Skip to main content

www.zemaiciolaikrastis.lt

ŠIANDIEN: 2026-08-08
Facebook

Gyvenimo spalvos

vaivajundulaite-kosiene-giedriuskosas

Šeimos verslą įkūrė pabėgę iš miesto

Su rūpesčiu, meile ir jausmu „Ateities planuose turime viziją plėsti bendradarbiavimą, tačiau mes savo partnerius labai kruopščiai atsirenkame. Norim, kad produktai būtų kokybiški, sveiki, sukaupę daug naudingų mineralų ir vitaminų, užauginti ekologiškai. Juk viskas persiduoda mums, žmonėms. Su rūpesčiu, meile ir jausmu užauginti produktai visai kitaip atrodo“, – sako „Miško sodų” įkūrėja Vaiva Jundulaitė-Kosienė. Seserų […]

Daugiau
j2008-00207

A’vietinėje sirpsta ne vien avietės

Vietoj technikos – keturios darbščios rankos Šiuo metu Mažonai Giliogiryje šeimininkauja jau dviejose sodybose. Viena šalia kelio, kita – atokiau, pamiškėje. Dalyje valdomos žemės augina uogas, kitą dalį yra išnuomoję ūkininkaujančiam kaimynui. Sako, turi planų ateity plėstis, tačiau įvykių neskubina, mat po ūkį sukasi tik dviese. Kartais padėti kimba ir dukra arba Mariaus sesuo su […]

Daugiau
5ee7562671ed6

Namus įsirengė buvusioje kolūkio valgykloje

Daug metų pastatas buvo nenaudojamas Sovietmečiu Labardžių kaimas buvo kolūkio centras, gyveno daug jaunų specialistų. Čia kūrėsi šeimos, gimė vaikai. „Šiame kaime esu gimusi, užaugusi. Iš pradžių su tėvais gyvenome alytnamyje, paskui, kai man buvo 14, tėvai persikraustė į sodybą, taip pat šiame kaime. Tėvelis šio pastato rūsyje buvo įsirengęs medžio dirbtuves ir vykdė tuo […]

Daugiau
received397309617807567

Parodyk, kaip jautiesi

– Prisistatote kaip psichodramistė, kas daugeliui turbūt skamba kaip koks abrakadabra. Kas yra toji psichodrama ir kuo ji jus sužavėjo? – Prieš daugiau kaip 10 metų baigiau Europos psichodramos institutą ir nė karto nepasigailėjau nei dėl tam išleistų pinigų, nei dėl laiko. Nes aš pati pasikeičiau, pakito mano požiūris į darbą ir į žmones, o […]

Daugiau
diplomoiteikimosventesugabija3men

Mokslininkų šeima gyvenimą mažame mieste vadina privilegija

Abu – tikri plungiškiai Tiek Mantas, tiek Eglė gimė ir augo Plungėje. Abu mokėsi Senamiesčio mokykloje, susipažino dainuodami chore. Kartu jie jau 16 metų, susituokę beveik 8-erius. Nors šeima įsikūrė Palangoje, o Mantas dirba Klaipėdoje, ryšio su gimtuoju miestu neprarado. Atvyksta čia aplankyti artimųjų, be to, Eglė į Plungę dažnai suka ir darbo reikalais, mat […]

Daugiau
thumbnail2

Mamos dienos proga – staigmena iš Prezidentūros

Šiemet moterys, kurioms apdovanojimas paskirtas Prezidento dekretu, dėl koronaviruso grėsmės nekviestos į pagerbimo šventę sostinėn. Laikantis visų apsaugos priemonių valstybinius apdovanojimus, gėles ir Prezidento sveikinimą joms įvairiuose Lietuvos regionuose praėjusią savaitę perdavė prezidentūros kanclerė Algė Budrytė ir šalies vadovo patarėjai. Prezidentūra skelbia, kad pasibaigus karantinui bus ieškoma būdų pakviesti mamas apsilankyti prezidentūroje ir asmeniškai pasimatyti […]

