www.zemaiciolaikrastis.lt

Se­no­sios fo­tog­ra­fi­jos iš­ta­kos ve­da į Plun­gę

Vie­nas žy­miau­sių tar­pu­ka­rio pa­jū­rio fo­tog­ra­fų, me­ni­nės fo­tog­ra­fi­jos pa­vil­jo­no „Bi­ru­tė“ įkū­rė­jas Ig­nas Stro­pus bu­vo mū­sų kraš­tie­tis, gi­męs Pa­ku­tu­vė­nų kai­me, sva­jin­gai žvel­gęs pro fo­toa­pa­ra­to ob­jek­ty­vą, tu­rė­jęs iš­skir­ti­nį brai­žą ir sa­vo dar­buo­se įam­ži­nęs kai­mo žmo­nių dar­bus, šven­tes, lai­do­tu­ves, gam­tos pei­za­žus bei ar­chi­tek­tū­rą.
Juo­zo ŠIM­KAUS al­bu­mo nuo­trau­ka
Ig­nas Stro­pus

Hip­no­zės sean­sus iš­mai­nė į fo­tog­ra­fi­ją

I. Stro­pus gi­mė 1885 me­tų sau­sio 20 die­ną Plun­gės vals­čiu­je, Pa­ku­tu­vė­nų kai­me, ūki­nin­kų Ig­na­co ir Ja­cin­tos aš­tuo­nių vai­kų šei­mo­je. Paau­gus sū­nums, tė­vai iš­nuo­mo­jo bu­tą Plun­gė­je ir lei­do juos į ku­ni­gaikš­čio My­ko­lo Ogins­kio pa­ra­pi­ji­nę mo­kyk­lą, vė­liau I. Stro­pus bai­gė Pa­lan­gos pro­gim­na­zi­ją.

Ži­no­mas fak­tas, kad Ig­nas ka­riuo­me­nė­je iš­mo­ko ne­tra­di­ci­nį gy­dy­mo me­to­dą – hip­no­zę – ir grį­žęs to­kiu bū­du gy­dė ner­vų li­go­mis ser­gan­čius žmo­nes. Pas I. Stro­pų va­žiuo­da­vo ir li­go­ti, ir neį­ga­lie­ji, bet gy­do­rius il­gai tuo ne­si­ver­tė. Sup­ra­tęs, kad ši veik­la ne jam, me­tė hip­no­zę ir nė­rė į fo­tog­ra­fi­ją.

Įvai­rio­se pub­li­ka­ci­jo­se yra ra­šo­ma, kad I. Stro­pus fo­tog­ra­fi­jos mo­kė­si Plun­gė­je pas gar­sų fo­tog­ra­fą Men­de­lį-Moš­vą Ber­ko­vi­čių, o 1908 me­tais Kre­tin­gos tur­gaus aikš­tės ry­ti­nė­je da­ly­je įsi­ren­gė fo­to atel­jė „Bi­ru­tė“, jo­je dir­bo iki 1915 me­tų. Be­je, no­rint at­pa­žin­ti I. Stro­paus nuo­trau­kas, da­ry­tas Kre­tin­gos fo­to atel­jė, rei­kia ieš­ko­ti ski­ria­mo­jo brai­žo – pro­per­šos tarp de­be­sų.

1913 me­tais fo­tog­ra­fas ve­dė Ie­vą Ru­pei­kai­tę, su ku­ria su­si­pa­ži­no sa­vo se­sers Bar­bo­ros ves­tu­vė­se. Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tu gy­ve­no žmo­nos tė­viš­kė­je Šie­mu­lių kai­me, Plun­gės ra­jo­ne.

I. Stro­pus ūki­nin­ka­vo, bet kar­tu ei­da­vo per ap­lin­ki­nius kai­mus fo­tog­ra­fuo­da­mas kas­die­nius žmo­nių dar­bus, šven­tes, krikš­ty­nas, ves­tu­ves ir lai­do­tu­ves. Elekt­ros ne­tu­rė­jo, bet bū­da­mas ga­bus ir na­gin­gas žmo­gus Ig­nas ir čia ra­do išei­tį. Tu­rė­jo įsi­ren­gęs tam­sią ka­ma­rą, sie­no­je iš­si­pjo­vęs fo­toa­pa­ra­to už­pa­ka­li­nės sie­ne­lės dy­džio an­gą, į ją įsta­ty­da­vo fo­toa­pa­ra­tą ir taip pa­si­da­ry­da­vo kaž­ką pa­na­šaus į die­nos švie­są nau­do­jan­tį di­din­tu­vą nuo­trau­koms spaus­din­ti.

