„Lietuvninkai mes esam gimę, lietuvninkai mes turim būt“

Kas pa­slėpta del­monė­ly

„Ži­nai, kas yra del­mo­nas? – pa­klausė pra­ėju­sią va­sarą į Lie­tuvą trum­pam at­lėku­si senų laikų pa­žįsta­ma, lak­din­da­ma ma­ne ak­me­nuo­to­mis Klaipė­dos se­na­mies­čio gat­velė­mis. Lie­tuv­ninkės vai­kaitė pa­sa­ko­jo spe­cia­liai at­va­žia­vu­si jo iš Vie­nos. Tau­tinį kos­tiumą jau ga­vu­si, o del­mo­no trūksta, tad už­sakė jį čia.
Pa­ga­liau su­ra­do­me mažą dirb­tuvėlę, kur pa­gal už­sa­ko­vių no­rus ir pa­gei­da­vi­mus ama­ti­ninkė te­be­siu­va del­mo­nus – puoš­nias ki­še­nes, ku­rias Ma­žo­sios Lie­tu­vos mo­te­rys aus­ti­ne juos­te­le riš­da­vo prie juos­mens.
Sa­vo gėdai aš ne­ži­no­jau, kas yra del­mo­nas. Ir ne tik tai – ži­nių ir iš­ma­ny­mo apie Mažąją Lie­tuvą, jos gy­ven­to­jus, pa­pro­čius ir is­to­riją gau­sa pa­si­gir­ti galė­tu­me, turbūt, ne­daž­nas. O vertėtų pa­si­gi­lin­ti, ypač mums, kaž­ka­da gy­ve­nu­siems „pa­ru­be­žiu­je“ ir turė­ju­siems įvai­rių ry­šių.


„Ma­no ap­lin­ku­ma bu­vo la­bai šal­ta“

Prie­kulės vals­čiu­je, Va­na­guo­se, ne­tur­tin­gai sam­di­nei Et­mei Si­mo­nai­ty­tei 1897 m. sau­sio 23 d. gimė ne­san­tuo­kinė pir­ma­gimė Evė  (su­lie­tu­vi­nus – Ie­va).
Jos, pa­vai­nikės mer­gelės, siuvė­jos ke­lias iki mums ži­no­mos ra­šy­to­jos bu­vo ne­pap­ras­tai il­gas ir sun­kus. Tik tvir­tas cha­rak­te­ris, ryž­tas ir va­lia galė­jo pa­dėti jai, be­moks­lei li­go­nei, pa­kil­ti virš kas­die­nybės vargų ir iš­si­verž­ti iš įpras­tos ru­ti­nos. Lai­mei, ji turė­jo sa­vo už­tarėją, jaut­rios šir­dies kai­mo darbš­tuolę, pui­kaus bal­so sa­vi­ninkę mo­tiną Etmę, ku­ri bu­vo ir pir­mo­ji duk­ters mo­ky­to­ja.
Su tėvu – tur­tin­go ūki­nin­ko sūnu­mi Jur­giu Stub­ra – bend­rau­ta la­bai ma­žai. Mer­gaitė vi­sa­da ži­no­jo, kie­no vai­kas esan­ti. Pa­gal tuo­me­ti­nius pa­pro­čius ūki­nin­ko sūnus ne­galė­jo ves­ti ne­tur­tin­gos mer­gi­nos, nes nuo­ta­ka į ūkį pri­valė­jo at­si­neš­ti gerą kraitį.
Ma­ža­jai Evi­kei li­ki­mas skyrė ne­pap­ras­tai sun­kią da­lią – būda­ma pen­ke­rių metų su­si­rgo kaulų džio­va, li­ga at­ėmė jos ko­je­les. Iš­li­ku­sio­je Lie­tu­vos te­le­vi­zi­jos do­ku­men­ti­ko­je už­fik­suo­ta, kaip ra­šy­to­ja guod­žia­si, kad „aš sa­vo gy­ve­nimą gulė­jau lo­vo­je, iki pen­kio­li­kos ar še­šio­li­kos metų“. Ne­leng­va, skau­di vai­kystė, ne žais­lai, ne mo­kyk­la jai rūpėjo. Ra­men­tai, laz­da, sve­ti­mi vai­kai „vy­giuo­ti“, paukš­čiai, ypač bjau­rybės žąsys, ga­ny­ti – nuo­la­ti­niai jos vai­kystės pa­ly­do­vai, nes reikė­jo už­si­dirb­ti duo­nai.