Daugiau
ggausra

„Jei gimei šiame krašte, vadinasi, ne be reikalo“

Kasdien – vis geriau Ruošdama šį straipsnį su Aušra kalbėjausi ne kartą. Pirmąkart ilgesniam pokalbiui susitikome dar tada, kai perspėjimai apie visą pasaulį galimai užvaldysiantį koronavirusą atrodė kaip kažkur toli aidintis griaustinis. Moteris tik neseniai buvo ėmusis išsvajotos veiklos – Plungėje atidariusi holistinio masažo kabinetą. Deja, tuoj po to paskelbtas karantinas gerokai sujaukė kortas. Aušrai, […]

Daugiau
78293

„Kalbėjo, kad neišgyvensiu, bet prašom – šimto metų sulaukiau“

Brangi Dievo namų kaimynystė Šim­ta­me­tis iki šiol Tverų mies­te­ly­je gy­ve­na vie­nas, rūpes­tin­gai pri­žiū­ri­mas plun­giš­kio anū­ko Vid­man­to Do­mar­ko bei jo žmo­nos. Jie­du pa­si­keis­da­mi tai vie­nas, tai ki­tas į Tve­rus sku­ba. Se­no­lis sa­ko, kad sūnus ne sykį jį kvietė pas jį Kau­ne ap­si­sto­ti, bet, kol dar sa­vo ko­jo­mis vaikš­to,  kvie­ti­mo priim­ti ne­sku­ba. „O kur ra­siu ge­riau, nei […]

Daugiau
Miniatūra

„Fotografuodamas atrandu save“

Netikėtai grįžusi žiema vairuotojus stumdė nuo kelio – Pa­sa­kok apie sa­ve. – Kaip jau ži­no­te, esu iš Tverų. Šis mies­te­lis man – be ga­lo gra­žus sa­vo apy­linkė­mis, kraš­to­vaizd­žiais. Kaip fo­tog­ra­fas ran­du akį trau­kian­čių vaizdų ne tik pa­čia­me mies­te­ly­je, bet ir ap­link jį. Daug jų jau įam­ži­nau. O šiaip esu lai­min­gas žmo­gus, nes laimę ran­du pa­pras­tuo­se, […]

Daugiau
Miniatūra

Rotinėnams sekasi: iniciatyvos imasi jaunos šeimos

Ro­tinė­nuo­se ra­do, ko ieš­ko­jo Pir­ma­sis Ro­tinėnų bend­ruo­menės pir­mi­nin­kas – ne­vie­ti­nis. Į Ro­tinė­nus, žmo­nos Vai­dos gim­tinę, at­si­kėlė prie­š pen­ke­rius me­tus. Kuo mies­tietį, klaipė­diškį, pa­traukė Ro­tinė­nai? Nau­jai su­si­kūru­siai šei­mai, su­si­pa­ži­nu­siai uos­ta­mies­ty­je, reikė­jo nu­spręsti, kur įleis sa­vo šak­nis ir kurs ne tik sa­vo, bet ir sa­vo vaikų gy­ve­ni­mo is­to­riją. Abiem su žmo­na mies­to šur­mu­lys, nuo­la­ti­niai ma­šinų kamš­čiai bu­vo […]

Daugiau
Miniatūra

Plungiškio talentas stebina net profesionalus

Nu­gink­la­vo ir Vieną, ir Kauną, ir Plungę Praė­ju­sių metų pa­bai­go­je vie­tos spau­da skelbė, kad kla­si­kinės mu­zi­kos sos­tinė­je Vie­no­je (Aust­ri­jo­je) vy­ku­sia­me tarp­tau­ti­nia­me jaunųjų pia­nistų ir ka­me­ri­nių an­samb­lių kon­kur­se „Edel­weiss“ Plungės My­ko­lo Ogins­kio me­no mo­kyk­los 6-os klasės mo­ki­nys M. Sta­bin­gis ta­po ab­so­liu­čiu tarp­tau­tinės ver­ti­ni­mo ko­mi­si­jos fa­vo­ri­tu ir pelnė didįjį pri­zą – Grand pri­x. Net­ru­kus po to vy­ko […]

