Ona Jus­ti­na Va­lan­čaus­kie­nė: „Man rei­kia gy­ven­ti už dvi“

Auš­ros DIR­VONS­KIE­NĖS nuo­tr.

Vie­na gy­va – va­din­si­me Ona

„Esu iš dvy­nių – vie­na gi­mė ne­gy­va, o ma­ne vos gy­vą iš­trau­kė. Pa­gal se­ną pa­pro­tį, jei nau­ja­gi­mė la­bai silp­na, tu­ri bū­ti pa­va­din­ta Onos var­du. Ma­no tė­ve­lio duk­ra iš pir­mo­sios san­tuo­kos jau bu­vo pa­va­din­ta Ona, to­dėl ki­lo pro­ble­ma – juk šei­mo­je ne­ga­li bū­ti dvi Onos Al­mi­nai­tės! Tė­vai pri­dė­jo man Jus­ti­nos var­dą. Tik krikš­to tė­vai įre­gist­ruot­da­mi už­mir­šo tą ant­rą­jį, taip ir li­kau Ona… Bet vi­są gy­ve­ni­mą Jus­ti­na ma­ne vi­si va­di­no, net gi­mi­nai­čiai ne­ži­no­jo, kad do­ku­men­tuo­se esu Ona“, – pa­sa­ko­ja dvi­gu­bu var­du sa­ve va­di­nan­ti se­no­lė, gy­ve­nan­ti Pūč­ko­rių kai­me.

Al­mi­nų šei­mo­je vi­so au­go 8 vai­kai, mat su pir­mą­ja žmo­na Onos Jus­ti­nos tė­vas jau tu­rė­jo pen­kis, o šiai mi­rus, ap­si­ve­dė su 16-a me­tų jau­nes­ne pas juos tar­na­vu­sia mer­gi­na, ku­ri bu­vo, anot pa­šne­ko­vės „la­bai bied­na – nie­ko ne­tu­rė­jo“.

Gi­mė Ona Jus­ti­na va­di­na­ma­ja­me Liep­kal­ny­je, ne­la­bai to­li nuo da­bar­ti­nės so­dy­bos. Ten tė­vai Pran­ciš­ka ir Vla­dis­lo­vas Al­mi­nai tu­rė­jo ma­lū­ną ir daug že­mės. Mo­te­ris pri­si­me­na, kad bai­gian­tis Ant­ra­jam pa­sau­li­niam ka­rui jų na­muo­se bu­vo įsi­kū­ręs ru­sų ka­riuo­me­nės šta­bas, o kam­ba­riuo­se – ka­ro li­go­ni­nė. Jai ta­da bu­vo 10 me­tų.

„Kaž­kas iš to šta­bo bai­gian­tis ka­rui tė­vui sa­kęs, kad šis tu­ri per daug že­mės, rei­kia ma­žin­ti, griau­ti ma­lū­ną, nes nu­buo­žins, iš­veš vi­sus. Jo sū­nūs iš pir­mo­sios san­tuo­kos jau bu­vo ve­dę – jiems tė­vas že­mę ir ati­da­vė, pa­ts li­ko ma­ža­že­mis. To­dėl mū­sų šei­mos neiš­ve­žė Si­bi­ran“, – to­li­mus įvy­kius pri­si­mi­nė se­no­lė.

No­rė­jo bū­ti mo­ky­to­ja, bet rei­kė­jo ga­ny­ti

Ona Jus­ti­na bai­gė ke­tu­rias kla­ses Geg­rė­nų mo­kyk­lo­je. Sva­jo­jo bū­ti mo­ky­to­ja, bet gy­ve­ni­mas pa­ko­re­ga­vo sva­jo­nes. Ma­ma pa­sa­kė – rei­kia kar­ves ga­ny­ti. Dar ne­pil­na­me­tė pra­dė­jo dirb­ti ko­lū­ky­je, mel­žė kar­ves. Dar­bai ne­si­bai­gė, bet jau­nys­tė bu­vo ryš­ki. Mė­go puoš­tis, šok­ti.

„Tais lai­kais nie­ko ne­bu­vo, net par­duo­tu­vės ar­ti­miau­sios – Plun­gė­je. Su drau­ge Ona Ston­čiū­te su­gal­vo­jom – va­žiuo­jam rau­do­nos me­džia­gos su­kne­lėms pirk­ti! Žie­ma, šal­tis, įli­pom į vikš­ri­nį trak­to­rių, bet šis įva­žia­vo į grio­vį… Grįž­tant rei­kė­jo per snie­gą bris­ti ke­le­tą ki­lo­met­rų… Jau­nas ir pa­lie­ki jau­nas – at­ro­do nė šal­ta taip ne­bu­vo. Bu­vo jau­nys­tė“, – sma­giai juo­kia­si mo­te­ris, pri­si­mi­nu­si tą rau­do­nos su­kne­lės troš­ki­mą.

