Jur­gi­ta Vil­kie­nė: „Esu stip­res­nė už diag­no­zę“

Jur­gi­tos VIL­KIE­NĖS as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

Gim­ti­nę iš­kei­tė į Šiau­lius

J. Vil­kie­nė gi­mė ir užau­go Plun­gė­je, mies­te, ku­ris jai iki šiol aso­ci­juo­ja­si su vai­kys­tės sau­gu­mu ir la­bai bran­gio­mis aki­mir­ko­mis. Ma­ma Ma­ry­tė – la­bai kū­ry­bin­ga ir kruopš­ti mo­te­ris, siu­va gra­žius dra­bu­žius, į ku­riuos su­de­da ne tik sa­vo meist­riš­ku­mą, bet ir šir­dį. Jur­gi­ta nuo ma­žens ste­bė­da­vo jos at­si­da­vi­mą dar­bui, kant­ry­bę ir ge­bė­ji­mą iš pa­pras­to au­di­nio su­kur­ti kaž­ką ypa­tin­go.

Tė­tis Pet­ras dir­ba lentp­jū­vė­je, kur ga­mi­na­mi me­di­niai pa­dėk­lai. Iš jo pa­šne­ko­vė sa­kė iš­mo­ku­si darbš­tu­mo ir pa­pras­tu­mo. Šiuo me­tu abu tė­vai jau yra sen­jo­rai, ta­čiau ir to­liau dar­buo­ja­si sa­vo ma­lo­nu­mui – tai žmo­nės, ku­riems be dar­bo bū­tų tie­siog neį­do­mu.