Daugiau
Miniatūra

Čem­pio­no stip­ry­bė – šei­ma

„Iš pradžių aplink obelį, paskui jau toliau“ „Tais laikais užsiėmiau motociklų prekyba, tai ir patys pasivažinėdavome. Ir tas vaikas. Iš pradžių aplink obelį, paskui jau toliau. Dešimties metų į pirmąsias motokroso varžybas Utenoje nuvežėm. Nieko nesitikėjom, o jis pasirodė labai šauniai. Paskui nebedavė ramybės. Nors ir nelaimėdavo, užsispirdavo. Sakydavo: važiuosiu ir viskas“, – prisimena Rimantas […]

Daugiau
Miniatūra

Per gyvenimą – atvira širdimi

Gy­ve­ni­mas ne­glos­tė „Bu­vo ma­lo­nu. Ta­čiau ne­ži­nau, ar ką to­kio pa­da­riau“, – ro­dy­da­ma gau­tą stik­li­nę an­ge­lo sta­tu­lė­lę kuk­li­no­si pa­šne­ko­vė, ku­rios ki­taip kaip Ge­nu­te ir ne­si­no­ri va­din­ti. Smul­ku­tė, ge­rų akių, vai­kiš­kai ty­ro džiaugs­mo ku­pi­na mo­te­ris ir pa­ti sa­ko la­biau pra­tu­si, kad ją šauk­tų Ge­nu­te. Taip pa­pras­čiau ir ar­ti­miau. O juk ji to­kia ir yra – kiek­vie­ną prii­man­ti […]

Daugiau
Miniatūra

Ūkį lipdė lyg kregždžių lizdą

Kai­me – lyg bal­tos var­nos Nau­so­džio se­niū­ni­jo­je, Vieš­to­vė­nų kai­me, įsi­kū­rę Nor­kai jau dau­ge­lį me­tų plė­to­ja mo­der­nų miš­rų ūkį. Šian­dien jie jau ga­li pa­si­džiaug­ti išau­gu­sia apie 180 gal­vi­jų ban­da, ku­rio­je 70 mel­žia­mų kar­vių. Au­gi­na­mos ir grū­di­nės kul­tū­ros, ja­vais už­sė­ja­ma net 100 hek­ta­rų. Di­džio­ji da­lis ūky­je užau­gin­tų grū­dų suei­na gal­vi­jų pa­ša­rams, kas lie­ka – par­duo­da­ma. Šei­mos ūky­je […]

Daugiau
Miniatūra

Angelo dūdelės melodija

Prie lan­go Pro ne­di­de­lės vir­tu­vės lan­gą – drėg­nas kie­mas, kur nuo lai­ko ir gam­tos pa­juo­du­sios me­džio skulp­tū­ros, so­dy­bos sta­ti­niai. Akis nu­bė­ga tven­ki­nė­lio, kal­ve­lių ir miš­ko link. Prie lan­go, už ne­di­de­lio sta­lo – mie­liau­sia Vy­to Jau­gė­los vie­ta. Ant pa­lan­gės ke­lio­li­ka kal­tų kal­te­lių, pra­dė­ta skap­tuo­ti ąžuo­li­nė len­ta kry­žiui ar kop­lyts­tul­piui. „Čia sė­du, čia ka­vos iš­si­ver­du. Apei­ni vi­są […]

