­jun­gos na­riais į įvai­rias pa­ro­das. Nė vie­na Plun­gės mies­to šven­tė ar vai­kų sto­vyk­la neap­siei­na be šio na­gin­go kū­rė­jo py­ni­mo iš vy­te­lių edu­ka­ci­jos.

„Šei­mos na­rių už­krės­ti py­ni­mu, de­ja, ne­pa­vy­ko. Vy­res­nia­jam sū­nui kaž­ka­da te­ko pa­čiam nu­si­pin­ti krep­šį, nes ne­bu­vo, kur ding­ti, – sto­vyk­lo­je ve­džiau edu­ka­ci­nį už­siė­mi­mą. Žmo­na Dai­no­ra – pra­di­nių kla­sių mo­ky­to­ja ir ta­len­tin­ga pirš­ti­nių mez­gė­ja. Veik­los tu­ri so­čiai, tad į vy­te­lių pu­sę ir­gi ne­žiū­ri“, – kal­bė­jo kū­rė­jas.

O jo pa­ties dar­bai iš­si­bars­tę po vi­są pa­sau­lį. Kaip pri­sta­ty­da­ma pa­ro­dą Pla­te­liuo­se šeš­ta­die­nį už­si­mi­nė A. Kup­re­ly­tė, plun­giš­kis ket­ve­rius me­tus bend­ra­dar­bia­vo su ja­po­nais, ku­rie at­vyk­da­vo ne tik įsi­gy­ti jo dar­bų, bet ir sa­vo aki­mis ste­bė­da­vo, kaip vyks­ta py­ni­mas.

Au­gi­no žil­vi­čių plan­ta­ci­ją

To­kiam įgu­du­siam meist­rui kaip V. Ged­vi­las nu­pin­ti vi­du­ti­nio dy­džio krep­šį už­ten­ka 3,5 va­lan­dos, o ne­sku­bė­da­mas per dar­bo die­ną ga­li pa­da­ry­ti net ir du. Vi­si plun­giš­kio kū­ri­niai gims­ta iš žil­vi­čio vy­te­lių. O jų ka­dai­se pa­ts ir už­siau­gin­da­vo.

„Tu­rė­jo­me žil­vi­čių plan­ta­ci­ją, bet ji vie­ną die­ną ėmė ir nu­ny­ko. Ka­dan­gi bu­vo ša­lia miš­ko, pra­dė­jo pul­ti įvai­rūs va­ba­lai. Jo­kios che­mi­jos ne­purš­kė­me, o dar ir stir­nos pa­mė­go už­suk­ti į sve­čius pa­ra­gau­ti žil­vi­čių žie­vės. Tai il­gai­niui ir at­si­sa­kė­me žil­vi­čių au­gi­ni­mo. O iki tol juos so­din­da­mi vis pa­juo­kau­da­vo­me, kad nor­ma­lūs žmo­nės bul­ves so­di­na, o mes į dir­vą pieš­tu­kus ki­ša­me. Mat so­di­na­ma vy­te­lė at­ro­do lyg pieš­tu­kas. Įki­ši į dir­vą, pa­lais­tai, ir lau­ki, kol ims aug­ti“, – pa­sa­ko­jo py­nė­jas.

V. Ged­vi­las ne­re­tai su­lau­kia už­sa­ky­mų nu­pin­ti konk­re­tų ga­mi­nį, tad da­ro iš­va­dą, kad pin­ti krep­šiai, su­ve­ny­rai ar in­ter­je­ro de­ta­lės nie­ka­da nei­šei­na iš ma­dos, kad ir koks bū­tų laik­me­tis. Po­pu­lia­riau­sių­jų vir­šū­nė­je yra krep­še­liai svo­gū­nams, čes­na­kams ar bul­vėms lai­ky­ti. Kaž­ka­da itin daž­nai pa­gal už­sa­ky­mus pin­da­vo gaub­tus neiš­vaiz­diems du­jų ba­lio­nams pa­slėp­ti, ta­čiau da­bar to­kių už­sa­ky­mų ma­žė­ja. Vei­kiau­siai dėl to, kad žmo­nės da­bar daž­niau nau­do­ja­si elekt­ri­nė­mis vi­ryk­lė­mis.