Dar vie­ną at­min­tin įstri­gu­sį nuo­ty­kį iš jau­nys­tės pa­pa­sa­ko­jo Ona: „Rei­kė­jo mums pa­sus pa­siimt iš Sa­lan­tų. Ėjom bū­re­lis jau­ni­mo pės­ti apie 30 ki­lo­met­rų, o grįž­tant la­bai pa­var­gom vi­si. Žiū­rim – va­žiuo­ja ton pu­sėn, kur mums rei­kia, trak­to­rius, vel­ka to­kią blė­ką (skar­dą – aut.). Stab­dom, pra­šom pa­vež­ti – ne­prii­ma, ne­lei­džia lip­ti ant tos blė­kos, bet mes vis tiek su­šo­kom ir lai­kė­mės su­si­ki­bę sta­čiom, kad ne­nu­virs­tu­me. Trak­to­ris­tas pa­ma­tė mus, kai jau bu­vom ne­to­li na­mų. Py­ko, grū­mo­jo, bet mes nu­šo­kom ir pa­bė­gom.“

Šei­ma – di­džiau­sias tur­tas

„Ap­si­že­ni­jau ir be­veik kas­met gim­džiau po vai­ką“, – sa­ko Ona Jus­ti­na. Ma­žai mie­go, daug dar­bo, bet ji nie­ko ne­si­gai­li. Mo­te­ris sa­ko­si su vy­ru gra­žiai su­gy­ve­nu­si, ne­si­py­ku­si. Iš pra­džių abu še­še­rius me­tus gy­ve­no Skuo­de, bet šir­dis trau­kė į kai­mą. Šei­mo­je au­go še­šios duk­ros. Ne­bu­vo leng­va, bet mo­te­ris mo­kė­jo su­ktis – duk­ros vi­sa­da bu­vo so­čios bei gra­žiai ap­reng­tos. Kar­tais nu­pir­ku­si joms ba­tus net vy­rui me­luo­da­vo sa­ky­da­ma, kad jie ma­žiau kai­na­vo nei iš tik­rų­jų – taip no­rė­jo duk­re­lėms pa­ties ge­riau­sio.

Nors vai­kų dar­že­lio ap­lin­kui ne­bu­vo, į dar­bą ko­lū­ky­je vis tiek rei­kė­jo ei­ti. Duk­ros, li­ku­sios na­mie, vie­na ki­tą pri­žiū­rė­da­vo, anks­ti ta­po sa­va­ran­kiš­kos. Vie­ne­ri me­tai itin įstri­go sen­jo­rės at­min­ty: rei­kė­jo iš­dirb­ti net 100 die­nų… Bet, kaip sa­ko ji, vi­si taip var­go. Sun­kus dar­bas ir rū­pes­tis ne­praė­jo be pėd­sa­kų – ėmė li­gos pul­ti. Su­lau­ku­si vos 42-jų, pa­ty­rė sun­kią tul­žies pūs­lės ope­ra­ci­ją. Gy­dy­to­jai pro­gno­za­vo jai li­kus tik dvi die­nas gy­ven­ti.

Ver­kė, pa­me­na, „kaip per sa­vo lai­do­tu­ves“ – juk jau­niau­sia duk­ra bu­vo tik tre­jų, kaip liks be ma­mos… Bet iš­gy­ve­no. Po ke­lių mė­ne­sių – dar vie­na ope­ra­ci­ja. Iš vi­so per gy­ve­ni­mą – še­šios. Sir­go ir „ko­vi­du“, bet įvei­kė ir jį. „Tur­būt man rei­kia gy­ven­ti už tą mi­ru­sią dvy­nę – tu­riu dvi­gu­bą ener­gi­ją“, – ti­ki­na pa­šne­ko­vė.

Bet gy­ve­ni­mo džiaugs­mu trykš­tan­ti me­niš­kos sie­los mo­te­ris ne­no­ri kal­bė­ti apie li­gas. Da­bar ji džiau­gia­si nu­gy­ven­tais me­tais ir dar­bais. Ir pa­ga­liau ga­li sau leis­ti… iš­si­mie­go­ti. „Kai au­gi­nau vai­kus, sva­jo­da­vau ka­da nors mie­go­ti tiek, kiek no­riu, ir pa­ga­liau ta sva­jo­nė iš­si­pil­dė“, – juo­kia­si.