Daugiau
Miniatūra

„Vilko vaikas“ ieško praeities

Ke­lio pra­džia Iš A. Ma­čiuls­kio vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mų li­ko la­bai ma­žai, tik skau­džios nuo­tru­pos. Tė­ve­lio neat­me­na – jis bu­vo pa­šauk­tas į ka­rą. Tik ži­no, kad dir­bo uos­te kra­ni­nin­ku. Vaiz­duo­tė­je iš­ky­la vi­zi­ja: lyg pro gim­to­jo na­mo lan­gą ma­tė­si kra­nai. „Kaip bom­bar­da­vo mū­sų Kio­nis­ber­gą pri­si­me­nu. Per vie­ną nak­tį vi­są mies­tą su­mu­šė. Bu­vo­me bun­ke­ry­je: bro­lis, ma­ma ir mo­čiu­tė. Kai […]

Daugiau
Miniatūra

Kūrė Alsėdžiams, dabar – visai Lietuvai

Pra­džia – vals­ty­bės at­kū­ri­mo šimt­me­tis Ga­min­ti to­kius iš­skir­ti­nius marš­ki­nė­lius jau­nuo­lių gru­pe­lė ėmė­si praė­ju­sių me­tų va­sa­rą. O vis­kas pra­si­dė­jo nuo Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo šimt­me­čio pa­mi­nė­ji­mo Al­sė­džiuo­se. Tuo­met, kai Jo­nui, bu­vu­siam šios mo­kyk­los moks­lei­viui, o da­bar stu­den­tui, Plun­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos na­riui, ki­lo min­tis šią Lie­tu­vai svar­bią da­tą Nep­rik­lau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­ro Sta­nis­lo­vo Na­ru­ta­vi­čiaus var­dą tu­rin­čio­je gim­na­zi­jo­je pa­mi­nė­ti […]

Daugiau
Miniatūra

Didžioji Šarnelėje gyvenusios šeimos paslaptis

Pa­bai­ga. Pra­džia – lapk­ri­čio 15-osios „Že­mai­čio“ nu­me­ry­je. Il­gai lauk­ta lais­vė „Ar­tė­jo fron­to li­ni­ja, Rau­do­no­ji ar­mi­ja spar­čiai žy­gia­vo į Va­ka­rus – jie jau Lie­tu­vo­je. Žmo­nės pa­sa­ko­jo apie ru­sų ka­rei­vių žiau­ru­mą. Ne­rei­kė­jo ir pa­sa­ko­ti, pa­tys ke­tu­rias­de­šim­tai­siais bu­vo­me pa­ty­rę so­vie­tų siau­bą: trem­tis į Si­bi­rą, žu­dy­nes ka­lė­ji­muo­se… Nie­kas ne­tu­rė­jo vil­čių, kad da­bar bus ge­riau. Bus dar blo­giau!.. Vo­kie­čiai trau­kė­si, […]

Daugiau
Miniatūra

Didžioji Šarnelėje gyvenusios šeimos paslaptis

Tę­si­nys. Pra­džia – lapk­ri­čio 15-osios „Že­mai­čio“ nu­me­ry­je. Die­nos Al­sė­džiuo­se Var­ty­da­ma sa­vo gy­ve­ni­mo „kny­gą“, šven­to­jiš­kė Bro­nis­la­va Bi­ru­tė Je­re­mi­nie­nė pri­si­mi­nė, jog ku­rį lai­ką jai te­ko pa­gy­ven­ti at­ski­rai nuo tė­vų, o kar­tu ir nuo jų na­muo­se Šar­ne­lė­je prie­globs­tį ra­du­sių žy­dų, ku­riuos ji lai­kė sa­vo ar­ti­mai­siais. Bi­ru­tė su šyp­se­na pri­si­mi­nė Do­vy­dą Kap­la­ną, jai skir­da­vu­sį di­de­lį dė­me­sį. Esą die­no­mis jis […]