Stro­pai su­si­lau­kė tri­jų vai­kų: 1914 me­tais gi­mė sū­nus Al­gir­das, o 1916 me­tais – dvy­nu­kės Mil­da ir Ge­nu­tė. Ge­nu­tė bu­vo la­bai silp­nos svei­ka­tos ir su­lau­ku­si 15-os mi­rė nuo kau­lų tu­ber­ku­lio­zės.

Ati­dus mo­ky­to­jas ir di­di­kų pa­ti­kė­ti­nis

1921 me­tų pa­va­sa­rį, ka­da Pa­lan­ga bu­vo grą­žin­ta Lie­tu­vai, Stro­pai per­si­kė­lė gy­ven­ti į pa­jū­rį. Iš Pa­lan­gos kle­bo­no Juo­za­po Šniukš­tos iš­si­nuo­mo­jo prie­šais baž­ny­čią esan­čio na­mo ga­lą. Pir­ma­me aukš­te įsi­ren­gė fo­to pa­vil­jo­ną, o ant­ra­me ap­si­gy­ve­no pa­ts su šei­ma.

Me­ni­nę sie­lą ir la­kią fan­ta­zi­ją tu­rin­čio I. Stro­paus fo­to pa­vil­jo­nas bu­vo įreng­tas la­bai sko­nin­gai, tu­rė­jo ke­le­tą skir­tin­gų de­ko­ra­ci­jų, vaiz­duo­jan­čių pra­ban­gias ko­lo­nas, ap­raiz­gy­tas vi­jok­liais, sau­lė­ly­dį bei miš­kin­gą eže­ro kran­tą. Dar vie­na de­ko­ra­ci­ja su­da­rė gy­ve­na­mo­jo kam­ba­rio iliu­zi­ją – nu­pieš­ti pail­gi lan­gai su užuo­lai­do­mis, laik­ro­džiai, pin­ti krės­lai, pra­ban­gi ka­na­pa, aukš­tas sta­liu­kas.

Ne­re­tai ap­lin­ki­niams kil­da­vo klau­si­mas, iš kur pas I. Stro­pų tiek daug skir­tin­gų de­ko­ra­ci­jų. Ogi pa­si­ro­do, vi­sas de­ko­ra­ci­jas jam pie­šė žmo­na, ku­ri bu­vo me­ni­nin­kė.

Įsi­kū­ręs Pa­lan­go­je, I. Stro­pus iš kar­to priė­mė ir pir­mą­jį sa­vo mo­ki­nį – Adol­fą Dau­man­tą, gar­saus Plun­gės Ogins­kių dva­ro siu­vė­jo Adol­fo Dau­man­to sū­nų. Fo­tog­ra­fas tu­rė­jo ne­ma­žai ir ki­tų mo­ki­nių: Mil­dą, Lu­nę, Ka­val­čiu­ką, o nuo 1924 me­tų – Fe­li­ci­ją Amb­ra­zai­ty­tę-Pa­ku­tins­kie­nę, ku­ri vė­liau li­ko jo atel­jė ir dir­bo re­tu­šuo­to­ja.

Mo­ki­nys Pra­nas Vaiš­no­ras įkū­rė atel­jė Ma­žei­kiuo­se, o Mi­la­šius – Pa­lan­go­je. Moks­lai pas I. Stro­pų truk­da­vo ket­ve­rius me­tus ir kai­na­vo 300 li­tų per me­tus. Jei­gu mo­ki­nys vė­liau lik­da­vo dirb­ti, ta­da gau­da­vo al­gą – 300 li­tų už se­zo­ną.

