Naujausios
Niekas nepamatė ir niekam nereikėjo mažytės pūkuotos mielos kamanės. Jei būtume laiku sustoję, galbūt šiai mažai gyvybei išgelbėti būtų užtekę mūsų rankų šilumos ar krislelio cukraus, ištirpinto lašelyje vandens. Juk dažniausiai ką saldaus palaižiusi, kamanė atkunta ir nuzvimbia savo keliais.
Šaltas pavasaris gynė paukščius arčiau prie namų, gervės snapais arė pasėlių laukus, gandras ieškojo, ką nutverti, tik jau nebe pakelėse, bet kieme. Šarka apdairiai stebėjo, kada galės saugiai pritykinti prie vištų lesalo, o stirnos apipėdavo panamėje žydinčias pavasarines gėles.
Mano pesimistišką įrašą neegzistuojančiame dienoraštyje kaimo bitininkė Giedrė tikriausiai ištaisytų savo kasmetiniais orų pastebėjimais. Ne pirmi metai ji rašo tikrą orų dienoraštį, todėl mano dūsavimus apie šaltą ir netikusį pavasarį anądien atrėmė sakydama, kad šis pavasaris – vidutinis, niekuo labai nesiskiriantis nuo kitų. Augalai pražydo įprastu laiku, vėjas daužėsi kaip ir pernai, gal tik nulijo gausiau.
Jei rašyčiau laišką, tą, ant popieriaus, ne elektroninį, ko gero, būtinai parašyčiau, kad labai laukiu, kada pagaliau pradės skiepyti visus be skirstymo pagal amžių ar profesijos svarbą. Kada pagaliau galėsim laisviau atsipūsti, gal net vėl keliauti ir tiesiog gyventi įprastą gyvenimą.
Turbūt papasakočiau ir apie tai, kad beveik kasdien girdžiu ne vieną sakant, jog nesiskiepys nuo COVID-19 viruso. Bijo, nežino, nemano, kad reikia, nes neaišku, kas čia vyksta ir kokie didžiuliai pinigai už to slypi, o mus visus tik nori apmauti. Tame laiške parašyčiau, kad sąmokslo teorijomis niekada netikėjau ir kad kankinuosi, nerasdama kaip tiems žmonėms paaiškinti, jog niekas prieš juos nesusimokė. Kad gyvename ekstremaliomis sąlygomis, kad pasaulį nuolat apima viena ar kita liga, kurios ne kartą žmonijos istorijoje, kol neturėjome tokios medicinos pagalbos kaip dabar, jau yra gerokai praretinusios mūsų protėvių gretas.
Bet nei vieno, nei kito šiomis dienomis nerašiau, tik apie tai pagalvojau. Dienoraščius gal dar daugelis mūsų ir rašome, bet laiškų – jau nebe. Tokių, prie kurių sėsdami susikaupdavome lyg išpažinčiai, nuramindavome mintis ir širdį, kad žodžiai plauktų laisvai lyg upė, nešdama mūsų svarbiausias naujienas, išgyvenimus, kurių nedrįstume, turbūt, pasakyti žodžiu.
Ranka rašytų laiškų ryšulėliai iš praeities dažnai yra tikri lobynai, juos parduoda aukcionuose, cituoja moksliniuose veikaluose, remdamiesi jais rašo romanus. Kiek kultūrinių netekčių šiandien turėtume, jei praeities kartos laiškų būtų nerašiusios. Arba dienoraščių.
Nepasakysi, kad šiandien laiškų mes neberašome visai. Juos atstoja SMS, socialinių tinklų įrašai, dalijimaisi, patiktukai-ištiktukai. Greitai, skubiai, šleivai, be nosinių, kablelių ar taškelių. Būtų keista, jei savo SMS pradėtum „Sveikas, mano mielas drauge“, o baigtum kokiu nors „Linkiu tau sveikatos bei sėkmės ir tikiuosi, kad man greitai parašysi atsakymą.“
Atsakymo laukimas taip pat būdavo saldus laikas: bėgi į pašto dėžutę, tikrini, o gal laiškanešys jau buvo… Radus laišką, apimdavo geras šiltas jausmas, tarsi pamačius tau artimą ir mielą žmogų.
„Kiekvienąkart, kai gaunu tavo laišką, jaučiu, kad mes vėl kartu. Mums malonūs nesančių šalia draugų atvaizdai, kurie primena juos ir palengvina išsiskyrimo ilgesį, netikra ir tuščia paguoda. Bet daug mielesni laiškai, kurie atneša tikrus šalia nesančio draugo ženklus – tikrą jo laišką. Mat draugo rankos braižas teikia tokį pat džiaugsmą, koks būna susitikus – atpažinimo džiaugsmą.“ Taip dar prieš mūsų erą rašė romėnų filosofas Seneka savo dienoraščio tipo laiškų knygoje „Laiškai Lucilijui“ tikram ar tariamam draugui.
Prieš tūkstančius metų žmonės rašė laiškus. Tuomet įspausti molinėse lentelėse, išraižyti akmenyse, papiruso lapuose ar jaučio odos ritiniuose jie kažkaip pasiekė mus su svarbia informacija iš praeities. Tik ar mūsų skaitmeniniai laiškai taip pat gyvens ilgiau nei kokia į kambarį įskridusi musė? Kiek laiškų, žinučių kasdien ištriname iš savo kompiuterių ir telefonų? O kiek sugaišome laiko jiems parašyti?