Daugiau
Miniatūra

Didžioji Šarnelėje gyvenusios šeimos paslaptis

Tę­si­nys. Pra­džia – lapk­ri­čio 15-osios „Že­mai­čio“ nu­me­ry­je. Gi­mė viš­ti­dė­je Klau­san­tis iš­ties neei­li­nės is­to­ri­jos, ku­rią, pa­de­da­ma ki­tų ge­ra­šir­džių žmo­nių, kū­rė Šar­ne­lė­je gy­ve­nu­si Bro­nis­la­vos ir Juo­zo Strau­pių šei­ma, su­pran­ti tik­rą­ją žmo­giš­ku­mo pra­smę. Iš­ties Strau­pių ge­ru­mas ir jo ly­di­mas vi­sas šei­mos gy­ve­ni­mas ver­ti kny­gos ar net ke­lių. Šar­ne­liš­kiai nuo pra­žū­ties iš­gel­bė­jo net ke­lias žy­dų šei­mas. Pa­sak Strau­pių šei­mos […]

Daugiau
Miniatūra

Didžioji Šarnelėje gyvenusios šeimos paslaptis

Iš­gel­bė­ta dar vie­na šei­ma „Vaikš­ti­nė­da­ma“ pri­si­mi­ni­mais, skai­čiuo­jan­čiais be­veik aš­tuo­nis de­šimt­me­čius, da­bar Šven­to­jo­je gy­ve­nan­ti bu­vu­si šar­ne­liš­kė Bro­nis­la­va Bi­ru­tė Je­re­mi­nie­nė pa­sa­ko­jo, kad jos tė­ve­lis – Juo­zas Strau­pis – neap­si­ri­bo­jo anks­čiau mi­nė­tų še­šių žy­dų iš­gel­bė­ji­mu. Jo ge­ra šir­dis blaš­kė­si krū­ti­nė­je, mat mir­tis į nu­ga­rą kvė­pa­vo ir dau­ge­liui ki­tų pa­smerk­tų­jų. La­biau­siai šar­ne­liš­kį ne­ra­mi­no iš pa­žįs­ta­mo mi­li­ci­nin­ko iš­girs­ta ži­nia, jog […]

Daugiau
Miniatūra

Didžioji Šarnelėje gyvenusios šeimos paslaptis

Na­mai – pil­ni kuž­de­sių ir pa­slap­čių „Bu­vau la­bai smal­si, to­dėl na­muo­se pra­si­dė­ju­sių keis­te­ny­bių pro akis taip leng­vai ne­pra­lei­dau. Net­ru­kau iš­šniukš­ti­nė­ti, kad po grin­di­mis nu­ši­lęs plu­ša ma­no tė­ve­lis. Nak­ti­mis, kai vi­sa šei­my­na su­gul­da­vo, jis po al­kie­riu­mi ka­sė bun­ke­rį. Žvy­rą pil­da­vo į mai­šus ir sta­ty­da­vo priean­gy, vė­liau ne­šda­vo į dar­ži­nę. Ten iš­py­lęs iš­ly­gin­da­vo ir už­klo­da­vo šiau­dais bei […]

Daugiau
Miniatūra

Plungiškių sumanymas ir stebina, ir intriguoja

  „Atei­ty aš bū­siu tas žmo­gus, ku­ris ge­riau­siai pa­sau­ly­je iš­ma­nys apie Že­mai­ti­ją“, – pa­pra­šy­tas pa­pa­sa­ko­ti apie sa­ve, be užuo­lan­kų drą­siai rė­žia plun­giš­kis Egi­di­jus Ker­paus­kas. Vie­ni šį vy­rą pa­žįs­ta kaip UAB „Res­to“ sa­vi­nin­ką ir Plun­gės smul­kio­jo vers­lo aso­cia­ci­jos įkū­rė­ją, ki­ti – kaip plat­for­mos feis­bu­ke „Plun­gės po­zi­ty­vas“ su­ma­ny­to­ją. Ta­čiau pa­ts Egi­di­jus sa­ko, kad tai – jau praei­tas […]