Mo­te­ris džiau­ga­si ir sa­vo duk­ro­mis, ku­rios vi­sos – ge­ros, švel­nios. „Ypač Ge­nu­tė – la­bai man pa­de­da, – su mei­le sa­ko se­no­lė ir tuoj pat neuž­si­kirs­da­ma var­di­ja vi­sas duk­ras ir jų įgy­tas spe­cia­ly­bes: – Vy­riau­sio­ji Bro­nė vi­są gy­ve­ni­mą dir­bo dar­že­lio auk­lė­to­ja Rie­ta­ve, da­bar jau pen­si­nin­kė, ant­ro­ji, Ge­nu­tė, su ma­nim gy­ve­na ir Plun­gė­je dir­ba me­di­ci­nos se­se­le, Sta­nis­la­va – bu­hal­te­rė, Vi­da ir ma­žo­ji Da­nu­tė (gy­ve­na Ang­li­jo­je) mo­kė­si siu­vė­jų ama­to, Dai­va tu­ri dvi­gu­bą spe­cia­ly­bę – ag­ro­no­mės ir bu­hal­te­rės. Na­muo­se joms daug dar­bų tek­da­vo dirbt, vi­soms dar­bą skir­da­vau pa­gal jė­gas. Esu la­bai lai­min­ga, kad vi­sos bai­gė moks­lus, dir­ba, gra­žiai gy­ve­na, tvar­kin­gai.“

Mo­ters šir­dį taip pat džiu­gi­na 11 anū­kų ir 8 proa­nū­kiai. „Man ki­tų, sve­ti­mų, jau ne­be­rei­kia, kai su­va­žiuo­ja sa­vi – yra daug, to­dėl ir di­džio­jo sta­lo near­dom, sto­vi sve­čių kam­ba­ry­je vi­sa­da pa­ruoš­tas.“

„Kol ran­kos lai­ko ada­tą – siu­vi­nė­siu“

Tuoj de­vy­nias­de­šimt­me­tį švę­sian­ti Ona Jus­ti­na iš­li­ko stip­ri, tik ko­jos nu­si­lpo. Kar­tu su duk­ra Ge­nu­te gy­ve­na iš­skir­ti­nai tvar­kin­go­je, gė­ly­nais pa­puoš­to­je so­dy­bo­je. Anks­čiau, kai bu­vo svei­kes­nės ko­jos, se­no­lė pa­ti pri­žiū­rė­da­vo vi­sas gė­les, da­bar tuo rū­pi­na­si Ge­nu­tė. Kai atei­na šal­ta­sis se­zo­nas ar ne­ti­kė­tai puo­la li­gos, abi vyks­ta pa­gy­ven­ti į bu­tą Plun­gė­je.

Se­no­lei duo­tas ge­ras re­gė­ji­mas – ji skai­to kny­gas, lau­kia tų die­nų, kai išei­na nau­jas „Že­mai­čio“ nu­me­ris. Ta­da pa­si­vaikš­to iki pa­što dė­žu­tės.

Nuo pat jau­nys­tės Ona Jus­ti­na mė­go siu­vi­nė­ti. Sa­ko, kad kai siu­vi­nė­ja, nė gal­vo­ti nie­ko ki­to ne­ga­li, nė kal­bė­ti. Šis už­siė­mi­mas už­pil­do vi­są gal­vą, to­dėl jo­kios blo­gos min­tys ne­len­da.

„Kry­že­liu pra­dė­jau siu­vi­nė­ti bū­da­ma 78-erių. Duk­ra pa­ro­dė ir už­si­krė­čiau. Da­bar jau ne­be­sus­kai­čiuo­ju, kiek pa­veiks­lų esu iš­siu­vi­nė­ju­si, gal 40. Pu­se pa­do­va­no­jau, nes dar­bai tu­ri išei­ti į pa­sau­lį“, – kal­ba še­šių duk­rų ma­ma.

Ge­nu­tė, ku­ri taip pat tu­ri me­no gys­le­lę, ma­mai pa­de­da ir rū­pi­na­si vi­sais jos po­rei­kiais nuo ry­to iki va­ka­ro, kas­dien. Pla­čios šyp­se­nos mo­te­ris di­džiuo­ja­si ma­mos kū­ry­bin­gu­mu, iš­leis­tu jos rank­dar­bių nuo­trau­kų al­bu­mu ir tuo, jog ne­tru­kus bus iš­leis­tas ir ant­ra­sis.

At­sis­vei­kin­da­ma Ona Jus­ti­na ak­cen­tuo­ja, kad svar­biau­sia gy­ve­nant tu­rė­ti kant­ry­bės – vi­sur. Žo­džio ki­še­nė­je neieš­kan­ti se­no­lė iš tik­rų­jų ne­sto­ko­ja ne tik kant­ry­bės, bet ir gy­ve­ni­mo džiaugs­mo, dė­kin­gu­mo už jai ski­ria­mą dė­me­sį.

Svei­ki­na­me Ona Jus­ti­ną su 90-uo­ju pa­va­sa­riu ir lin­ki­me pa­skai­ty­ti dar daug įdo­mių kny­gų, iš­siu­vi­nė­ti dar ne vie­ną pa­veiks­lą ir dar daug kar­tų sma­giai pa­si­bū­ti duk­rų, žen­tų bei ki­tų ar­ti­mų­jų ap­sup­ty­je.