Būdavo, apie laišką sako „atėjo laiškas“. Toks suasmenintas, gerbiamas, svarbus, nors jį atnešdavo laiškininkas. Turbūt teks galvoti, kaip ateityje pavadinsime tuos laiškininkus, jei jų dar reikės, kai pusę, jei ne daugiau, savo gyvenimo praleidžiame išmaniųjų telefonų nelaisvėje.
Miela senas tradicijas gerbianti teta iš vieno Lietuvos miesto į gimtąjį kaimą parašė velykinį sveikinimą. Senu papratimu, senu adresu. Nepilnus du šimtus kilometrų laiškas keliavo mėnesį laiko, mat juos rūšiuojantys robotai moka atpažinti tik tam tikrus standartizuotus adresus.
Iš kur tai tetai žinoti, kad kiekvienas vienkiemis, kurio šunis, arklius ir automobilius pažinojo ir kaimynai iš gretimo kaimo, dabar turi savo gatvę ir namo numerį, ir kad jų neparašius sveikinimo atvirukas net ir nedidelėje mūsų šalyje gali klaidžioti mėnesiais. „Neberašysiu“, – sako ji, tris kartus ėjusi į paštą tikrinti, kur dingo jos laiškelis.
Ir neberašome. Skambiname, dalijamės, jungiamės. Ir vis labiau tolstame vienas nuo kito. Gal ne dingę laiškai dėl to kalti. Ar nuo to intensyvaus nardymo po socialinius tinklus nebūsime pavargę, išsekę godžiai rydami žinias apie visokius influencerius ir šiaip iš esmės visiškai nesvarbias personas. O tai, kas suguldavo laiškuose, kas plaukė iš širdies, kažkur dingo. Juk net įvairūs atvirukai dabar gatavai parengti, su vienu ar kitu saldžiu tekstu viduje. Reikia gerai paieškoti, kad rastum tokį su užrašu „Be teksto“.
Pamenu prieš kelioliką metų pačioje sostinėje plūkiausi po paštus ieškodama paprasčiausio „Ačiū“ atviruko – nebuvo. Dabar jau atsirado. Ypač platus pasirinkimas tų, kurie skirti piniginėms dovanoms, ko anksčiau niekas girdėjęs ar matęs buvo. Juk vieni kitiems pirkdavome dovanas. Gal neįtikusias, gal nebūtinai reikalingas, bet pirkdavome, pakuodavome ir dovanodavome, pridėję gražų su meile užrašytą atviruką. Dar iš tų atvirukų siūdavo tokias spalvotas pūpsančiais šonais dėžutes, į kurias sudėdavo įvairias smulkmenas arba tuos pačius gautus laiškus.
Laiškų nebemėgsta rašyti ir mūsų valdžia, bankai, tarnybos-tarnybėlės. Nori ar nenori, moki ar ne, privalai naudotis elektroninėmis paslaugomis su prisijungimo kodais, slaptažodžiais ir kitais burtažodžiais, kuriuos ima ir kažkaip sužino visada budrūs eletroninių duomenų vagys.
Tiesa, jei už ką nors skiriama nuobauda ir tenka papildyti valstybės biudžetą, laiško sulauksi. Net registruoto. Tačiau jei tau, žmogau, reikia bent pas gydytoją užsiregistruoti ar savo sąskaitą banke pasitikrinti, turi sugadinti nemažai nervų ir laiko, kol galų gale, praėjęs visus elektroninės patikros slenksčius, galbūt pasieksi savo tikslą. Tačiau jei rankos sugrubę nuo metų naštos, akys šviečia ne taip aiškiai, o kišenė neleidžia įsigyti išmaniojo telefono ar kompiuterio, susimokėti už interneto paslaugas, gali būti, kad teisė sužinoti, kas svarbu ir būtina, bus gerokai apribota. Arba reikia prašyti amžinai laiko neturinčių vaikų. O jei jų nėra?
Sakykim, reikia kokio banko sąskaitos išrašo. Norint jį atsispausdinti, reikia turėti spausdintuvą. Neturi, galima paprašyti banke. Po nemenkų pastangų dabar ten patekęs ir sumokėjęs keletą eurų galiausiai gausi tą išrašą. Tokių pavyzdžių – apsčiai. Ar tai gudrus įvairių institucijų būdas taupyti, ar apsisaugoti nuo galimų pretenzijų – nebesuprasi. Juk kiekvienas laiškas, kurį gauname, kartu yra ir dokumentas.
Savo pašto dėžutėje per savaitę randu po keletą laiškų, atsiųstų iš Vokietijos, kurioje teko praleisti kelerius gyvenimo metus. Šios šalies administracija žmogui laiškus teberašo ir tebesiunčia individualiai, kokiame pasaulio krašte jis bebūtų. Tiesa, norint galima naudotis ir elektroninėmis paslaugomis
Žavus, greitas ir patogus tas skaitmeninis pasaulis tiems, kas jame prisitaikė ir išmoko patogiai gyventi. Vis tik laiškas ant balto popieriaus lapo man mielesnis nei tas, per sekundę atskriejęs iš kitos Žemės rutulio pusės.