Daugiau
Miniatūra

Didžioji Šarnelėje gyvenusios šeimos paslaptis

No­ri pra­skleis­ti už­marš­ties šy­dą Ke­lio­nės į Šven­tą­ją me­tu ka­ma­vęs ne­ri­mas din­go aki­mirks­niu, kai ma­ne dar beiš­li­pan­čią iš ma­ši­nos pa­si­ti­ko pla­čiai be­si­šyp­san­ti Bi­ru­tė. Gar­baus am­žiaus mo­ters akys spin­du­liuo­ja ge­ru­mu ir švel­nu­mu. Neį­ma­no­ma ne­pas­te­bė­ti ir jos su pa­pras­tu­mu per­si­py­nu­sio in­te­li­gen­tiš­ku­mo. Bi­ru­tė – bu­vu­si mo­ky­to­ja. Pap­ra­šiu­si va­din­ti ją var­du ji ma­lo­niai pa­kvie­tė užei­ti į bu­tą, ku­ria­me su ar­ba­ti­nu­ku […]

Daugiau
Miniatūra

Bažnyčioje atsigauna širdis

Li­go­ta vai­kys­tė Sta­nis­la­vos vai­kys­tė pra­bė­go gre­ti­ma­me Vai­nai­čių kai­me. Šei­mo­je au­go ke­tu­ri vai­kai, ji – pa­ti jau­niau­sia. Kiek pri­si­me­na, nuo pat ma­žu­mės bu­vo la­bai silp­nos svei­ka­tos. Dėl vis ka­muo­jan­čių li­gų bai­gė tik ke­tu­rias kla­ses. Dau­giau nie­kur ne­be­si­mo­kė, bet la­bai anks­ti pra­dė­jo dirb­ti. Po dar­bų ko­lū­ky­je, jos pa­gal­bos rei­kė­jo ir tė­vų na­mų ūky­je: melž­ti, šer­ti, ra­vė­ti. Šei­ma […]

Daugiau
Miniatūra

Vieš­to­vė­niš­kių ūkis – re­zul­ta­ty­viau­sias ša­ly­je

Šie­met do­mi­nuo­ja pie­no ūkiai iš Že­mai­ti­jos Šven­tės me­tu že­mės ūkio mi­nist­ras And­rius Pa­lio­nis pa­si­džiau­gė no­mi­nan­tais, ku­rių pa­vyz­džiai ro­do, jog dir­bant nuo­sek­liai ir efek­ty­viai, Lie­tu­vos pie­no ūkiai ga­li įgy­ven­din­ti ūkio plėt­ros pro­jek­tus ir net kon­ku­ruo­ti su pa­sau­lio pie­ni­nin­kys­tės ūkiais. At­rin­kus 500 di­džiau­sių Lie­tu­vos ūkių, jie su­skirs­ty­ti į 2 ka­te­go­ri­jas: įmo­nes ir šei­mos ūkius. Taip su­da­ry­ti di­džiau­sių […]

Daugiau
Miniatūra

Sulaukusi 105-erių

Pra­šo Die­vo leis­ti dar pa­gy­ven­ti Tie­sa, iš pra­džių, pa­klaus­ta apie mo­čiu­tę, mo­te­ris sa­kė ne­no­rin­ti vie­šu­mo. „Juk ne ko­kia gar­se­ny­bė ji, pa­pras­ti mes žmo­nės, ne laik­raš­čiui…“ – kuk­li­no­si. Bet įti­ki­no­me, kad jos mo­čiu­tė ver­ta vi­sų mū­sų pa­gar­bos ir dė­me­sio. Juk jos gy­ve­ni­mas ža­di­na vil­tį. O vil­ties mums da­bar, kai iš vi­sų pu­sių puo­la li­gos, la­bai rei­kia. […]