I. Stro­paus fo­tog­ra­fi­nį pro­fe­sio­na­lu­mą pri­pa­ži­no net pa­ts Kre­tin­gos gra­fas Alek­sand­ras Tiš­ke­vi­čius, ku­ris už­si­sa­kė pa­da­ry­ti ke­lias nuo­trau­kas ir įsiam­ži­no kar­tu su gi­mi­nai­čiais bei Kre­tin­gos, Dar­bė­nų ir Grūš­lau­kės dva­rų ūk­ve­džiais.

I. Stro­paus fo­to pa­vil­jo­nas „Bi­ru­tė“ tu­rė­jo net sa­vo lo­go­ti­pą, ku­rį iš kny­gos apie gar­siau­sius XVI a. di­di­kus per­pie­šė Pau­li­na Mon­gir­dai­tė. Ji bu­vo pir­mo­ji mo­te­ris dai­li­nin­kė, ku­ri per­pieš­da­vo di­di­kų po­rtre­tus ir pla­tin­da­vo juos kaip at­vi­ru­kus.

Dar­bą pe­rė­mė žmo­na

No­rė­da­mas vai­kams su­teik­ti ge­rą iš­si­la­vi­ni­mą, I. Stro­pus juos iš­lei­do mo­ky­tis į gim­na­zi­ją, o 1930 me­tais su vai­kais per­si­kė­lė gy­ven­ti į Plun­gę. Įsi­kū­rė sa­vo drau­go, dva­ro siu­vė­jo A. Dau­man­to na­me ir prie na­mo taip pat, kaip ir Pa­lan­go­je, pa­si­sta­tė ne­di­de­lį fo­to pa­vil­jo­ną, įstik­lin­tą fo­top­lokš­te­lių stik­lais. Šis na­mas Lais­vės alė­jo­je te­bes­to­vi iki šiol, o ja­me gy­ve­na A. Dau­man­to vai­kai­čių šei­mos.

Plun­gės mies­te 1931 me­tais ki­lo gais­ras, ku­rio me­tu su­de­gė apie treč­da­lis mies­to na­mų ir nu­ken­tė­jo apie pu­sę gy­ven­to­jų. Tą die­ną I. Stro­pus iš ran­kų ne­pa­lei­do fo­toa­pa­ra­to ir įam­ži­no gais­rą bei jo su­kel­tus pa­da­ri­nius.

Al­bi­no KI­JAUS­KO al­bu­mo nuo­trau­ka
Fo­tog­ra­fo I. Stro­paus žmo­na Ie­va su vai­kais Šie­mu­liuo­se

Tuo me­tu, kai vy­ras su vai­kais iš­vy­ko į Plun­gę, Pa­lan­go­je fo­tog­ra­fo dar­bą tę­sė jo žmo­na Ie­va Stro­pie­nė. Ji pa­sa­ko­jo: „Aš jį nu­si­žiū­rė­ju­si pra­dė­jau fo­tog­ra­fuo­ti per strio­kus: kai jis į Plun­gę iš­va­žia­vo, atė­jo pa­sie­nie­čiai ir sa­ko – nu­fo­tog­ra­fuok. Iš­si­gan­du­si ir pra­dė­jau“. Klien­tai, o ypač mer­gi­nos, la­bai mė­go Stro­pie­nės re­tu­šuo­tas nuo­trau­kas, nes ji iš­ly­gin­da­vo vi­sus taš­ke­lius, dė­mes, de­fek­tus.

1933 me­tų pra­džio­je I. Stro­pus su­grį­žo at­gal į Pa­lan­gą, ta­po žy­miau­siu fo­tog­ra­fu, tar­pu­ka­riu rep­re­zen­ta­vu­siu pa­jū­rį. Jo su­tuok­ti­nė taip pat ne­pra­ra­do po­pu­lia­ru­mo ir ta­po ant­rą­ja pro­fe­sio­na­lia fo­tog­ra­fe Pa­lan­go­je, nors Ie­vos Stro­pie­nės pa­var­dė fo­tog­ra­fų są­ra­šuo­se neiš­li­ko.

Pa­lan­gos ku­ror­te il­gai­niui ėmus dau­gė­ti fo­tog­ra­fų, Ig­nui te­ko ieš­ko­ti nau­jų bū­dų, kaip sa­vo pu­sėn pa­trauk­ti klien­tus. Ne tik fo­tog­ra­fa­vo, bet ryš­ki­no, spau­dė, di­di­no mė­gė­jų dar­bus, da­rė fo­tog­ra­fi­jas pa­sams.