Mo­kyk­los lan­ky­ti ne­galė­jo

Gimtųjų Va­nagų mo­kyk­los mer­gai­tei taip ir ne­te­ko lan­ky­ti. Raš­to iš­mokė mo­ti­na. Vėliau, gy­dy­da­ma­si li­go­ninė­se, žin­gei­di mer­gaitė pri­ga­vo vo­kiškų knygų, pra­mo­ko skai­ty­ti ir skaitė vi­sa, kas pa­puolė į ran­kas.
Gi­minės sa­vo pri­si­mi­ni­muo­se yra minėję, kad tantė (te­ta) Evė pui­kiai kalbė­jo ir rašė vo­kiš­kai, šios kal­bos įpin­da­vo ir į sa­vo kūri­nius.
Ne­lai­min­go­ji mer­gaitė turė­jo gerąjį an­gelą sargą – ku­nigą Emil Ru­dolf Hu­go Blei­weiss (Blei­veisą), 1905–1913 me­tais dir­busį Va­nagų pa­ra­pi­jo­je. Jis pir­ma­sis pa­stebė­jo ir įver­ti­no išs­kir­ti­nius ma­žo­sios Evikės ga­bu­mus, ją glo­bo­jo, pa­si­rūpi­no, kad būtų iš­siųs­ta gy­dy­tis į An­gen­burgą (Len­ki­ja). Li­go­ninė­je mer­gaitė su­stiprė­jo, galė­jo vaikš­čio­ti.
Dėdė pa­do­va­no­jo siu­vi­mo ma­šiną – Evikė turė­jo tap­ti ge­ra siuvė­ja ir tuo pel­ny­tis sau duoną. Ji dir­bo daug, ta­čiau ir tarp kalnų siu­vi­nių vi­sa­da po ran­ka turė­da­vo knygą, o gal­vo­je su­ko­si šim­tai min­čių, ku­rias ji norė­jo iš­gul­dy­ti po­pie­riu­je.
1921 m. li­ki­mas nu­vedė ją į Klaipėdą. Čia baigė va­ka­ri­nius ma­šin­raš­čio bei ste­nog­ra­fi­jos kur­sus ir įsi­dar­bi­no Lie­tu­vos kon­su­la­te. Pas­kui dir­bo ko­rek­to­re „Ry­to“ spaus­tuvė­je, „Prūsų lie­tu­vių bal­so“ re­dak­ci­jo­je, vėliau Sei­me­lio raš­tinė­je – ma­ši­nin­ke ir vertė­ja. Ak­ty­viai rašė ir spaus­di­no sa­vo kūri­nius vie­tinė­je spau­do­je, pa­si­ra­šy­da­ma Evutės, Eg­laitės, Se­sutės sla­py­vard­žiais, įsit­raukė į dau­ge­lio vi­suo­me­ni­nių, pa­trio­ti­nių or­ga­ni­za­cijų veiklą.


„Įtrenkė taip, kad ir da­bar te­beg­ru­me­na“

Taip pir­mo, di­delės sėkmės ir pri­pa­ži­ni­mo su­lau­ku­sio ro­ma­no „Aukštųjų Ši­mo­nių li­ki­mas“ pa­si­ro­dymą api­būdi­no pa­ti jo au­torė. Ro­ma­no siu­že­tas at­spin­di jos gi­minės bei pa­čios at­si­ra­di­mo šia­me pa­sau­ly­je is­to­riją. Kūrinį pa­rašė dirb­da­ma Klaipė­dos kraš­to Sei­me­ly­je per de­šimt metų. Kūrė lais­vo­mis nuo dar­bo mi­nutė­mis, iš­nau­do­da­ma ne­rei­ka­lin­gus raš­tus, ant­ro­je jų pusė­je spaus­din­da­ma būsi­mo ro­ma­no tekstą.
Rank­raš­tis pri­trenkė žy­miau­sius to me­to ra­šy­to­jus, ne­pa­tikė­ju­sius, kad I. Si­mo­nai­tytė pa­ti galė­jo taip pa­ra­šy­ti. Ypač stebė­jo­si Liudas Gi­ra, vėliau ir pa­dėjęs, ir ap­gau­dinėjęs pa­tik­lią ge­ra­širdę mo­terį. Iš­si­narp­lio­ti iš jo pink­lių I. Si­mo­nai­ty­tei pa­dėjo So­fi­ja Ky­man­taitė-Čiur­lio­nienė.
De­biu­ti­nis ro­ma­nas iš­leis­tas 1935-ai­siais, o ki­tais me­tais, mi­nint Va­sa­rio 16-ąją, ap­do­va­no­tas pir­ma Lie­tu­vos is­to­ri­jo­je vals­ty­bi­ne li­te­ratū­ros pre­mi­ja. Džiaug­da­ma­si dėl sa­vo sėkmės, au­torė sakė, kad „kai išė­jo „Ši­mo­niai“, nie­ka­da ne­pa­gal­vo­jau, kad ma­no Aukš­tu­jus, ma­no smėlynų ir pu­šynų kai­melį galėtų pa­mil­ti vi­sa Lie­tu­va“.
Pa­mi­lo, ir ne tik juos, bet ir ki­tus au­to­biog­ra­fi­nius ra­šy­to­jos kūri­nius, sod­rios kal­bos ir spal­vin­gus, pil­nus as­me­ni­nių per­gy­ve­nimų, vaiz­duo­jan­čius to me­to Ma­žo­sios Lie­tu­vos lie­tuv­ninkų pa­pro­čius, gy­ve­nimą, ryš­kiai per­tei­kian­čius ne­nuo­laid­žiau­jan­čius, iš­did­žius ši­šio­niš­kių cha­rak­te­rius, gy­ve­ni­mo būdą, nea­py­kantą oku­pan­tams, meilę lais­vei ir at­si­da­vimą sa­vo kraš­tui.
Iš­lei­dus „Aukštųjų Ši­mo­nių li­kimą“, I. Si­mo­nai­tytė at­si­sakė turė­to dar­bo ir pa­si­nėrė vien į kūry­binę veiklą. Ra­šy­to­jos kūri­niai iš­vers­ti į anglų, estų, lat­vių, lenkų, rusų, vo­kie­čių ir ki­tas kal­bas.
1939–1940 m. ra­šy­to­ja gy­ve­no Tel­šiuo­se. Kaip pa­ti pa­skai­čia­vo, čia iš­bu­vo vie­ne­rius me­tus, vieną mėnesį, vieną sa­vaitę ir vieną dieną. Be­veik de­vy­ni pus­la­piai Tel­šių lai­ko­tar­pio at­si­mi­nimų su­gulė į jos au­to­biog­ra­finės tri­lo­gi­jos dalį „Ne­baig­ta kny­ga“. Nuo 1963 m. gy­ve­no Vil­niu­je, o va­sa­ro­da­vo Prie­kulė­je.


„Jau lazdą pa­dėjau. Ke­lionė baig­ta“

„Kai išs­ly­siu tuo ta­ku, ku­riuo vi­si išei­na, su­mes­ki­te kapą ma­no pa­lai­kams prie ma­no na­me­lio ant Mi­ni­jos kran­to. Bet ne­sta­ty­ki­te nei kry­žiaus, dėl to, kad aš visą am­žių po kry­žium vaikš­čio­jau. Taip pat ati­to­lin­ki­te vi­sus ak­me­nis nuo ka­po. Te­gul ne­sle­gia jie manęs. Juk sun­kus kaip ak­muo bu­vo ma­no gy­ve­ni­mas. Leis­ki­te man gulė­ti tarp linksmų ro­žių ir gvaz­dikų. Te­gul žy­di bijū­nai ir gvaz­di­kai. Be­je, kai­po pa­vėsis būtų ma­lo­nu si­dab­ri­nis kle­vas. O ka­po už­ra­šas: Jau lazdą pa­dėjau, ke­lionė baig­ta“, – rašė I. Si­mo­nai­tytė 1961 m.
Mirė 1978 m. rugpjū­čio 27 d. Vil­niu­je. Iki šiol ne­ty­la dis­ku­si­jos ir gin­čai, ar ne­reikėtų įvyk­dy­ti ra­šy­to­jos va­lią ir pa­lai­kus iš sos­tinės per­kel­ti į jos taip mylėtą tėviškę.


Ma­žo­sios Lie­tu­vos is­to­riją skai­ty­ki­me vi­si

Kitą­met su­kaks šim­tas metų nuo Klaipė­dos su­ki­li­mo ar­ba Klaipė­dos kraš­to pri­jun­gi­mo prie Lie­tu­vos. Tai la­bai tin­ka­ma pro­ga dar kartą at­si­vers­ti šios au­torės kūri­nius.
Minė­da­mi I. Si­mo­nai­tytės me­tus, ga­li­me pa­si­džiaug­ti dar ir tuo, kad tuo­me­ti­nio Plungės vals­čiaus Šle­pe­čių kai­me yra gimęs vie­nas žy­miau­sių Ma­žo­sios Lie­tu­vos kultū­ros ty­rinė­tojų, kny­go­ty­ri­nin­kas, bib­lio­fi­las, is­to­ri­jos ir hu­ma­ni­ta­ri­nių mokslų dak­ta­ras pro­fe­so­rius Do­mas Kau­nas.
Ke­liau­da­mas dvi­ra­čiu po bu­vu­sios Ma­žo­sios Lie­tu­vos kai­mus jis yra su­rinkęs ir api­bend­rinęs dau­gybę in­for­ma­ci­jos, ta­me tar­pe ir apie ra­šy­toją I. Si­mo­nai­tytę. At­si­mi­nimų kny­ga „Aš esu Etmės Evė“ su­da­ry­ta iš 1978–1983 m. už­ra­šytų 57-ių as­menų pa­sa­ko­jimų apie ra­šy­to­jos gy­ve­ni­mo ke­lią, būdą ir kūrybą.
2019 m. už šią knygą D. Kau­nas ant­rą kartą ap­do­va­no­tas Ie­vos Si­mo­nai­tytės li­te­ratū­ri­ne pre­mi­ja. Pir­mo­ji įveik­ta 1998 m. už kny­gas „Klaipė­diškė“ ir „Ma­žo­sios Lie­tu­vos kny­ga“.