Daugiau
Miniatūra

Prancūziškai lietuviška laimė

Su­si­ti­ki­mai „No­rė­jo­me kas­dien gy­ven­ti to­je pa­sa­ko­je“ Kal­bant apie Lie­tu­vo­je gy­ve­nan­čius ar­ti­muo­sius, mei­le nu­švin­ta Li­nos vei­das. Ji pri­si­me­na, kaip jos Pran­cū­zi­jo­je su­kur­ta šei­ma vyk­da­vo ato­sto­gų į Lie­tu­vą tar­si į pa­sa­ką. Čia vai­kai la­bai džiaug­da­vo­si ir krykš­tau­da­vo iš­vy­dę bū­re­lius gra­žuo­lių stir­nų, glos­ty­da­vo var­ly­tes ir vi­so­kius va­ba­liu­kus. Dėl tų var­ly­čių gi­mi­nai­čių so­dy­bą kai­me jie pra­mi­nė „Var­lių so­dy­ba“ ir […]

Daugiau
Miniatūra

Nauja knyga „Interjero ABC“ – kuriantiems savo būsto interjerą savarankiškai

Žmonės, kurdami savo namų interjerą patys, neretai nesiryžta žengti kai kurių žingsnių, nes bijo suklysti. Abejoja, ar pasirinkimai derės tarpusavyje. Vis dėlto, egzistuoja aiškios taisyklės, kurias perpratus galima ne tik išvengti klaidų, bet ir įgauti įkvėpimo, kūrybiškumo, drąsos. Būtent šias žinias siekiama perduoti naujojoje autorių Rasos Tomkienės bei Gintarės Adamonytės knygoje „Interjero ABC“, kurią skaitytojai […]

Daugiau
Miniatūra

Pargrįžusi į močiutės kraštą

„Pro­fe­si­ja pa­ti ma­ne su­si­ra­do“ „Aš šios pro­fe­si­jos neieš­ko­jau – ji pa­ti ma­ne su­si­ra­do, – pri­si­me­na Anas­ta­si­ja. – Kai ant­ra­jam sū­nui suė­jo me­tu­kai, at­si­sė­dau prie sta­lo ir nu­spren­džiau, kad tu­riu kaž­ką da­ry­ti. Kū­riau pa­puo­ša­lus, iš­ban­džiau įvai­riau­sius rank­dar­bius, puo­šiau šven­tes, ta­čiau vis kaž­ko trū­ko. Sup­ra­tau – tu­riu mo­ky­tis. Su­si­ra­dau vi­sas per daug nuo Plun­gės ne­nu­to­lu­sias ko­le­gi­jas, su­si­ra­šiau […]

Daugiau
Miniatūra

Degtindarių kaimas dabar sapnuoja tik gandrus

Į mies­tą – tik duo­nos ir „Že­mai­čio“ Kai­my­ni­nio Stal­gė­nų kai­mo gy­ven­to­jai tur­būt im­tų gin­čy­tis, kad šios na­mi­nu­kės pa­va­di­ni­mas ki­lęs nuo jų kai­mo var­do. Ir be rei­ka­lo. Kaip ti­ki­na Stal­gė­nų se­niū­nas Arū­nas Jur­kus, ka­dai­se deg­ti­nė vir­ta vi­sa­me Mi­ni­jos slė­ny­je, tad jos re­cep­tū­rą ga­lė­tų sa­vin­tis ne vie­nas kai­mas. Bet grįž­ki­me į Stal­gą. Se­niū­nas vi­siems no­rin­tiems pa­ro­dy­tų 1865 […]

Daugiau
Miniatūra

Į mišką – su fotoaparatu, į kelią – su motociklu

Tė­čio pė­do­mis Pak­laus­ta, iš kur ta mei­lė miš­kui, Bi­ru­tė il­gai ne­gal­vo­ju­si at­sa­ko, kad jai tai nuo ma­žu­mės bu­vo ar­ti­ma, tar­si į krau­ją įau­gę, mat tė­ve­lis vi­są gy­ve­ni­mą dir­bo miš­ki­nin­ku. Ne­re­tai į dar­bą trauk­da­vo ne tik su žmo­na, bet ir su abiem duk­rom. Šei­ma gy­ve­no Berž­vai­čio kai­me, Plun­gės ra­jo­ne. Vien­kie­my­je ša­lia miš­ko. Mo­te­ris iki šiol pri­si­me­na, […]