Fo­tog­ra­fas daž­nai trum­po­mis, bet iš­sa­mio­mis rek­la­mi­nė­mis ži­nu­tė­mis spau­do­je bei poil­siau­to­jams skir­tuo­se lei­di­niuo­se pri­sta­ty­da­vo sa­vo vers­lą, pa­brėž­da­mas pro­fe­sio­na­lu­mą. 1929 me­tų rek­la­mo­je ra­šo­ma: „At­lie­ku su­lig šių die­nų tech­ni­kos rei­ka­la­vi­mu vi­są fo­to­me­no dar­bą, be to, ei­nu į miš­ką, ir į na­mus, taip pat prii­mu ap­dir­bi­mui fo­to­mė­gė­jų nuo­trau­kas. Pas ma­ne ga­li­ma gau­ti pirk­ti vi­są rei­ka­lin­gą fo­to mė­gė­jams me­džia­gą ir gra­žių Pa­lan­gos vaiz­dų.“

Gais­ras su­nai­ki­no vi­sus ar­chy­vus

1938 me­tais Pa­lan­go­je ki­lu­sio gais­ro me­tu su­de­gė apie pu­sė Pa­lan­gos mies­to pa­sta­tų, įskai­tant ir I. Stro­paus fo­to atel­jė. Gais­ro prie­žas­ti­mi bu­vo įvar­din­tas ne­tin­ka­mai pri­žiū­rė­tas kle­bo­ni­jos ka­mi­nas. Prie ug­nies iš­pli­ti­mo pri­si­dė­jo tą die­ną pū­tęs stip­rus vė­jas.

Fo­tog­ra­fas sa­vo de­gan­tį bu­tą, daik­tus ir pa­vil­jo­ną pa­li­ko gel­bė­ti kai­my­nams, pa­si­čiu­po fo­toa­pa­ra­tą, plokš­te­lių ir vi­są die­ną fo­tog­ra­fa­vo de­gan­tį mies­tą. Jo sū­nus Al­gir­das iš­sau­go­jo tė­vo da­ry­tą nuo­trau­ką: na­mas su­de­gęs, gat­vė­je po gais­ro iš­mė­ty­ti daik­tai, ma­ty­ti ap­de­gu­sios vit­ri­nos su už­ra­šu „Fo­to la­bo­ra­to­ri­ja“.

Po gais­ro I. Stro­pus iš sa­vo bu­vu­sios mo­ki­nės Fe­li­ci­jos tė­vo, ži­no­mo Pa­lan­gos sta­liaus ir me­džio meist­ro Pra­no Amb­ro­zai­čio iš­si­nuo­mo­jo pa­sta­tą ir ja­me ap­si­gy­ve­no su šei­ma, įren­gė nau­ją pa­vil­jo­ną bei kny­gy­ną.

1940 me­tais už­klu­po so­vie­tų ir vo­kie­čių oku­pa­ci­jos, trė­mi­mai, ir poil­siau­to­jų Pa­lan­go­je be­veik ne­be­li­ko. I. Stro­pus su šei­ma taip pat pa­li­ko šį mies­tą. Spau­do­je bu­vo tei­gia­ma, kad 1945 me­tais Ig­nas su žmo­na iš­vy­ko į jo gim­tuo­sius Pa­ku­tu­vė­nus, ta­čiau sū­nus Al­gir­das pa­sa­ko­jo, jog tė­vai įsi­kū­rė mo­ti­nos tė­viš­kė­je – Šie­mu­lių kai­me, bet daž­nai lan­kė­si ir Pa­ku­tu­vė­nuo­se, kur gy­ve­no Ig­no bro­liai su šei­mo­mis. Pa­lan­go­je pa­li­ko vi­sus ar­chy­vus, ku­rie ten ir žu­vo.

1956 me­tais Ig­nas su žmo­na ap­si­gy­ve­no pas sū­nų Kau­ne, Pa­ne­mu­nė­je. Su­lau­kęs 74-erių, mi­rė. Pa­lai­do­tas Pa­ne­mu­nės ka­pi­nė­se.

Dalintis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Rekomenduojami video:

Taip pat skaitykite: