
Parodą, skirtą klasicizmo stiliaus dailininko P. Smuglevičiaus (1745–1807) 280-osioms gimimo metinėms paminėti, Žemaičių dailės muziejus rengia bendradarbiaudamas su Lietuvos dailininkų sąjunga. Bene visas muziejaus pirmojo aukšto erdves užimančioje parodoje eksponuojami 29-ių šiuolaikinio meno atstovų darbai, interpretuojantys P. Smuglevičiaus kūrybinį palikimą.
Paroda kviečia pažinti mūsų nacionalinės dailės mokyklos pradininką, kuris XVIII a. Vilniaus universitete pirmasis ėmė rengti profesionalius dailininkus, taip padėdamas tvirtus pamatus lietuvių akademinei tapybai.
„Apie Smuglevičių šiandien mes beveik nekalbame, todėl ši paroda yra gera proga parodyti, kokį rezultatą davė jo inicijuotas dailės mokyklos steigimas“, – sako parodos sumanytojas ir kuratorius dailininkas Ričardas Zdanavičius.
Parodoje eksponuojami keli jo paties bei jo žmonos tekstilininkės Loretos Zdanavičienės darbai, dialogą su Smuglevičiumi mezgantys ne per stilistinę imitaciją, o per prasmių ir idėjų žaismą.
Į šį dialogą (o gal kultūrinę provokaciją) savo darbais įsipina ir kiti parodos autoriai, kūrybiniame procese ieškoję sąsajų tarp P. Smuglevičiaus vaizduoto pasaulio, persmelkto klasicizmo idėjomis, ir nūdienos. Todėl nieko neturėtų stebinti drobėse šalia 1794 m. Kosciuškos sukilimo siužetų vaizduojami pastaraisiais metais Ukrainos dangų raižantys „šachedai“ arba šalia Smuglevičiaus mėgtų tapyti šventųjų portretų serviruojamos mūsų dienų kulinarinės pažibos – šakotis ir šašlykai.
Šios kulinarinės užuominos dažnai figūruoja kalbant apie svetur pastaraisiais dešimtmečiais emigravusių lietuvių pasaulėjautą. Dėsninga, kad emigranto duonos sočiai ragavo ir pats P. Smuglevičius. Gimęs ir užaugęs Varšuvoje, karaliaus Augusto dvaro tapytojo šeimoje, jis net 20 metų praleido Romoje, kur sėmėsi žinių ir patirties.
Po šios ilgos emigracijoje 1784 m. vėl grįžo į Varšuvą, tačiau gimtinėje neužsibuvo – vyskupo Ignacijaus Masalskio buvo pakviestas į Vilnių, tapyti Lauryno Gucevičiaus rekonstruotos arkikatedros.
Šį kvietimą P. Smuglevičius priėmė entuziastingai ir į Lietuvą susiruošė palikęs Varšuvoje tik ką įsteigtą savo privačią dailės mokyklą. Gal todėl, kad buvo kviečiamas ne į nepažįstamą šalį, bet į savo tėvo gimtinę.


Kaip teigia parodos kuratorius R. Zdanavičius, Pranciškaus tėvas Lukošius Smuglevičius (o gal Šmuglevičius) buvo tikras žemaitis, valdė čia nemažai žemių, tačiau per savo menišką prigimtį tas žemes prarado – karaliaus Augusto buvo pakviestas į Varšuvą dirbti rūmų dailininku.
„Manė, padirbės pas karalių ir grįš į savo žemes, bet viskas dingo. Ir mes iki šių dienų nežinome, kur buvo tos žemės: ar kažkur prie Plungės, ar prie Varnių, ar prie Pavandenės“, – spėlioja parodos kuratorius.
Pasak jo, šios šeiminės aplinkybės neabejotinai prisidėjo prie to, kad P. Smuglevičius daug negalvodamas priėmė vyskupo I. Masalskio kvietimą atvykti padirbėti į Vilnių. Kas žino, gal buvo apsilankęs ir savo tėvonijoje, maža to – gal net šį bei tą čia nutapė. R. Zdanavičius sakė nebūtų per daug nustebęs, jei kurią dieną kurioje nors Žemaitijos bažnytėlėje būtų rastas Pranciškaus Smuglevičiaus – to paties, kuris ištapė mūsų sostinės arkikatedrą – paveikslas.
„Turim didžiuotis tuo, kad turim tokį kūrėją, ir labiau skleisti žinią apie jį. Plungėje gal net galėtų atsirasti Pranciškaus Smuglevičiaus gatvė“, – siūlo R. Zdanavičius, pasirinkęs paties sumanytą ir kuruojamą parodą pirmiausia pristatyti ne kokiame didmiestyje, o mūsų mieste, Žemaičių dailės muziejuje.
Parodos atidarymas – rugpjūčio 30 d., 14.30 valandą. Ją aplankyti bus galima iki kitų metų sausio 15 dienos.