Daugiau
Miniatūra

„Visa misija – vienas didelis įvykis“

– Prieš pra­dė­da­mas da­lin­tis eks­pe­di­ci­jos įspū­džiais, pa­pa­sa­ko­ki­te apie sa­ve ir apie tai, ka­da, ko­kio­mis ap­lin­ky­bė­mis gi­mė min­tis įsi­trauk­ti į šią mi­si­ją. – Nuo gi­mi­mo gy­ve­nu Plun­gė­je. Bai­gęs „Sau­lės“ gim­na­zi­ją, įsto­jau į Klai­pė­dos vals­ty­bi­nę ko­le­gi­ją, kur stu­di­ja­vau mais­to tech­no­lo­gi­jas. Po moks­lų įsi­dar­bi­nau pa­gal spe­cia­ly­bę, bet trum­pam. Mat ga­vau pa­siū­ly­mą pa­dir­bė­ti Plun­gės vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je. Ka­dan­gi vi­sa­da vir­šų […]

Daugiau
Miniatūra

Už trispalvį šalį – penkeri metai nelaisvės

Rau­do­na­sis vel­nias (9) Pradžia – Atlaidai kagebistu galvos skausmas Ir šian­dien, kur tik iš­girs­ta šiuos lie­tu­vių liau­dies dai­nos žo­džius, plun­giš­kio Ka­zio Ur­nie­žos akys su­drėks­ta – iš vai­kys­tės vis atai­di ma­mos niū­niuo­tos dai­nos me­lo­di­ja. „Vi­sur ji ma­ne ly­di, – sa­ko Ka­zys. – Net ir ka­lė­ji­me ją daž­nai pri­si­min­da­vau…“ Taip, Ka­ziui Ur­nie­žai so­viet­me­čiu te­ko ka­lė­ti Kap­su­ko (da­bar Ma­ri­jam­po­lės) griež­to­jo […]

Daugiau
Miniatūra

Rietaviškis abiturientas: „Sugebu viską priimti šaltais nervais“

Nus­te­bo su­lau­kę sve­čių Rie­ta­ve ma­ne pa­si­ti­kęs Ta­das iš­kart ma­lo­niai pa­kvie­tė į sve­čius, nes ka­vi­nė, ku­rio­je ta­rė­mės pa­si­kal­bė­ti, tą­dien ne­dir­bo. Bū­tu­mė­te ma­tę rie­ta­viš­kio ma­mos vei­do iš­raiš­ką, kai abu įžen­gė­me į bu­tą. Ir tik vė­liau iš­gir­dau jos nuo­sta­bos prie­žas­tį – paaiš­kė­jo, jog Ta­das tė­vams ne­si­sa­kė apie su­si­ti­ki­mą su žur­na­lis­te, tad Si­mo­na­vi­čiai sve­čių ne­si­ti­kė­jo. Sa­vo ap­si­lan­ky­mu tik vai­ki­no […]

Daugiau
Miniatūra

Atlaidai – kagėbistų galvos skausmas

Rau­do­na­sis vel­nias (8) Ko­kių tik rep­re­si­jų ne­siim­da­vo so­vie­tų sau­gu­mas prieš Lie­tu­vos ti­kin­čiuo­sius! O žmo­nės, ku­rie ne­ver­tė kai­lio, iki ga­lo li­ko iš­ti­ki­mi Die­vui, sa­vo įsi­ti­ki­ni­mams ir pa­do­ru­mui. Pa­mal­dūs lie­tu­viai bu­vo ir so­viet­me­čiu, tik gal ne vi­si tai de­monst­ra­vo vie­šai. Kiek­vie­ną sek­ma­die­nį lan­ky­ti baž­ny­čią, ypač uži­man­tiems ko­kį po­stą, pra­ktiš­kai bu­vo neį­ma­no­ma. Ne­bent žmo­gus bū­tų me­tęs mėgs­ta­mą dar­bą […]

Daugiau